Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Ko tikėtis iš naujojo JAV prezidento D. Trumpo
The Economist

Jo pergalė kėsinasi į senas tiesas apie JAV ir į šios šalies vaidmenį pasaulyje. Kas užims jų vietą?

Sakoma, kad istorija baigėsi 1989 m. lapkričio 9 d., kai griuvo Berlyno siena. Baigėsi komunizmo ir kapitalizmo kova. Po kolosalių ideologinių grumtynių, trukusių ne vieną dešimtmetį nuo Antrojo pasaulinio karo, įsiviešpatavo atvirosios rinkos ir liberalioji Vakarų demokratija. Auštant 2016 m. lapkričio 9 d. rytui, kai rinkikų kolegijoje peržengęs 270 balsų slenkstį Donaldas Trumpas tapo išrinktuoju JAV prezidentu, iliuzija pažiro šukėmis. Istorija triukšmingai grįžo.

Pati D. Trumpo pergalė ir tai, kaip ją pavyko pasiekti, yra smūgis ir JAV politikos pagrindą sudarančioms normoms, ir JAV kaip galingiausios pasaulio valstybės vaidmeniui. Pačiose Jungtinėse Valstijose iš pažiūros diletantiška ir chaotiška kampanija pažemino ištisą tenykščių konsultantų, žinovų ir apklausininkų sektorių. Jei prezidentas D. Trumpas, kaip grasino, iš tiesų imsis testuoti politinį gyvenimą reguliuojančias institucijas, niekas negali būti tikras, kaip jos atsilaikys. Užsienio reikalų srityje jis nusitaikė į visų pokario prezidentų puoselėtą įsitikinimą, kad vykdydama dažnai sunkią užduotį būti pasauline hegemone šalis gauna naudos. Jei D. Trumpas atsitrauks nuo pasaulio reikalų, kas žino, kas įsibraus pro atsivėrusią spragą?

Jausmas, kad byra senos tiesos, supurtė JAV sąjungininkes. Rinkas truktelėjo baimė, kad globalizacija nusigalavo. Nors britai po „Brexit“ žino, kaip tai atrodo, šių rinkimų padariniai užgoš Jungtinės Karalystės referendumą. D. Trumpo pergalė sugriovė konsensusą. Kyla klausimas, kas bus vietoj jo.

D. Trumpo triumfas

Pradėkime nuo pastabos, kad JAV balsavo ne tiek už partijos, kiek už režimo pasikeitimą. D. Trumpą į pareigas atnešė visuomenės įsiūčio banga. Iš dalies atsiliepė tai, kad eiliniai amerikiečiai šalies klestėjimo asmeniškai nepajuto. Realiojo vyrų uždarbio mediana vis dar nesiekia XX a. 8-ojo dešimtmečio lygio. Atmetus XX a. paskutinio dešimtmečio plėtrą, per pastaruosius 50 metų vidutiniškai uždirbantiems namų ūkiams sulig kiekviena recesija reikėjo vis daugiau laiko prarastoms pajamoms atgauti. Socialinis mobilumas per mažas, kad būtų ištesėtas pažadas geriau gyventi. Kelis ketvirčius augantys atlyginimai negali neutralizuoti dėl tokios padėties prarastos savigarbos.

Jungtinėse Valstijose pyktis pasėjo neapykantą. Jausdamiesi nesąžiningos ekonominės sistemos aukomis, eiliniai amerikiečiai kaltina, kad Vašingtono elitui trūksta stuburo ir smegenų pasipriešinti užsieniečiams ir stambiajam verslui. Arba blogiau – mano, kad pats elitas dalyvauja konspiracijoje. Jie nepripažįsta žiniasklaidos, įskaitant „The Economist“, dėl globėjiško tono, partiškumo ir tokio atotrūkio nuo realybės ir elitizmo kaip politikų. Daug baltųjų rinkėjų iš darbininkų klasės ekonominį ir demografinį nuosmukį laiko grėsme. Kai kuriems atrodo, kad rasinės mažumos yra nupirktos demokratų mašinos. Kaimo gyventojai niekina socialiai liberalias vertybes, kurias jiems bruka miestuose įsikūrę tautiečiai, neva manipuliuodami Vašingtono mechanizmais. Respublikonai elgėsi taip, tarsi dirbti su demokratais būtų buvusi išdavystė.

Nėra pagrindo teigti, kad visi D. Trumpo rinkėjai pritaria jo elgesiui. Kai kuriems jo trūkumai nublanksta prieš Didžiąją Tiesą – Jungtines Valstijas reikia pataisyti.

