Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Kaip sulaukti 100 ir dar daugiau metų
The Economist
630904227

Mokslininkai ieško įvairiausių būdų apgauti mirtį

Michaelo Rae dienos kalorijų norma – 1,9 tūkst., t. y. 600 mažiau už rekomenduojamą. Pusryčių meniu: didelė salota, jogurtas ir „tiksliai suprojektuotas“ keksas. Iš šio vos 100 kalorijų šiuolaikinės gastronomijos stebuklo M. Rae gauna 10 proc. būtinų maisto medžiagų. Pietums – ankštinių daržovių troškinys ir dar vienas keksas. Vakarienė būna įvairi. Antai šiandien jis valgys pievagrybius su baklažanais ir šalavijais, užsigers nedidele taure raudonojo vyno. Jo racionas griežtas jau 15 metų.

Atrodo, kad ribojant kalorijas kai kuriems gyvūnams sumažėja vėžio ir širdies ligų rizika, pristabdoma nervų sistemos degeneracija, pailgėja gyvenimas. Kovos su senatve fonde Kalifornijoje dirbantis M. Rae mano, kad ribodamas kalorijas, – jei žmonėms galioja tas pats, kas graužikams, – jis gali laimėti 7–15 papildomų sveiko gyvenimo metų. Tai kol kas nepatvirtinta klinikiniais bandymais. Bet M. Rae teigia, kad gyvenančių kaip jis kraujo spaudimas – lyg dešimtmečių, o arterijos švarut švarutėlės.

Gali atrodyti, kad M. Rae minima „nepaprastai gera savijauta“ jau yra pakankamas atlygis už suvaržytus poreikius. Bet tokia mityba ir ilgesnis gyvenimas, kurio jis iš to tikisi, sykiu yra priemonė tikslui pasiekti. 45-erių M. Rae mano, kad netoli ta diena, kai sulauksime radikalių medicinos laimėjimų, kurie galėtų ne tik prislopinti, bet ir sustabdyti senėjimą arba pasukti procesą atgal. Jei griežtai skaičiuodamas kalorijas jis sulauks meto, kai galės pasinaudoti tokiais stebuklais, tuomet keli poreikių ribojimo dešimtmečiai gali duoti kelis papildomus amžius gyvenimo. Gal jam net pavyks pasiekti tašką, kurį senėjimo tyrimų labdaros organizacijos „Methuselah Foundation“ vadovas Dave’as Gobelis vadina „ilgaamžiškumo pabėgimo greičiu“, kai vidutinė gyvenimo trukmė kasmet padidės daugiau kaip metais. Anot jo, tai kelias į nemirtingumą ar bent jau pakenčiamą aproksimaciją.

Kol kas tai grynos spėlionės. Tačiau kalorijų ribojimas – tai ne vien dar neįrodyta galimybė žmogui gyventi ilgiau. Pridėjus faktus iš genetikos ir farmakologijos, pastebėtas jo poveikis gyvūnams rodo, kad senėjimas nebūtinai yra tiesiog defektų sankaupa – tai atskiras reiškinys. Natūraliomis sąlygomis šį reiškinį kontroliuotų genai ir aplinka. Bet mokslo pasaulyje juo iš principo galima manipuliuoti, keičiant aplinką (tai atitiktų kalorijų ribojimas) arba genus ir jų reguliuojamą medžiagų apykaitą veikiant vaistais.

Taikant manipuliacija pagrįstą terapiją perspektyvos nugyventi ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą gali išaugti tiek, kiek niekada nepavyks pasiekti skiriant vaistus nuo konkrečių ligų. Tyrėja Eileen Crimmins iš Pietų Kalifornijos universiteto Los Andžele pateikia skaičiavimus, kad išnaikinus širdies ir kraujagyslių ligas vidutinė gyvenimo trukmė JAV padidėtų tik 5,5 metų, o nelikus mirčių nuo vėžio – tik 3,2 metų. Mat žmogui senstant ligos varžosi, kuri pasiglemš jo gyvybę – juodą darbą padarys jei ne viena, tai kita. E. Crimmins teigimu, norint, kad vidutinė gyvenimo trukmė gerokai perkoptų 95 metus, reikėtų atrasti, kaip apsisaugoti nuo viso ligų spektro, o ne tik nuo vienos konkrečios.

