Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Kodėl meluoja politikai?
The Economist
G1N410

Sąžinės trūkumas politikoje ne naujiena, bet tai, kaip dabar akis dumia kai kurie politikai, ir galimi jų melo padariniai kelia nerimą.

Neseniai pareiškęs, kad prezidentas Barackas Obama įkūrė „Islamo valstybę“, o su juo ir demokratų kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, respublikonas Donaldas Trumpas suglumino net dalį šalininkų. Aišku, jis nekalbėjo tiesiogine prasme? Gal jis turėjo omenyje, kaip aiškino konservatyvus radijo laidų vedėjas Hughas Hewittas, kad B. Obamos administracijai paskubomis išvedus karius iš Irako „atsirado vakuumas“, o jį užpildė teroristai?

„Ne, turėjau omenyje, kad jis įkūrė „Islamo valstybę“, – atsakė D. Trumpas. – Jis buvo naudingiausias žaidėjas. Duodu jam naudingiausio žaidėjo apdovanojimą. Jai, beje, irgi – Hillary Clinton.“

H. Hewitto, kuris nepakenčia B. Obamos ir parašė H. Clinton „epines ambicijas“ smerkiančią knygą, tai neįtikino: „Bet jis jiems nejaučia simpatijos. Jis jų nekenčia. Bando juos nužudyti.“

D. Trumpas nenusileido: „Man nesvarbu. Jis buvo įkūrėjas. Tai, kaip jis pasitraukė iš Irako, tai, tai ir buvo „Islamo valstybės“ įkūrimas, aišku?“

Daugeliui stebėtojų šis pokalbis – dar vienas įrodymas, kad pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era. D. Trumpui, matyt, visai nerūpi, ar jo žodžiai turi ką nors bendro su realybe, svarbu, kad jie uždegtų rinkėjus. Svetainėje „PolitiFact“, kuri tikrina faktus, jo teiginių su žyma „Pants on fire“ („melagis melavo“) rasi daugiau nei bet kurio kito kandidato. Antai jo frazėje, kad „nusikalstamumas apleistuose miestų rajonuose siekia rekordinį lygį“, žaidžiama nepagrįstais būgštavimais, jog nusikalstamumas auga (žr. 1 grafiką).

grafikas13

Jis nevienintelis garsus netiesos politikos praktikas. Po kampanijos, kurioje buvo skleidžiama akivaizdi dezinformacija, įskaitant „faktą“, kad narystė ES šaliai kainuoja 350 mln. svarų per savaitę ir šiuos pinigus būtų galima skirti nacionalinei sveikatos priežiūros sistemai, taip pat kad iki 2020 m. Turkija gali tapti ES nare, britai birželį nusprendė norintys išstoti iš Bendrijos.

Tie valdovai, kurie nuveikia didingus darbus, pastangoms laikytis žodžio neteikia didelės svarbos ir moka žmonių protus užburti gudrumu ir apsukrumu.

Minutėlę. Argi įsižeidęs elitas ne visada puola protestuoti, kai jam nepavyksta įtikinti masių savo tiesa? Argi ne visada aiškina, kad kita pusė melu įtikino nesusipratėlius balsuoti prieš savo interesus? Atsiranda sakančių, kad ES norėjusiems likti britams vertėtų susitaikyti su sprendimu išstoti, nes tai – pateisinama jaučiamų nuoskaudų išraiška ir poreikis susigrąžinti kontrolę. Panašiai kaip daugybės amerikiečių sprendimas palaikyti D. Trumpą.

Gal ir būta prasimanymų, bet juk politika niekada nebuvo tiesos sinonimas. „Tie valdovai, kurie nuveikia didingus darbus, – skaitytojams dėsto Niccolò Machiavelli, – pastangoms laikytis žodžio neteikė didelės svarbos ir žmonių protus mokėjo užburti gudrumu ir apsukrumu.“ Britų ministrai ir premjerai yra melavę spaudai ir parlamentui, pavyzdžiui, Anthony Edenas į viešumą iškilus Sueco aferai. Lyndonas Johnsonas amerikiečiams pateikė neteisingą informaciją apie incidentą Tonkino įlankoje ir įtraukė šalį į Vietnamo konfliktą. 1986-aisiais Ronaldas Reaganas tvirtino, kad jo administracija nepardavė Iranui ginklų mainais į įkaitus, bet po kelių mėnesių jam teko pripažinti, jog „širdis ir geriausi ketinimai man iki šiol sako, kad tai tiesa, bet faktai ir įrodymai byloja, kad ne“.

