Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Kas ji, Theresa May?
The Economist
(Getty Images nuotr.)

Vertiname pirmuosius nerinktos Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės darbo mėnesius

Studijuodama Oksforde, Theresa May atrodė kaip tipinė ambicinga jaunoji torė. Kilusi iš vikaro šeimos, ji daug metų tvarkė vietos konservatorių asociacijos korespondenciją. Politikė priklausė Oksfordo universiteto konservatorių asociacijai. Būtent vienoje asociacijos diskotekų Benazir Bhutto, vėliau tapusi Pakistano ministre pirmininke, supažindino Th. May su būsimu sutuoktiniu. Th. May buvo įstojusi ir į Oksfordo sąjungą – debatų draugiją, kurioje geltonsnapiai politikai mokosi gražbyliauti, įsiteikti ir kenkti vieni kitiems. Studijų partnerei ji sakė norinti būti ministre pirmininke. Bet Th. May buvo kitokia nei klasikiniai torių politikai. Antai ji pasirinko ne filosofijos, politikos ir ekonomikos (FPE) studijas, skirtas būsimam elitui lavinti, o geografiją. Davidas Willettsas, 2010–2015 m. koalicinėje vyriausybėje dirbęs universitetų ministru (Th. May tąsyk vadovavo Vidaus reikalų ministerijai), mano, kad tai nėra neesminis skirtumas. Anot jo, FPE absolventai (kaip antai Th. May pirmtakas Davidas Cameronas, taip pat pats lordas Willettsas) linkę akcentuoti sektorines Jungtinės Karalystės stiprybes: klestinčius paslaugų centrus, puikius universitetus, Sitį. Dalis tokių sektorių sėkmės gali nubyrėti ir sunkiau gyvenantiems regionams arba skurdesnių vietovių gyventojus gali pavykti įtikinti persikelti ten, kur tie sektoriai veikia. Th. May, priešingai, rūpi regionai ir žmonių prisirišimas prie jų, svarbu juos išsaugoti. Todėl jai ypač neramu dėl vargstančių kraštų, kuriems reikia padėti atsigauti. Šiuo atžvilgiu ji puikiai pritampa prie dabartinių laikų. Britų balsai už „Brexit“ (iš D. Camerono ji paveldėjo atsakomybę įgyvendinti tautos sprendimą) iš dalies išreiškė vietovių, kurios jautėsi pamirštos, atkirstos nuo šalies sėkmės arba nespėjančios paskui sparčias permainas, protestą. Tai parodė, kad žmonėms svarbu jausti bendrumą su gyvenamąja vieta, jie vertina stabilumą ir tvarką. Premjerės kalbos apie siekius atgaivinti gamybą, sumažinti imigraciją ir kovoti su nesaikingu verslu puikiai sužaidžia tokiomis nuotaikomis. Visuomenė Th. May vertina palankiau nei D. Cameroną po dvejų praėjusios kadencijos parlamento darbo metų ir daug geriau nei apgailėtinai valdomą Leiboristų partiją (žr. grafiką). Sausio 3-iąją paskelbtoje „YouGov“ apklausoje visi regionai, visos socialinės klasės ir visos amžiaus grupės teigė, kad ji bus geresnė ministrė pirmininkė nei leiboristų lyderis Jeremy Corbynas.
Lyderio požiūris, išsilavinimas ir charakteris – visada svarbu. Th. May atveju – labiau nei įprasta. Dauguma premjerų eina pramintu tradicijos, įprastos tvarkos ir precedento taku. Sudėtingi teisiniai, politiniai, ekonominiai ir diplomatiniai „Brexit“ aspektai viską pakeitė. Reikia susiderėti dėl brangių ir galbūt karčių skyrybų. Būtina sudaryti prekybos susitarimus su likusia ES ir galbūt likusiu pasauliu. Taip pat įvesti naują imigracijos režimą, suvaldyti ekonominius sukrėtimus, nuraminti partnerius, išlaikyti Škotiją, išsaugoti taiką Šiaurės Airijoje, užtaisyti skausmingai britų visuomenę skaldančius įtrūkius. Precedentų nėra. Th. May reikės pačiai juos kurti, teks priimti kompromisus, svarba pranokstančius daugumą tekusių jos pirmtakams. Kai ministras pirmininkas gauna postą per visuotinius rinkimus arba bent turi varžovų partijai renkantis lyderį, jam tenka bent iš dalies pristatyti, kuo vadovausis priimdamas sprendimus. Th. May to daryti nereikėjo. Todėl, norint įsivaizduoti, ką politikė mato, žiūrėdama į priešakyje plytinčią nežinomą teritoriją, ir ar mokės joje orientuotis, verta atidžiai panagrinėti, kas ji tokia ir iš kur kilusi.