Galėtų tikti bendrą senėjimo procesą pristabdanti priemonė. O jei ji atitolins įvairias ligas, iš dalies būtų galima sumažinti ir senatvės atnešamą negalią. Niukaslo universitete atliekant ilgalaikį tyrimą analizuojama beveik tūkstančio tiriamųjų, kuriems dabar 85-eri, sveikata ir kaip jie sensta. Dabar jiems diagnozuoti vidutiniškai keturi penki sveikatos sutrikimai. Nėra nė vieno sveiko žmogaus. Dauguma šios srities tyrėjų šaiposi iš kalbų apie pabėgimo greitį ir nemirtingumą. Bet perspektyvą pasiekti, kad žmonės sulauktų 85-erių sveikesni, o gyvenimas pailgėtų maždaug dešimčia metų, jie vertina rimtai. Tai jau šis tas.

Nemirtingumo indikacijos

Prieš aiškinantis, ar tai įmanoma pasiekti vaistais nuo senatvės, tyrėjams reikia išspręsti nelengvą reguliavimo galvosūkį. Leidimus prekiauti vaistais išduodančios įstaigos paties senėjimo šiuo metu nelaiko gydymo verta „indikacija“. Juk senatvė neaplenks nė vieno, tad sunku manyti, kad tai liga, nuo kurios reikia vaistų, arba net būklė, kuriai reikia terapijos. Jei senėjimas netraktuojamas kaip indikacija, reguliuotojai negali patvirtinti medikamentų nuo jo. O jei vaisto negali parduoti, kam vargintis jį kurti?

Jei reguliuotojai pakeistų nuostatas, susidomėjimas būtų milžiniškas. Turint omenyje, kad kiekvienas žmogus sensta, didesnę potencialią rinką sunku įsivaizduoti. Yra ženklų, kad galbūt nuostatos išties pradėjo keistis. Kai kuriems tyrėjams atrodo, kad du patvirtinti kitos paskirties vaistai (populiarus, gerai toleruojamas medikamentas nuo diabeto metforminas ir persodintų organų atmetimo riziką mažinantis rapamicinas) galėtų pristabdyti senėjimą, panašiai kaip tai esą daro kalorijų ribojimas. 2014 m. atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo 90 tūkst. antrojo tipo diabetu sergančių pagyvenusių pacientų, nustatyta, kad vartojantys metforminą gyveno ilgiau nei atitinkami diabetu nesergantys tiriamieji iš kontrolinės grupės. Kitas darbas atskleidė jo vartojimo ir sumažėjusios vėžio rizikos ryšį.

Alberto Einsteino medicinos koledžo (Niujorkas) Senėjimo tyrimų instituto mokslininkai nori pradėti metformino bandymus su pagyvenusiais pacientais ir pažiūrėti, ar jis nepristabdo įvairių negalavimų (taip pat mirties). Jei paaiškės, kad pristabdo, tai sėkmingai parodys, kad yra bendras senėjimo procesas, kurį galima moduliuoti vaistais. Vienas dalyvaujančių tyrėjų, Niras Barzilai, teigia, kad svarbi tyrimo priežastis – siekis nustatyti indikaciją, kuri leistų reguliuotojams vertinti naujos kartos vaistus nuo senatvės.

Veikiausiai dėl tokio susidomėjimo JAV maisto ir vaistų administracija apie galimybę patvirtinti vaistą nuo senatvės prabilo kitu tonu. Ji svarsto, kokiais atvejais būtų galima laikyti, kad bendri ir kol kas precedento neturintys teiginiai apie kovą su senatve yra pagrįsti įrodymais, ir „tikisi pamatyti šios srities mokslo pažangą“. Sausa valstybės įstaigos kalba pasakyti žodžiai suteikia vilties.