Faktas ar prasimanymas

Netiesos politinio diskurso idėją (terminą pirmas pavartojo Davidas Robertsas, tada rašęs tinklaraštį aplinkosaugai skirtoje svetainėje „Grist“) knieti nurašyti kaip madingą mitą, kurį išrado pasipūtę liberalai ir nevykėliai, nesuvokiantys, kad politika visada buvo purvinas reikalas. Bet nereikia užsiliūliuoti. Yra rimtų ženklų, kad JAV ir kitur pereinama prie tokios politikos, kai jausmai lengviau ima viršų prieš faktus ir sutinka mažiau pasipriešinimo. Naudodamiesi naujosiomis technologijomis, nerealia faktų apimtimi ir mažiau nei kadaise pasitikėti linkusia visuomene, kai kurie politikai sėkmingai išsisuka, nors meluoja vis rimčiau ir gausiau. Jei tai tęsis, tiesa kaip priemonė spręsti visuomenės problemas gali ilgam netekti poveikio.

R. Reagano žodžiai atskleidžia svarbų pokyčio aspektą. Anksčiau politinis melas reiškė, kad yra tiesa, bet ją reikia nuslėpti. Įrodymai, nuoseklumas, mokytumas turėjo politinę galią. Šiandien atsiranda vis daugiau politikų ir žinovų, kuriems tiesiog neberūpi. Jiems pakanka to, ką amerikiečių komikas Stephenas Colbertas vadina „truthiness“ (maždaug atitinka pas mus paplitusį žodį „teisibė“ – IQ past.), kai idėjos „atrodo teisingos“ arba „turėtų būti tiesa“. Jie kalba užuominomis (D. Trumpas mėgsta frazę „daug žmonių sako...“) ir domisi, kas yra prieštaraujančio teiginio autorius, o ne tuo, ar teiginys yra tikslus („Ką kito jie gali sakyti?“). O jei tai, kas atrodo tiesa, pernelyg nutolsta nuo to, ką byloja faktai, prarają visada galima užpildyti patogia konspiracijos teorija.

Toks mąstymas nenaujas. XIX a. pradžioje amerikiečiai puolė neva griaunamąją „Bavarijos iliuminatų“ veiklą, o XX a. 6-ajame dešimtmetyje senatorius Josephas McCarthy surengė raganų medžioklę prieš antiamerikietišką veiklą. 1964 m. istorikas Richardas Hofstadteris išleido knygą „The Paranoid Style in American Politics“ („Paranojiškas stilius JAV politikoje“). George’o W. Busho laikais tarp kairiųjų plačiai pasklido absurdiškas įsitikinimas, kad 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuoliai buvo „saviškių darbas“, ir toks požiūris prigijo arabų pasaulyje.

Kažkur anapus

Netiesos politika plinta daugelyje pasaulio kraštų. Europoje geriausias pavyzdys – Lenkijos ultranacionalistinė valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija. Greta kitų keistų istorijų ji skleidžia stulbinamus pramanus, kad pokomunistiniai Lenkijos lyderiai susimokė su komunistiniu režimu, siekdami kartu valdyti šalį. Turkijoje po protestų Gezio parke 2013-aisiais ir naujausio bandymo įvykdyti perversmą pasklido visokio plauko konspiracijos teorijų, kartais platinamų valstybės pareigūnų. Neva protestus finansavo vokiečių oro bendrovė „Lufthansa“ (kad Turkija nepasistatytų naujo oro uosto, galinčio iš Vokietijos atimti lėktuvų srautą), o perversmui dirigavo Centrinė žvalgybos valdyba.