Pirmyn, krikščionys kariai

Th. May gimė 1956 m. Huberto ir Zaidee Brasierių šeimoje. Dar jos vaikystėje tėvas, pastorius, buvo paskirtas Šv. Kenelmo bažnyčios vikaru Enstone. Tai idiliška gyvenvietė kaip kine – geltonų akmenų namai, supami kalvotų, akmeninėmis tvoromis išraižytų Kotsvoldo regiono laukų. Dėl bažnytinio auklėjimo ji lyginama su Angela Merkel, gimusia Rytų Vokietijos liuteronų pastoriaus šeimoje, ir ministro pirmininko postą iš Tony Blairo perėmusiu leiboristu Gordonu Brownu, kurio tėvas buvo presbiterionų dvasininkas Faife, netoli Edinburgo. Visi trys augo namuose, kuriuose dominavo dėl bažnytinio gyvenimo neišvengiamos moralinės ir praktinės pareigos, todėl visi tapo santūrūs, rimti, atsargūs.
Dėl bažnytinio auklėjimo ji lyginama su A. Merkel, gimusia Rytų Vokietijos liuteronų pastoriaus šeimoje.
Vikariate prabėgusią vaikystę atspindi labai angliški Th. May bruožai. Ji geria arbatą „Earl Grey“, skaito Jane Austen, žiūri Džeimso Bondo filmus, reguliariai lankosi savo rinkimų apygardos bažnyčioje (Meidenhede – prašmatniame Temzės slėnio mieste), dievina kriketą. To atgarsių yra ir jos vadovavime. Anglikonizme dažnai susipina audringa Dievo karalystės kalba ir santūri konservatyvi kultūra: prieš arbatą su sausainiais traukiami himnai apie kryžiaus žygius ir velnią. Tapusi ministre pirmininke, pirmaisiais mėnesiais Th. May taip pat drąsiau kalbėjo, nei veikė – svarbios idėjos beveik nepajudėjo arba jų apskritai atsisakyta. Kartais politikė primena Geoffrey Boycottą – jos mėgstamą kriketo žaidėją. Dalykiškos manieros išduoda jos žavėjimąsi beaistriu Jorkšyro mušėjo stiliumi. Padėjėjų žodžiai „ji tiesiog daro darbą“ yra viršininkės norima išgirsti pagyra. Iš anglikoniško auklėjimo ir praktikos („Tai mano dalis, todėl viską vertinu per tai“, – sakė ji) kylantis socialinis reformizmas yra jos karjeros konstanta. 1997 m. pirmą kartą Meidenhedo rinkėjų išsiųsta į Vestminsterį ji šiuo atžvilgiu buvo į kairę nuo savo partijos. 2002-aisiais kolegas ir jų šalininkus Th. May įspėjo, kad jie ėmė garsėti kaip „šlykščioji partija“. Kitais metais politikė kaip šešėlinė transporto ministrė išreiškė nuomonę, jog valstybei reikia labiau kištis į ūkio reikalus, santykiuose su profsąjungomis siekti daugiau niuansų, riboti storakapšių nesaikingumą. To neatsisakė ir pradėjusi eiti ministro pirmininko pareigas. Kai pralaimėjęs „Brexit“ referendumą D. Cameronas atsistatydino, siekdama jį pakeisti Th. May agituodama kalbėjo apie neteisybę, šiais laikais sutinkamą Jungtinėje Karalystėje. Antai berniukai iš skurdžių šeimų