Jei rezultatų įmanoma pasiekti taikant institucijų nereguliuojamą mitybos programą, kam pasauliui reikia vaistų? Dėl trijų priežasčių. Pirma, daugumai žmonių bus lengviau išgerti kelias piliules per dieną, nei maitintis dietiniais keksiukais ir salotomis. Antra, gamindamos tabletes įmonės gali užsidirbti ir varžysis jas kurdamos. Trečia, vaistai gali būti veiksmingesni nei dietos. Tablečių stovyklai priklausantis N. Barzilai pabrėžia, kad, palyginti su kitais žinduoliais, primatams kalorijų ribojimas ne toks veiksmingas, o žmonėms, kurių kūno masės indeksas nedidelis (ribojant kalorijas tai natūralu), tikimybė mirti bendrai yra didesnė. Jo teigimu, tikėtina, jog žmonės, kuriems dieta padeda, yra iš tų, kurių genai tinkami. Jis viliasi, kad taikant įvairią tikslinę terapiją laimėtų visi.

Tai bus įmanoma privertus keistis medžiagų apykaitą. Jau prieš 20 metų nustatyta, jog pakeitus geną daf-2 apvaliosios kirmėlės sensta lėčiau ir gyvena dvigubai ilgiau. Dabar žinoma, kad procesui reikalingas kitas genas – daf-16. Analogiški žmonių genai atsako už ląstelių paviršiaus receptorius, skirtus tokiems svarbų vaidmenį medžiagų apykaitoje atliekantiems hormonams kaip insulinas ir insulininis augimo faktorius 1. Atrodo, kad kalorijų ribojimas žmonėms įjungia daf-2 atitikmenį. Nustatyta, kad ilgaamžiai gyventojai turi ypatingus žmonių daf-16 versijos variantus.

Kalorijų ribojimas taip pat stabdo baltymo mTOR, kuris padeda perduoti augimo hormonų signalus baltymų sintezėje dalyvaujančioms ląstelės dalims, aktyvumą. Jis padeda reguliuoti ląstelės medžiagų apykaitą, dalijimąsi ir augimą, taip pat neleidžia skaidyti pažeistų ląstelių. Kai maisto daug, mTOR stimuliuoja ląstelių dalijimąsi ir augimą.

grafikas-11

Atrasti jungiklį

Šios tyrimo kryptys rodo, kad tais atvejais, kai gyvūnai pasiduoda kalorijų ribojimo poveikiui, jis perjungia ląstelių režimą, ir daugiau dėmesio skiriama nebe augti, o atsikurti. Taip ląstelės mažiau pažeidžiamos, todėl lėčiau sensta. Senėjimo procesą veikiausiai stabdantys vaistai taip pat iš dalies perjungia režimą. Metforminas stimuliuoja kelis hormonų receptorius, taip pat veikiamus kalorijų ribojimo (žr. grafiką). Rapamicino taikinys yra baltymas mTOR. Apribojus mTOR funkciją, mielės, kirmėlės ir musės gyvena ilgiau. 2009 m. keliose laboratorijose atlikti darbai parodė, kad rapamicino gaunančios senstelėjusios pelės gali gyventi 14 proc. ilgiau.

Ilgaamžiškumo problemą nagrinėjančiai bendrovei „Insilico Medicine“ vadovaujantis Alexanderis Zhavoronkovas pasakoja, kad rapamiciną bando pats (eksperimentai su savimi šioje srityje neatrodo retas reiškinys), bet įspėja, kad saugiai eksperimentuoti galima tik gerai išmanant biomediciną. Vaistas turi rimtą šalutinį poveikį – jo gavusiems graužikams išsivystė atsparumas insulinui, taip pat jis slopina imuninę sistemą. Tai naudinga siekiant, kad organizmas neatmestų persodinto organo (tokia dabartinė šio vaisto paskirtis medicinoje), bet nelabai gerai, kai žmogus yra sveikas. Manoma, kad vartojant medikamentą nedidelėmis dozėmis teigiamas poveikis gali išlikti, o šalutinis – sumažėti.