Dar yra Rusija, kuri ir užsienio, ir vidaus politikoje nuo tiesos turbūt nutolo labiausiai (atmetus Šiaurės Korėją). Ukrainos krizė skalsi pavyzdžių. Valstybės kontroliuojama Rusijos žiniasklaida klastojo interviu su tariamų žiaurumų liudininkais, pavyzdžiui, mačiusiais, kaip esą Ukrainos pajėgos nukryžiavo vaiką. Vladimiras Putinas, šalies prezidentas, nesvyruodamas televizijoje aiškino, kad Ukrainoje nėra Rusijos karių, nors apstu priešingų įrodymų.

Britams kirpėjai ir paprasti žmonės iš gatvės atrodo dukart patikimesni už verslo lyderius, žurnalistus ir ministrus.

Gali atrodyti, kad dezinformacija – tik grįžimas prie sovietinės formos. Bet sovietai bent stengėsi meluoti nuosekliai, kaip tvirtina žurnalistas Peteris Pomerancevas, parašęs atsiminimus apie V. Putino Rusiją „Nothing Is True and Everything Is Possible“ („Niekas nėra tiesa ir viskas įmanoma“). 2014 m. Šiuolaikinės Rusijos instituto užsakymu atliktame tyrime jis cituoja prezidento konsultantą politikos klausimais, sakiusį, kad jei sovietų laikais „jie meluodavo, tai pasistengdavo įrodyti, kad tai, ką jie daro, yra „tiesa“. Dabar niekas net nebando įrodyti „tiesos“. Gali tiesiog sakyti bet ką. Kurti realijas.“

Kuriant verta nepamiršti, – o V. Putinas tikrai prisimena, – kad žmogui nėra natūralu siekti tiesos. Kaip rodo ne vienas tyrimas, žmonės, tiesą sakant, jos vengia. Gaunama informacija priimama instinktyviai, o norint netikėti melu reikia aktyvių pastangų. Be to, aplinkiniai linkę manyti, kad gerai žinoma informacija yra tiesa, ir išsirankioja esamas pažiūras patvirtinančius duomenis. Atrodo, kad šališkumą lemia tai, ką Nobelio premijos laureatas, psichologas Danielis Kahnemanas, parašęs populiarią knygą „Mąstymas, greitas ir lėtas“, vadina kognityviniu lengvumu: žmonės linkę vengti tokių faktų, dėl kurių reikėtų daugiau pasukti galvą.

Pašnekovui pateikus priešingų faktų, kartais jo įsitikinimai dar labiau sustiprėja. Tai atvirkštiniu efektu vadinamas reiškinys, kurį taip įvardijo Brendanas Nyhanas iš Dartmuto koledžo ir Jasonas Reifleris iš Ekseterio universiteto. 2010 m. jie atliko tyrimą ir dalyviams atsitiktine tvarka pateikė tam tikrus straipsnius: vieni palaikė kurią nors paplitusią klaidingą nuomonę, tarkime, „faktą“, kad amerikiečiai Irake rado masinio naikinimo ginklų, kituose buvo paneigimas. Vėliau abi tiriamųjų grupės gavo klausimą, ar sutinka su tvirtinimais, neva Saddamas Husseinas prieš pat karą turėjo tokių ginklų, bet sugebėjo juos paslėpti arba sunaikinti prieš pasirodant amerikiečių pajėgoms.

Kaip galima tikėtis, paneigimą matę liberalių pažiūrų dalyviai su teiginiu nesutiko dažniau nei paneigimo neskaitę. Bet paneigimą matę konservatyvūs dalyviai dar mažiau abejojo, kad Irakas turėjo masinio naikinimo ginklų. Pasak B. Nyhano ir J. Reiflerio, norint nustatyti, ar tikrai konservatyvūs žmonės lengviau pasiduoda atvirkštiniam efektui, reikia daugiau tyrimų.