miršta devyneriais metais anksčiau nei kiti, valstybines mokyklas baigę vaikai rečiau įgyja aukščiausio lygio profesijas, palyginti su lankiusiais privačias, daug moterų uždirba mažiau nei vyrai. Tapusi ministre pirmininke kai kuriuos „opios neteisybės“ atvejus pakartojo stovėdama ant premjero rezidencijos laiptų. Ji palankiai kalbėjo apie naujoviškas klasikines vidurines mokyklas (galinčias, kaip jos lankyta, atsirinkti mokinius per stojamuosius), kurios išties ranką gabiems vaikams iš skurdžių šeimų. Politikė užsiminė ir apie darbuotojų atstovus įmonių valdybose, taip pat apgailestavo, kad dėl Anglijos banko nustatytų žemų palūkanų normų nukenčia taupantys. Iš daugelio kolegų Th. May aiškiai išsiskiria ne vien reformizmu, matyti ir socialinis atstumas. Kai kurie kalba, kad tai lėmė izoliuojantis sukrėtimas, patirtas anksti praradus abu tėvus. Kiti užsimena apie diabetą – ministrei pirmininkei reikia kelis kartus per dieną susileisti insulino. Bet geriausias paaiškinimas, kad ji yra moteris iš provincijos vidurinės mokyklos (tarnų anūkė, tik pamanykite), daranti karjerą partijoje, kurioje dominuoja berniukai iš privačių mokyklų, linkę atsainiai pasitikėti savimi ir mėgstantys neva gudrius planus. Girdami metodišką Th. May stilių ir panieką, kurią ji jaučia bičiuliškai, neformaliajai „sofos vyriausybei“, jos sąjungininkai mėgdžioja nuo seno politikės jaučiamą susierzinimą, matant visažinius prašmatnius berniukus, ypač D. Cameroną ir su juo dirbusį kanclerį George’ą Osborne’ą. Ministrė pirmininkė beveik neturi laiko parlamento miesteliui, vengia jo barų ir arbatinių, atmeta kvietimus į vakarėlius Londone, ką ir kalbėti apie Briuselį ar Vašingtoną. Ji – kosmopolito priešybė. „Jei manai esąs pasaulio pilietis, nesi jokios šalies pilietis“, – spalį nuskambėjo premjerės žodžiai partijos suvažiavime. Jai sunku dalyvauti pokalbiuose apie niekus, kuriais tepami diplomatiniai (ir kabinetiniai) ratai. Gruodžio 16-ąją vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime ministrė pirmininkė nejaukiai tampė rankogalius, kol kitų šalių vadovai už jos glėbesčiavosi.
Gruodžio 16-ąją vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime ministrė pirmininkė nejaukiai tampė rankogalius, kol kitų šalių vadovai už jos glėbesčiavosi.
Politikė smagiau jaučiasi savo rinkimų apygardoje ant Temzės krantų. Jos namas Soningo kaime stovi prie „pasakiškiausio kampelio visoje upėje“, kaip rašė Viktorijos laikų humoristas Jerome’as K. Jerome’as. Kalbama, kad čia, sau įprastoje aplinkoje, ji yra šmaikšti, atsipalaidavusi ir draugiška.