Yra ir kitų panašiai veikiančių vaistų, kurie turi mažiau minusų. Prieš keletą metų ilgaamžiškumą tyrinėjantiems mokslininkams entuziazmą sukėlė resveratrolis, nes buvo pastebėta, kad daug ėdančioms pelėms jis padėjo išlikti jaunatviškoms. Vėliau, paaiškėjus, kad antsvorio neturintiems graužikams jo nauda menkesnė, susidomėjimas atslūgo, bet jis toliau tiriamas kaip vaistas nuo Alzheimerio ligos.

Davidas Sinclairas iš Harvardo medicinos mokyklos, buvęs vienas entuziastų, jį vadina bjauriu vaistu, nes ląstelėje jis veikia kelis taikinius, įskaitant grupę sirtuinais vadinamų baltymų, kuriuos resveratrolis, atrodo, aktyvina. D. Sinclairas įkūrė įmonę „Sirtris Pharmaceuticals“ tam skirtų preparatų galimybėms tyrinėti. Darbą tęsia britų farmacijos bendrovė GSK, 2008-aisiais nusipirkusi „Sirtris“, bet kol kas pasistūmėta mažiau, nei tikėtasi.

Sirtuinai gali veikti kaip metaboliniai jutikliai. Nemažai jų randama tik mitochondrijose, kurios atsako už ląstelių kvėpavimą ir yra evoliucionuojančios ląstelių senėjimo sampratos centre. Thomasas von Zglinicki iš Niukaslo universiteto sako, kad senstančioms ląstelėms būdingi mitochondrijų pažeidimai, joms sunku suvirškinti pažeistus arba sugadintus ląstelės komponentus. Jos gamina citokinais vadinamus uždegiminius faktorius, kurie skatina senti aplinkines ląsteles. Tokio tipo chroniškas progresuojantis uždegimas sukelia įvairias su amžiumi susijusias ligas.

João Passosas, taip pat iš Niukaslo universiteto, pasakoja, kad ląstelės be mitochondrijų tampa panašesnės į jaunas ląsteles ir nebeišskiria citokinų. Kitas darbas parodė, jog iš dalies galima imituoti sunaikintų mitochondrijų atsinaujinimą aktyvinančių vaistų, pavyzdžiui, rapamicino, poveikį. Kaip aiškėja, spartesnė mitochondrijų kaita pagerina jų funkcionavimą.

Prieš mirtį – apsiginklavus duomenimis

Tokie ląstelės ir molekulinės biologijos atradimai, taip pat šimtų tūkstančių žmogaus genomo sekų duomenys vėl pažadino komercinį susidomėjimą ilgaamžiškumu. Štutgarte, Vokietijoje, įsikūrusi A. Zhavoronkovo įmonė „Insilico Medicine“ naudoja sistemų mokymąsi ir naršo masę paskelbtų genomo duomenų, siekdama išsiaiškinti, kuo skiriasi jaunų ir senų žmonių audiniai, taip pat išanalizuoti, kaip žmonėms senstant kinta genų išraiškos deriniai. Po to vaistų duomenų bazėse ieškoma molekulių, galinčių blokuoti tų genų, kurie, įmonės manymu, yra svarbūs, poveikį.