Matant tokį šališkumą keistoka, kad žmonės apskritai sugeba susitarti dėl faktų, ypač politikoje. Bet daugelis visuomenių sukūrė institucijas, kurios iki tam tikro lygio leidžia susitarti, kas yra tiesa: mokyklas, mokslą, teisinę sistemą, žiniasklaidą. Vis dėlto tokia tiesą nešanti infrastruktūra negali būti tobula – kartais ji paskelbia, kad kas nors yra tiesa, nors įrodymų maža arba iš viso nėra, taip pat ja nuolat linkę piktnaudžiauti jos pačios privilegijuoti asmenys, o svarbiausia – ji formuojasi lėtai, bet griūva greitai.

Klausyk vidinio balso

Netiesos politiką įgalina dvi šiai viešajai sričiai iškilusios grėsmės – prarastas pasitikėjimas minėtąją infrastruktūrą prižiūrinčiomis institucijomis ir iš pagrindų pakitęs būdas, kaip pasaulio žinios pasiekia visuomenę. Pradėkime nuo pasitikėjimo. Vakarų pasaulyje jis nusirito į neregėtas žemumas, o tai padeda paaiškinti, kodėl vadinamieji nuoširdūs politikai, „sakantys taip, kaip yra“ (t. y. išsakantys žmonių jausmus), daugeliui priimtinesni už sudėtingus išvedžiojimus mėgstančius politikus. Neseniai atlikusi apklausą rinkos tyrimų bendrovė „Ipsos MORI“ nustatė, kad britams kirpėjai ir paprasti žmonės iš gatvės atrodo dukart patikimesni už verslo lyderius, žurnalistus ir ministrus. Gal ir ne be pagrindo britų konservatorius Michaelas Gove’as, vienas iš žymių „Brexit“ šalininkų, prieš referendumą sakė, kad „šios šalies gyventojams jau gana ekspertų“.

Pasitikėjimas išgaravo dėl įvairių priežasčių. Kai kurių sričių ekspertai, tarkime, konsultuojantys mitybos klausimais, siūlo kaip niekada daug prieštaringų patarimų. Vyriausybės daro stulbinamų klaidų, pavyzdžiui, tikino, kad išmintinga pulti Iraką, pasitikėti pasaulio finansų sistema ir sukurti eurą. Bet mažėjantį pasitikėjimą laikyti paprasčiausia reakcija į pasaulio bėdas būtų klaida. Kai kur pasitikėjimas institucijomis griaunamas sistemingai.

Terminą „netiesos politika“ D. Robertsas pirmą kartą pavartojo JAV klimato kaitos politikos kontekste. XX a. pabaigoje daugelis konservatyviųjų sunerimo, kad rimti bandymai mažinti anglies dioksido emisiją gali daug kainuoti ekonomikai. Atsirado ne itin skrupulingų veikėjų, nutarusių priversti suabejoti, ar klimato politikos išvis reikia, ir perdėtai pabrėžiančių tos srities mokslui būdingas hipotezes. Viename memorandume respublikonų apklausininkas Frankas Luntzas tvirtino: „Jei visuomenė patikės, kad mokslinės problemos išspręstos, jos požiūris į pasaulinį atšilimą atitinkamai pasikeis. Todėl reikia, kad diskusijoje pagrindiniu klausimu išliktų mokslinio tikrumo stoka.“

Per referendumo kampaniją „Brexit“ šalininkai daugiausia matė būtent išstojimą palaikantį turinį, o ES šalininkai – Bendrijai palankią medžiagą.

Skatinimas abejoti mokslininkais (ir jų juodinimas) siekiant, kad tiesa atrodytų tolima ir nepažini, puikiai suveikė. Vienoje apklausoje 43 proc. respublikonų pareiškė, jog klimato kaitos apskritai nėra, palyginti su 10 proc. demokratų.