Susitvarkyti valdas

Vadovaudama Vidaus reikalų ministerijai, kuriai instituciškai itin rūpi tvarka ir kontrolė, Th. May pagarsėjo kaip neperprantama, mėgstanti formalumą ir pamišusi dėl detalių („Ji visada prašė vis naujų dokumentų į ministerijos popierių šūsnį“, – sako vienas pareigūnų). Dirbdama ji puikiai sutarė su bendraminčiais, kaip su liberalų demokratų deleguota ministre Lynne Featherstone, su kuria siekė įteisinti gėjų santuokas. Bet ji nepriėmė tų, su kuriais nerado bendrų taškų, juos ignoravo, pavyzdžiui, Jeremy Browne’ą ir Normaną Bakerį, vadovavusius departamentui po L. Featherstone. Politikė susirėmė su Michaelu Gove’u, tuomečiu švietimo ministru, kaip spręsti ekstremizmo problemą mokyklose, taip pat su G. Osborne’u dėl imigracijos – ji norėjo Jungtinėje Karalystėje griežtesnio studentų vizų režimo. Svarstant metinį biudžetą, Th. May paprastai būdavo viena paskutinių, patvirtinančių savo departamento biudžetą. Politikė susikirto ir su tuomečiu Londono meru Borisu Johnsonu, kai šis įsigijo tris vandens patrankas be būtino Vidaus reikalų ministerijos pritarimo (dėl incidento jo taip ir negavo). Jos aplinkos žmonės šį atvejį laiko pamokoma istorija apie valstybės tarnautojų (įkalbėjusių B. Johnsonui idėją) klastą, nepasvertų sprendimų kvailumą, neformalių organizacijų pavojų ir pelnytą bausmę tiems, kurie dirba ne kaip Th. May. Dauningo gatvėje Th. May įvedė centralizuotą, oficialią darbo praktiką, nušlifuotą Vidaus reikalų ministerijoje. Dienos darbai surikiuojami 8.30 val. susirinkime, į kurį D. Camerono laikais ėjo kas norėjo, o dabar renkamasi griežtai pagal kvietimą. Neliko nuo realybės atitrūkusio minčių srauto ar spėlionių, ką rašys vakarinė spauda, – komanda gauna griežtus nurodymus. Sofą ministro pirmininko kabinete pakeitė stalas ir kėdės (ir vazos su hortenzijomis). Ministrai ir darbuotojai turi anksčiau pateikti dokumentus, kad premjerė galėtų juos vakare peržiūrėti (D. Cameronas jų imdavosi kitą dieną). Visą mašineriją valdo nedidelė, bet galinga komanda su dviem štabo viršininkais, Fiona Hill ir Nicku Timothy, priešakyje. Kabinetų ir padalinių susirinkimuose vyksta rimtos diskusijos, o ne butaforiniai forumai, kur viskas iš anksto nulemta. Maždaug po lygiai išstojimo šalininkams ir priešininkams paskirsčiusi ministrų portfelius, tris žmones, skirtingai nei ji, agitavusius už „Brexit“, Th. May paskyrė į labiausiai su išstojimo organizavimu susijusius departamentus: B. Johnsonui atidavė Užsienio reikalų ministeriją, Liamui Foxui – naują Tarptautinės prekybos departamentą, Davidui Davisui – naują Išstojimo iš ES departamentą. Davusi su išstojimu susijusį darbą uoliems „Brexit“ šalininkams ji apsisaugo nuo kritikos, kad nepalaiko tokios politikos. Sykiu toks žingsnis apdairiai sumažina tikimybę, kad kuris nors vienas išstojimo šalininkas taps varžovu, jei proceso rezultatai nuvils palaikančius „Brexit“. Pasak vieno ministrų, T. Blairo ir G. Browno kabinetuose vyko aršios kovos dėl valdžios, D. Camerono kabinetai daugiausia buvo butaforija, o Th. May kabinete vyksta atviros diskusijos, kuriose premjerė rimtai išklauso. Kitas teigia, kad, skirtingai nei pirmtaką, ją labiau domina įrodymai, ir giria jos gebėjimą sklandžiai pakeisti temą. Pagalbininkai tvirtina, kad daug galių turintys štabo viršininkai priima visapusiškai patikrintus sprendimus (priešingai, nei vadovaujant D. Cameronui), neperkraudami ministrės pirmininkės darbu (skirtingai, nei vadovaujant G. Brownui). Svarbiausia, kad tokia tvarka ministrei pirmininkei suteikia