Šioje srityje išsiskiria Craigas Venteris, vienas genų sekų dešifravimo pradininkų. 2013 m. San Diege jis įkūrė „Human Longevity Inc“ (HLI). Kaip ir „Insilico“, HLI nori naršyti genomo duomenis, tik mastas daug didesnis. Bendrovė pati generuoja genomo informaciją ir derina su duomenimis apie fiziologiją bei išvaizdą. C. Venteris tikisi, kad taip bendrovei pavyks išnarplioti ilgaamžiškumo genetiką ir prognozuoti žmonių gyvenimo trukmę. HLI tyrimai jau nustatė, jog vyresni asmenys neturi kai kurių genetinių variacijų, o tai gali reikšti, kad jos gali būti susijusios su trumpesniu gyvenimu. Bendradarbiauti su HLI yra susitarusios tokios vaistų kūrėjos kaip „Celgene“ ir „AstraZeneca“. Anot C. Venterio, vėliau HLI gali pati žengti į vaistų gamybos sektorių.

Negalintiems laukti medikamentų HLI siūlo prabangią „sveikatingumo“ paslaugą „Health Nucleus“. Nuo 25 tūkst. JAV dolerių sumokėjusiam klientui atliekama aibė moderniausių tyrimų, įskaitant išsamų genomo dešifravimą ir įvairius kitus, ieškant vėžio, Alzheimerio ir širdies ligų požymių. Daug tyrimų reiškia gausybę progų gauti „klaidingai teigiamus“ rezultatus, bet pasiturinčius „Health Nucleus“ klientus papildomi tyrimai, parodantys, kad tai klaidingas pavojaus signalas, galbūt jaudina mažiau nei kitus žmones.

2013 m. „Google“ (dabar „Alphabet“) pristatė sumanymą „California Life Company“, žinomą kaip „Calico“, siekdama ambicingų tikslų kovoje su senatve. Bendrovė teigė idėjai įgyvendinti investuosianti iki 750 mln. JAV dolerių. „Calico“ – tai vaistus kurianti įmonė, kuri mieliau kalba apie joje dirbančius garsiausius pasaulio mokslininkus, pavyzdžiui, kirmėlių specialistę Cynthia Kenyon, ir apie įmonės lyderio Arthuro Levinsono, anksčiau vadovavusio biotechnologijų milžinei „Genentech“, pasiekimus nei apie tai, kuo realiai užsiima. Bet ji pristatė kelis bendrus projektus, kurių reikšmingiausias – dešimties metų susitarimas dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros su Čikagoje įsikūrusia farmacijos įmone „AbbVie“, kurios pagrindinė sritis yra vėžys ir degeneratyvinės nervų sistemos būklės.

Prakalbus apie degeneraciją kyla minčių apie regeneraciją. Net didžiausi senatvės stabdymo ribojant mitybą arba vartojant vaistus entuziastai turi pripažinti, kad amžino gyvenimo tai nesuteiks. Geriausiu atveju galima tikėtis senti lėčiausiai žmonėms natūraliai būdingu tempu. Vadinasi, net veiksmingiausios priemonės vargu ar leis sulaukti daugiau kaip 120 metų, nes tai daugmaž yra natūrali ilgiausia žmogaus gyvenimo trukmė. Dėl medicinos pasiekimų ir gerovės šiandien pasaulyje yra gerokai daugiau devyniasdešimtmečių ir šimtamečių. Tačiau 130 sulaukusių žmonių skaičius užsispyrusiai nepajuda nuo nulio.

Norint spręsti šią problemą, senėjimą reikia ne tik prislopinti, bet visiškai sustabdyti arba pasukti procesą atgal, privertus kūno dalis atsijauninti arba jas pakeitus naujomis. Metas prisiminti kamienines ląsteles, kurios atlieka svarbų vaidmenį atkuriant ir regeneruojant audinius. Jas galima priversti virsti įvairiomis specializuotomis ląstelėmis ir taip pakeisti nudėvėtas arba sunaudotas. Taikant regeneracinę terapiją, atkūrimo procesą siekiama papildyti iš kitur gautomis kamieninėmis ląstelėmis, pavyzdžiui, paimtomis iš užšaldytų placentų mėginių arba sukurtomis iš esamų kūno ląstelių.