Vėliau kai kurie konservatyvūs politikai, pokalbių laidų vedėjai ir tinklaraštininkai prie užsipultinų institucijų – vyriausybės, teismų ir teisėjų aktyvistų, masinės žiniasklaidos – pridėjo ir mokslo sluoksnius. Taip populistinis konservatyviojo judėjimo sparnas padėjo sudaryti palankias sąlygas „pasitikėti tik savo prietarais“, kaip būdinga D. Trumpo kampanijoje. Kai kurie ima persigalvoti. „Iš esmės eliminavome visus arbitrus, vartų sargus <...>. Nieko nėra: negali pas bet ką nueiti ir sakyti „prašau, štai faktai, – neseniai duodamas interviu kalbėjo įtakingas konservatyvus radijo laidų vedėjas Charlie Sykesas ir pridūrė: – Kai visa tai baigsis, turime grįžti atgal. Reikia visa tai kažkaip įvertinti.“

Vartų sargams kiltų mažiau bėdų, jei ne antras rimtas netiesos politikos veiksnys – internetas ir jo paslaugos. „Pew Research Centre“ neseniai atliko apklausą ir nustatė, kad dabar beveik du trečdaliai suaugusių amerikiečių naujienas gauna iš socialinių medijų, penktadalis – dažnai. Be to, skaičiai toliau sparčiai auga.

Atsiradus „Facebook“, „Reddit“, „Twitter“ arba „WhatsApp“, bet kas gali būti leidėjas. Neliko fiksuoto formato, turinys nebepateikiamas kaip paketas, tarkime, laikraštyje, kai aišku, kas jį paskelbė ir ko tikėtis. Tai gali būti bet kas: vaizdo įrašas, diagrama, animacija. Idėja, vadinamasis memas, gali daugintis ir plisti be jokio konteksto, kaip DNR mėgintuvėlyje. Dabar svarbiau, ar plačiai memas paplito, o ne tai, ar jis pagrįstas faktais.

Tik dabar pradedama suprasti, kaip veikia naujosios medijos. Reikšmingas „rūšiavimo pagal panašumą“ procesas, kai panašiai mąstantys žmonės buriasi į grupeles. XX a. pabaigoje įsitvirtinus kabelinės ir palydovinės televizijos kanalams, atsirado galimybė pritaikyti žinias tam tikro tipo vartotojams, o internete tai padaryti dar lengviau. Yochai Benkleris iš Harvardo universiteto knygoje „The Wealth of Networks“ („Tinklų turtas“) teigia, kad bendrų interesų turintiems individams galimybių internete susipažinti arba pasirinkti tą patį informacijos šaltinį yra gerokai daugiau nei kitur. Pastodamos kelią prieštaraujančiai informacijai, socialinės medijos leidžia tokių grupių nariams pastiprinti vienam kito įsitikinimus, taip pat imtis bendrų veiksmų.

Taip paremti kraštutiniai įsitikinimai gali įsitvirtinti ir dar ilgai gyvuoti, net jei kitai stovyklai atrodo, kad jie buvo nuvainikuoti. Prisiminkime internetines bendruomenes, kurios gyvos idėja, kad valdžia iš lėktuvų purškia „chemtreilus“, ar kitas, kurios neabejoja, jog bandoma nuslėpti įrodymus, kad vakcinos sukelia autizmą. Ericas Oliveris iš Čikagos universiteto būsimoje knygoje „Enchanted America: The Struggle between Reason and Intuition in US Politics“ („Apžavėtoji Amerika: proto ir intuicijos kova JAV politikoje“) pabrėžia, kad toks mąstymas natūralus D. Trumpui, anksčiau palaikiusiam fantaziją, kad B. Obama negimė amerikiečiu.

Atsižvelgęs į E. Oliverio idėjas apie augantį maginio mąstymo vaidmenį JAV populistinėje dešinėje, „The Economist“ paprašė „YouGov“ panagrinėti įvairius jo elementus, įskaitant tikėjimą konspiracijos teorijomis ir baimę, kad netrukus įvyks kas nors baisaus, pavyzdžiui, Zikos viruso protrūkis arba teroristų išpuolis. Nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, religijos ir amžiaus, buvo aiškiai matyti koreliacija su D. Trumpo palaikymu (žr. 2 grafiką) – jam buvo palankūs 55 proc. rinkėjų, mūsų konspiracizmo indekse gavusių teigiamus balus, palyginti su 45 proc. mažiau prietaringų rinkėjų. Numatant, kas palaikys Mittą Romney, daug tradiciškesnį 2012-aisiais nominuotą respublikonų kandidatą į prezidentus, šie rodikliai nebuvo statistiškai reikšmingi.