tai, ko ji labiausiai trokšta – kontrolę. Net artimi sąjungininkai sako, jog Th. May pamišusi dėl kontrolės, nors dėl to dažnai nukenčia pasitikėjimas ir efektyvumas. Dėl „Nicko ir Fi“ filtro, atrenkant politikos kryptis, kaupiasi neatlikti darbai, todėl vėluojama patvirtinti skubias priemones (kovai su socialinės rūpybos krize skirtas naujas finansavimas pristatytas beveik mėnesiu vėliau, nei planuota). Įsivaizduojami prioritetai – kaip minėtos vidurinės mokyklos – nevirto kertine politika. Pasiūlymai dėl darbininkų valdybose, vyriausybės kišimosi į pinigų politiką ir įpareigojimų įmonėms nurodyti jose dirbančius užsieniečius jau pamiršti. Labiau gaila, kad nebegirdėti užuominų apie naujas dideles investicijas į infrastruktūrą ir namų statybos planus. Vestminsteris atrodo miręs. Atsižadama ministrų komentarų, Iždo departamentas jaučiasi nustumtas į šalį, diplomatai mano esą ignoruojami. Kalbama, kad nutekėjus vyriausybės kanceliarijai skirtam konsultanto pranešimui, kuriame kritikuojamas Th. May vadovavimo stilius, premjerė pareikalavo „nubausti“ jį rengusią bendrovę „Deloitte“. Šioji vėliau pasitraukė iš kelių viešųjų konkursų, o ministrų el. laiškai ir telefonų įrašai turi būti teisiškai perimti, kad nenutekėtų daugiau informacijos. Kalbama, kad net karalienė buvo nepatenkinta Th. May polinkiu prisidengus šūkiais slapukauti, kaip Jungtinė Karalystė išstos iš ES. Tiesą sakant, po šešių mėnesių valdžioje ministrė pirmininkė šia tema gali pasakyti tik tai, kad „Brexit“ reiškia „Brexit“ ir kad išstojimas bus „raudonas, baltas ir mėlynas“ (t. y. patriotiškas, o ne baltųjų, kruvinas ir su mėlynėmis).
(Getty Images nuotr.)
(Photo by Dursun Aydemir/Anadolu Agency/Getty Images) Baimė prarasti kontrolę paaiškina, kodėl, užuot surengusi paprastą balsavimą parlamente, ar inicijuoti ES sutarties 50-ąjį straipsnį (pagal jį Jungtinė Karalystė išstos iš Bendrijos), ji užsispyrusiai įsivėlė į teisinius ginčus, kad to nebūtų. Kaip nurodoma „Deloitte“ rašte, neatrodo, kad Th. May turi nuoseklų išstojimo planą, jos vadovaujama vyriausybė „kapanojasi“, bet ji vis tiek linkusi „susirinkti pasiūlymus bei duomenis ir imtis reikalų pati“. Iš dalies tai pasitvirtino sausio 3-iąją, kai iki kadencijos pabaigos likus dešimčiai mėnesių iš pareigų pasitraukė seras Ivanas Rogersas, Jungtinės Karalystės ambasadorius ES. Nutekintame el. laiške jis kritikavo „padrikai įsivaizduojamą“ išstojimą. Tai ne pirmas atsistatydinęs aukštas pareigūnas. Prieš tai pasitraukė Helen Bower – pagarbą pelniusi vyriausioji Dauningo g. 10 atstovė spaudai. Išėjo ir Jimas O’Neillas, aukštas ministras iš aukštųjų rūmų. Visa tai primena, kad, nors dėl suirutės Leiboristų partijoje Th. May atrodo neįveikiama, ji negali jaustis visiškai saugi. Parlamentinė dauguma labai nedidelė, o Konservatorių partija – įgudę karalžudžiai. Gana tikėtina, kad išstojimo derybos žlugs. Th. May nori išsaugoti tam tikras narystės ES teikiamas ekonomines privilegijas, bet atšaukti laisvą darbo jėgos judėjimą. Briuseliui toks susitarimas neįsivaizduojamas. Dėl to gali kilti ekonominis chaosas, ir tada jai iššūkį mes G. Osborne’as, persikūnijęs į paprastą parlamentarą, liberaliojo torizmo vėliavininką. Kitas variantas – galutinis susitarimas su kompromisais, netinkančiais parlamente sėdintiems didžiausiems „Brexit“ aistruoliams, kurie tokiu atveju kirstų negailėdami.
Th. May nori išsaugoti tam tikras narystės ES teikiamas ekonomines privilegijas, bet atšaukti laisvą darbo jėgos judėjimą. Briuseliui toks susitarimas neįsivaizduojamas.