D. Trumpas nuostabiai pasinaudojo visuomenės pykčiu. Už jį balsuoti neprisivertę žmonės gali svarstyti, kaip galėjo nutikti, kad pusė tėvynainių buvo pasiruošę nepastebėti jo elgesio su moterimis, pataikavimo ksenofobams ir aiškaus faktų nepaisymo. Nėra pagrindo teigti, kad visi D. Trumpo rinkėjai pritaria jo elgesiui. Kai kuriems jo trūkumai nublanksta prieš Didžiąją Tiesą – Jungtines Valstijas reikia pataisyti. Kitiems ryžtingai laužomi tabu įrodė, kad jis nėra iš valdžios aparato. Komentatorių žodžiais, D. Trumpo rinkėjai jį vertino rimtai, bet nepriėmė pažodžiui, o kritikai, priešingai, priėmė pažodžiui, bet nevertino rimtai. Vargšė Hillary Clinton gal ir gavo daugiausia rinkėjų balsų, bet ji pasisakė už viską, ko įpykę piliečiai nekenčia.

Tikėkimės, paaiškės, kad šie rinkimai buvo tik iškrova. Gal pradėjęs darbą D. Trumpas bus pragmatiškas ir didžiadvasis, kaip sakydamas pergalės kalbą. Gal bus Karalius Donaldas – nominalus vadovas ir vyriausiasis tviterio rašinėtojas, kuriam dirba vykdomasis viceprezidentas ir kompetentingų, protingų žmonių kabinetas. Prezidentui nusprendus vis dėlto neatsitverti realia siena nuo Meksikos arba padarius išvadą, kad neprotinga veltis į prekybos karą su Kinija, jo rinkėjai nebūtinai labai prieštaraus, nes iš jo tiesiog tikėjosi galimybės didžiuotis ir konservatyvių teisėjų Aukščiausiajame teisme. Visai įmanoma įsivaizduoti ateitį, kai papildomos išlaidos infrastruktūrai, pridėjus mažesnį reguliavimą ir mokesčius, stipresnį dolerį ir į šalį sugrąžintą įmonių pelną, pakankamą laiką JAV ūkiui įpūs ugnies, kad numalšintų pyktį. Gal toks minkštesnis D. Trumpas net imtų pavyzdį iš Ronaldo Reagano – konservatorių didvyrio, kuris taip pat sulaukė pašaipų ir buvo nuvertintas.

Negalėtume nudžiugti labiau, nei matydami tokią D. Trumpo sėkmę. Bet R. Reaganas buvo optimistas, o D. Trumpas svaidosi žodžiais apie prarastą įsivaizduojamą praeitį. Dėl jo politikos, temperamento ir pareigoms keliamų reikalavimų itin skeptiškai vertiname galimybę, kad jis bus geras prezidentas.

Gravitacijai nepasipriešinsi

Pradėkime nuo jo politikos. Po energijos pliūpsnio populistinė politika galiausiai sugniūžta nuo vidinių prieštarų. D. Trumpas pažadėjo atšaukti nekenčiamą „Obamacare“. Bet tai gali atimti sveikatos draudimą iš daugiau kaip 20 mln. sunkiai besiverčiančių amerikiečių. Nurėžti mokesčiai labiausiai patiktų turtuoliams, o negautas pajamas tektų finansuoti iš deficito, todėl prie skolos ir BVP santykio iki 2026 m. prisidėtų 25 proc. Jis kurstys skaldančią rasinę politiką, net jei realiai nedeportuos nelegalių imigrantų. Jis reikalavo prekybos nuolaidų iš Kinijos, Meksikos ir Kanados, grasindamas muitais ir atsisakyti Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties. Skurstantys amerikiečiai dėl protekcionistinių jo žingsnių gyventų dar vargingiau, nes iš pigaus importo kaip vartotojai jie išlošia daugiau, nei kaip gamintojai laimėtų iš apribotos konkurencijos. Jei jis sukeltų prekybos karą, gležnas pasaulio ūkis galėtų nugrimzti į recesiją. Palūkanų normoms beveik siekiant nulį, politikos formuotojams būtų sunku rasti veiksmingų priemonių reaguoti.