grafikas22

Dėmesio centre

Iš vidaus stiprėjančios internetinės bendruomenės – ne tik kraštutinis reiškinys. Net Transatlantinio laisvosios prekybos susitarimo (TPIP) oponentai pripažįsta, kad Austrijoje ir Vokietijoje diskusijos šiuo klausimu priartėjo prie isterijos, skatindamos nesveikas siaubo istorijas, pavyzdžiui, kad Europą užtvindys chloru apdorota amerikietiška vištiena. „Kova su TPIP apipynusiais mitais kartais primena mūšius su Rusijos propaganda“, – sakė vienas ES prekybos pareigūnų.

Internautų polinkį burtis į uždaras grupes didina „filtruojantis burbulas“, kuriam tokį vardą prieš penketą metų davė interneto aktyvistas Eli Pariseris, 2011-aisiais išreiškęs nerimą, kad „Google“ paieškos algoritmai, pagal tai, ką sistema žino apie naudotojų pageidavimus ir naršymo įpročius, parenkantys suasmenintus rezultatus, atima iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių. Vėliau atsirado daug geresnis (tiksliau, blogesnis) pavyzdys – „Facebook“. Nors jo įkūrėjas Markas Zuckerbergas tvirtina, kad jo socialinis tinklas neuždaro naudotojų jų pačių pasaulyje, sistemos algoritmai naujienų srautą parenka pagal tai, kur žmonės spaudė „Patinka“. Todėl, pavyzdžiui, per referendumo kampaniją išstojimo šalininkai daugiausia matė būtent išstojimą palaikantį turinį, o ES šalininkai – Bendrijai palankią medžiagą.

Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais.

Nors „Facebook“ ir kiti socialinių medijų tinklai gali filtruoti naujienas pagal tai, ar jos atitinka naudotojų lūkesčius, algoritmai nesugeba atrinkti tiesos. Pagal duomenis iš „Emergent“, jau nebeveikiančios svetainės, Filippo Menczeris su komanda iš Indianos universiteto aiškinosi, ar skiriasi straipsnių, kuriuose skelbiama „dezinformacija“ ir „patikima informacija“, populiarumas. Nustatyta, kad „Facebook“ abiejų tipų straipsnių bendrinimas pasiskirsto labai panašiai (žr. 3 grafiką). „Kitaip tariant, būdamas teisus neturi jokio pranašumo“, – teigė F. Menczeris.

grafikas31

„Facebook“ ne itin stengiasi atsijoti pelus nuo grūdų, bet to nedaro ir rinka. Tokie internetiniai leidiniai kaip „National Report“, „Huzlers“ ir „World News Daily Report“ atrado pelningą nišą skelbti apgavystes, dažnai pagrįstas senais gandais ar prietarais, norėdami pasiekti virusinį mastą, kad sulauktų kuo daugiau paspaudimų. Naujo liudytojo pasakojimai apie Jėzaus stebuklus, garsaus prekės ženklo šaltojoje arbatoje rasta šlapimo, parduotuvės tualete „translytė moteris“ fotografavo nepilnametę – šiam paraleliniam naujienų pasauliui tinka bet kas. Daugelis tokį turinį bendrina net nesusimąstydami, o apie pasidomėjimą, ar tai tiesa, nėra nė kalbos.

Problemą maitina ir masinė žiniasklaida, kurią silpnina tirpstanti auditorija ir menkstančios reklamos pajamos, bandanti neatsilikti internete. „Per daug dažnai naujienų organizacijoms tenka svarbus vaidmuo platinant apgavystes, melagingus teiginius, abejotinus gandus ir įtartiną virusinį turinį – taip teršiamas skaitmeninės informacijos srautas“, – Kolumbijos žurnalistikos mokyklos „Tow“ skaitmeninės žurnalistikos centro užsakytame tyrime rašo Craigas Silvermanas, einantis „BuzzFeed Canada“ redaktoriaus pareigas. Negelbėja ir tai, kad tobulėja priemonės, leidžiančios stebėti ir net prognozuoti, kurios nuorodos spaudžiamos dažniausiai. Tai, tiesą sakant, padeda paaiškinti, kodėl D. Trumpas sulaukia tiek žiniasklaidos dėmesio, kaip tvirtino Mattas Hindmanas iš George’o Washingtono universiteto.