Kai reikalai pakryps į bloga, iki šiol demonstruotas gynybinis ir be reikalo karingas tonas jai tik kenks. Metų gale klausinėjama Ryšių komiteto, vyriausybę kontroliuojančios parlamentarų grupės, ji žiūrėjo piktu erelišku žvilgsniu, kibo prie klausimų, o paspausta išsisukinėjo nuvalkiotais štampais: „Atsakiau taip, kaip atsakiau.“ G. Boycottas, matyt, pritartų tokiai atkakliai gynybinei pozicijai, bet retas iš jo mokytųsi, kaip sudaryti komandą. Atėjusiai į valdžią Th. May nepakako atleisti G. Osborne’o ir M. Gove’o – abu išklausė po kaprizingą priekaištų tiradą. Padėtį atidžiai stebintys asmenys teigia, kad ji nepakenčia tartis, o kabinete sutaria tik su tais ministrais, kuriuos pažįsta daug metų, kaip kanclerį Philipą Hammondą ir socialinės gerovės ministrą Damianą Greeną (Oksfordo laikų studijų partnerės vyrą). Kartais ji bando nebūti tokia rimta, bet ne visada sėkmingai. Dėl polinkio dažnai viešai šaipytis iš D. Johnsono ji užgyvens priešą. Keista, kai taip elgiasi moteris, kuri jam davė įtakingą postą.

Daug konfliktų, daug dvejonių

Gal iš G. Browno ir A. Merkel, kurie taip pat yra šventikų vaikai, galima padaryti išvadų apie galimą ilgą Th. May tarnybą ir sėkmę. G. Brownas, trumpai buvęs ministru pirmininku kaip tik įsisukant pasaulinei finansų krizei, taip ir nesuvienijo partijos, be to, jam teko grumtis su stipria D. Camerono vadovaujama opozicija. Krizių neišvengė ir A. Merkel, bet daugiau kaip dešimtmetį politikė augo jas spręsdama, pergudraudama arba kooptuodama opoziciją, išlaikydama neabejotiną viršenybę partijoje. Kaip ir A. Merkel, Th. May varžovus įveikė apsukriais manevrais. Ji laukia palankios progos ir žino, kada kalbėti, o kada (kaip per referendumo kampaniją) patylėti. Kaip G. Brownas, ji mėgsta išpūstas kalbas, yra linkusi suirzti ir dvejoti. Bet labiausiai neramu, kad Th. May, panašiai kaip G. Brownas, gali nemokėti prisitaikyti – tuo G. Brownas labiausiai skiriasi nuo A. Merkel. Maža ženklų, kad Th. May gebėtų perimti naujoves, kurios A. Merkel užtikrino sėkmę. Jos lyderystės vizija, atrodo, sutelkta į konstatavimą, procesų diegimą, informacijos rinkimą, kontrolę ir daugiau beveik nieko. Dėl to bauginamai lengva įsivaizduoti, kad 2018 ar 2019 m. Jungtinėje Karalystėje vyraus suirutė: jos partija bus sukilusi, ministrai ir partneriai atitolę, vyriausybė sklerotiška, „Brexit“ derybos bežlungančios, ūkis griūvantis, o Nr. 10 visur matantis priešus. Nes lyderystė – ne tik Th. May procedūros. Yra ir galios „emocinė geografija“, kaip reiškinį pavadino naujausiųjų mūsų laikų istorikas Peteris Hennessy. Reikia prisitaikyti prie įvykių ir institucijų, megzti ryšius ir – taip – kartais apgalvotai elgtis neformaliai: šlakelis instinkto, staigus sprendimas, sudarytas sandoris, rizika, kai atrodo, kad neturi šansų. Reikia dalytis informacija, priimti prieštaravimus, išklausyti alternatyvią nuomonę, nusistatyti poziciją ir įtikinti kitus jai pritarti. Būtent šias emocines teritorijas reikia išmanyti geografiją baigusiai britų premjerei, jei tik gali.
2017 03 11 10:00
Spausdinti