Kalbėdamas užsienio klausimais D. Trumpas sako nekenčiantis Irano branduolinę programą įšaldžiusio susitarimo. Šiam žlugus, prezidentui tektų rinktis, pulti Irano branduolinius objektus ar leisti Artimiesiems Rytams ginkluotis branduoliniais ginklais. Jis nori atšaukti Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos. Tai pakenktų ne tik planetai, bet ir JAV kaip derybų partnerių įvaizdžiui. O svarbiausia, jis pakirstų JAV ryšius su sąjungininkais – didžiausią šalies stiprybę. D. Trumpas iš kitų valstybių reikalavo skirti daugiau lėšų savo saugumui, antraip jis trauksis. Toks derėjimasis susilpnintų NATO, ir prie fronto linijos esančios Rytų Europos šalys liktų neapsaugotos nuo Rusijos. Taip pat paskatintų Kinijos ekspansiją Pietų Kinijos jūroje. Japonija ir Pietų Korėja gali susigundyti įsitaisyti branduolinių ginklų.

Antra priežastis saugotis – jo temperamentas. Per kampaniją D. Trumpas elgėsi kaip įžeidus, nedisciplinuotas savimyla. Bet galingiausio žmogaus pasaulyje pareigos neatsiejamos nuo kasdienių pažeminimų ir namie, ir svetur. Kongreso nariams iš jo šaipantis, jį įžeidinėjant ir iškraipant jo žodžius, prezidentas galės veiksmingai dirbti tik tada, kai bus pasiruošęs atsukti kitą skruostą ir siekti susitarti. Kai teisėjas netrukus pradės nagrinėti Trumpo universitetui iškeltą sukčiavimo bylą arba jam einant šalies vadovo pareigas jo administracijos politikai priims nepalankų sprendimą, D. Trumpas turi išlikti šaltas (būdamas kandidatas nesugebėjo valdytis). Vykstant kampanijai iš jo pasišaipę žurnalistai išgirdo grasinimus apkaltinti šmeižtu. Pradėjęs darbą D. Trumpas privalo juos ignoruoti arba bandyti įtikinti. Kai bus ignoruojamas suverenių valstybių vadovų, jis turės planuoti reakciją atsižvelgdamas į JAV interesus, o ne į savo įžeistą išdidumą. Jei D. Trumpas nesuvaldys apmaudo, prezidentaudamas netruks įklimpti į smulkių konfliktų liūną.

Trečia priežastis saugotis – pareigoms keliami reikalavimai. Prezidentą pasiekia tik velniškai sudėtingos problemos. Bet D. Trumpas neparodė, kad puikiai išmano detales arba geba ilgam sutelkti dėmesį, nors tai būtina Ovaliajame kabinete. Jis galėtų ką nors deleguoti (kaip R. Reaganas), bet jo kampanijos komandoje neįprastai svarbūs buvo šeimos nariai ir politiniai nepritapėliai. Jis turėjo idėją, kad sukaupęs patirties versle mokės meistriškai derėtis politikoje. Bet žlugus verslo sandoriui galima nusipirkti kitą dangoraižį ar įrengti naują golfo aikštyną. O nepavykus susitarti su Vladimiru Putinu dėl Rusijos veiksmų nebus į ką kreiptis. Sveikas protas ir patirtis neatsiskleis niekur labiau, nei kontroliuojant JAV branduolinį arsenalą, už kurį, kilus krizei, atsako tik šalies vadovas.

Švytuoklė kyla

Genialioje JAV konstitucijoje numatyti saugikliai, kad vienas prezidentas nepridarytų daug žalos. Tikimės, kad D. Trumpas įrodys mūsų abejones buvus nepagrįstas, o jei susikirs – po ketverių metų atsiras geresnė pamaina. Bet visuomenės pyktis pavojingas, nes, nusivylus D. Trumpu, jį iškėlęs nepasitenkinimas gali augti toliau. Tokiu atveju jo nesėkmė atvertų kelią naujam veikėjui, dar ryžtingiau nusiteikusiam laužyti sistemą.

D. Trumpo išrinkimas – atkirtis visiems liberalams, įskaitant „The Economist“. Mūsų ginamas atviras rinkas ir klasikinę liberaliąją demokratiją, kuri atrodė patvirtinta 1989-aisiais, iš pradžių atmetė Jungtinės Karalystės, o dabar – JAV rinkėjai. Pavyzdžiu gali pasekti Prancūzija, Italija ir kitos Europos šalys. Akivaizdu, kad visuomenės pritarimas Vakarų tvarkai labiau kilo iš spartaus augimo ir veikti skatinusios sovietų grėsmės, o ne iš intelektinio įsitikinimo. Pastaruoju metu Vakarų demokratijos per mažai padarė, kad iš klestėjimo išloštų daugiau žmonių. Politikams ir žinovams nusivylusių susitaikymas atrodė savaime suprantamas. D. Trumpui ruošiantis žengti į Baltuosius rūmus, vėl prasideda ilgas ir sunkus darbas, bandant laimėti ginčą dėl liberaliojo internacionalizmo.

2016 12 17 23:22
Spausdinti