Svarbu ir tai, kad „Facebook“ atsirado internetinių politinių leidinių – ir kairės, ir dešinės – ekosistemos. Tokie puslapiai kaip „Occupy Democrats“ ir „Make America Great“ gali sutraukti milijonus gerbėjų. Juose dažniausiai pataikaujama atsivertėliams, bet tokiuose informaciniuose burbuluose naratyvas gali susiformuoti anksčiau, nei jis pateks į platesnį politinį pasaulį. Ir Bernie Sandersui, ir D. Trumpui tai padėjo pritraukti šalininkų, bet būtent pastarojo kampanijos komanda, palankūs žiniasklaidos kanalai ir politiniai pavaduotojai meistriškai naudojasi socialinėmis medijomis ir jų mechanizmais.

Tai iliustruoja nesenos spėlionės apie H. Clinton sveikatą. Viskas prasidėjo nuo vaizdo įrašų, neva rodančių, kad kandidatę į prezidentus kamuoja priepuoliai. Jie sulaukė milijonų peržiūrų. Žinią pasigavo „alternatyviosios dešinės“ internetinis leidėjas „Breitbart News“, su džiaugsmu palaikantis D. Trumpą (rugpjūtį svetainės vadovas Stephenas Bannonas tapo D. Trumpo kampanijos „generaliniu direktoriumi“). „Nesakau, kad ją ištiko insultas ar kas nors panašaus, bet tai nėra ta moteris, kurią esame įpratę matyti“, – sakė S. Bannonas. D. Trumpas apie H. Clinton sveikatą užsiminė agitacinėje kalboje. Buvęs Niujorko meras Rudy Giuliani ragino žmones internete ieškoti spėliones patvirtinančių vaizdo įrašų. H. Clinton kampanijoje „beprotiškos konspiracijos teorijos“ sulaukė kritikos, bet abejonės plinta ir kyla atvirkštinis efektas.

Dmitrijus Kiseliovas didžiuotųsi tokia taktika. „Neutralios žurnalistikos amžius praėjo, – neseniai duodamas interviu kalbėjo vyriausiasis Kremliaus propagandininkas. – Ji neįmanoma, nes tai, ką pasirenki iš milžiniškos informacijos jūros, jau yra subjektyvu.“ Panašiai kaip netikrų naujienų svetainės Vakaruose, Rusijos vyriausybė ir jos žiniasklaida, pavyzdžiui, D. Kiseliovo vadovaujama tarptautinė naujienų agentūra „Rosija segodnia“, nuolat transliuoja netiesą. Kremliui dirba „trolių“ armijos, kovojančios už jį Vakarų komentarų skiltyse ir „Twitter“. Jo pakalikai sukūrė tūkstančius socialinių medijų „botų“ ir kitų šiukšlinimo priemonių, kad paskandintų kitą turinį.

„Persisotinimas informacija – tai naujoji cenzūra“, – kalbėjo Zeynep Tufekci iš Šiaurės Karolinos universiteto ir pridūrė, kad panašią taktiką pradėjo taikyti kitos vyriausybės. Antai Kinijos valdžia nebando cenzūruoti viso jai nepatinkančio socialinių medijų turinio, bet tinklus dažnai paskandina dėmesį nukreipiančioje informacijoje. Panašiai Turkijoje, kur po nesėkmingo perversmo smarkiai padaugėjo abejotinų įrašų ir „Twitter“ žinučių. „Net nebegaliu pasakyti, kas vyksta kai kur Turkijoje“, – stebėjosi toje šalyje gimusi Z. Tufekci.

Balsų gausa savaime nėra blogai. Gyvybe pulsuojančios socialinės medijos dažnai neša gėrį ir leidžia sklisti informacijai, kuri antraip būtų užgniaužta. Būtent socialinių medijų kanalais išplito tiesa apie Brazilijos korupcijos skandalą, į kurį įsivėlė valstybinė naftos bendrovė „Petrobras“, ir Malaizijos valstybinio investicinio fondo 1MDB apiplėšimą. Be to, yra būdų atskirti gerą informaciją nuo blogos. Daugėja faktus tikrinančių svetainių ne tik JAV. Duke’o universiteto „Reporters’ Lab“ duomenimis, jų skaičius dabar beveik siekia 100. Socialinės medijos pradėjo atidžiau prižiūrėti savo platformas: „Facebook“ neseniai pakeitė algoritmą, kuris sprendžia, ką naudotojai mato naujienų sraute, kad būtų atsijojama daugiau spustelėjimus medžiojančio turinio. Technologijos tobulės. Indianos universitete F. Menczeris su komanda kuria įrankius, kurie, be kitų funkcijų, gali nustatyti, ar „Twitter“ paskyra yra „botas“.

Tiesa ranka pasiekiama

Kad tokios priemonės būtų veiksmingos, tokie filtrai taikomi ir būtų jaučiamas tokių svetainių poveikis, reikia, jog žmonės pasistengtų juos susirasti ir naudoti. Bet problemos prigimtis – kad netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais – reiškia, jog tokių pastangų gali ir nebūti. Kitas variantas – atimti galią iš naudotojų ir sugrąžinti senų laikų vartų sargus. „Reikia, kad tai rimčiau atsilieptų reputacijai ir neliktų paskatų žarstyti melagingus teiginius, – tvirtino B. Nyhanas iš Dartmuto koledžo. – Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę.“

Senosios žiniasklaidos likučiams tuščiomis kišenėmis tai nebūtų lengvas darbas. Reporteriai ne visada gali (ar jiems dera) reikšti nuomonę, kas yra tiesa, o kas ne – tik pranešti, ką sako kiti. Kai rinka tokia konkurencinga, o jos ekonominis pagrindas byra, sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos. Vartų sargo įgaliojimus visada lydės pagunda jais piktnaudžiauti, ir negreitai žmonės patikės, kad tam galima atsispirti, net jei ir atsispiriama.

Jei senajai žiniasklaidai bus sunku vėl stoti sergėti vartų, naujos šiuo metu turimos jos formos neįkvepia rimto pasitikėjimo kaip alternatyva. „Facebook“ (šiandien turintis apie 1,7 mlrd. mėnesinių naudotojų visame pasaulyje) ir kiti socialiniai tinklai laiko save ne žiniasklaidos atstovėmis (tai reikštų tam tikrą žurnalistinę atsakomybę), o algoritmų varomomis technologijų bendrovėmis. O kontrolę perdavęs dirbtiniam intelektui, lauk katastrofos. „Facebook“ neseniai bandė automatizuoti tendencijų skiltį, ir automatai nepasibodėjo siūlyti netikrą naujieną, neva „Fox News“ atleido diktorę Megyn Kelly, nes ji „išdavikė“.

Dar turime D. Trumpą, kuris sulaukė daugiau nei 11 mln. „Twitter“ sekėjų, tad jį patį galima laikyti savotišku vartų sargu. Rinkimų dieną jo gali laukti tiesos akimirka – jis turi daug šansų pralaimėti. Tačiau nugalėtas jis veikiausiai aiškins, kad rinkimai buvo suklastoti, ir taip dar kartą kirs demokratijai. Be to, pastaruoju metu vis dažniau pranešama, kad jis mąsto įsteigti „mini žiniasklaidos konglomeratą“, savotišką „Fox“ ir „Breitbart News“ hibridą, siekdamas užsidirbti iš suformuotos politinės bazės, nors jo kampanijos komanda tai neigia. Kad ir ką sumanytų D. Trumpas, kol kas teks gyventi klestint netiesos politikai, nesvarbu, jis įžengs į Baltuosius rūmus ar ne.

2016 10 08 22:52
Spausdinti