Daug kamieninių ląstelių terapijos rūšių sparčiai artėja prie „regeneracinės medicinos“ srities klinikinių tyrimų etapo. Čia aktyviai veikia ir „Calico“, ir HLI. Tyrimai parodė, kad Parkinsonui analogiška liga sergančios žiurkės, kurioms persodintos iš žmogaus embriono kamieninių ląstelių išaugintos nervinės ląstelės, ima daugintis ir pradeda išskirti dopaminą, kurio kaip tik ir trūksta tokiems graužikams ir žmonėms. Rogeris Barkeris iš Kembridžo universiteto neseniai taip gydė Parkinsonu sergantį vyrą. Velso bendrovė „ReNeuron“, įsikūrusi Bridžende, atlieka bandymus, siekdama išsiaiškinti, ar kamieninėmis ląstelėmis galima veiksmingai gydyti negalią po insulto. Nors institucijų nereguliuojama terapija rizikinga, pasaulyje jau šimtai klinikų siūlo „gydyti“ su amžiumi susijusias ligas. Nieko keista. Istoriškai tai vilties, išpūstos reklamos ir šarlatanų nestokojanti sritis, ir prireiks laiko viskam iškuopti pagrįstais tyrimais, jei tai išvis įmanoma.

Kitą regeneracijos galimybę rodo tyrimai, kuriuose pastebėta, kad pagyvenę gyvūnai atjaunėjo, jiems perpylus jaunesnių gentainių kraujo. Kalifornijoje atliekami bandymai, kaip jaunų žmonių kraujo plazmos perpylimas veikia kelis Alzheimeriu sergančius pacientus. Monterėjuje įsikūrusi pradedančioji bendrovė „Ambrosia“ neseniai ėmėsi išbandyti tokią terapiją su sveikais savanoriais, kuriems dalyvavimas kainuoja 8 tūkst. JAV dolerių. Kritikų teigimu, dėl kontrolinių priemonių trūkumo iš tų bandymų vargu ar bus gauta reikiamos informacijos. Jei konkretūs genai gali būti naudingi, tuomet puikių šansų siūlo genų terapija (genų redagavimas) – jau atliekami tyrimai su pelėmis. Kai kas neketina laukti. Biotechnologijų įmonei „BioViva“ vadovaujanti Elizabeth Parrish teigia išbandžiusi kovai su senatve skirtos genų terapijos kursą.

grafikas-21

Nauji horizontai

Tai, kiek padės viena ar kita technologija, priklausys nuo to, kokio amžiaus žmogui ji bus taikoma, kai pagaliau įsitvirtins. Sulaukus 65-erių, galimybių radikaliai pakeisti gyvenimo trukmę daug mažiau nei dvidešimtmečio atveju, ką ir kalbėti apie embrioną. Bet ta pačia tvarka auga prarasti gyvenimo metai padarius klaidą.

Idėja, kad taikant radikalias biotechnologijas įmanoma pralenkti prancūzę Jeanne Calment, oficialiais duomenimis, sulaukusią 122 metų (kol kas nebuvo gyvenusių ilgiau), geriausiu atveju atrodo kaip įtikinama spėlionė. Sakyti, kaip padarė žymus nemirtingumo šalininkas Aubrey de Grey, kad turbūt jau gimė pirmas žmogus, sulauksiantis tūkstančio metų, atrodo ekscentriška. Bet pažvelgęs į J. Calment gyvenimą gali susimąstyti. Ji gimė 1875-aisiais, kai mikrobinė ligų teorija buvo visai nauja ir dar niekas nebuvo ištaręs žodžio „genas“. O 1997-aisiais, kai ji mirė, jau beveik buvo iššifruotas žmogaus genomas. Per jos nugyventus metus susiformavo visa šiuolaikinė medicina ir psichiatrija, išskyrus bendrąją anesteziją. Jei šiandien gimusi mergaitė sulauktų tokio pat amžiaus (o kodėl gi ne?), ji pamatytų 2138-ųjų pasaulį. Aišku, medicinos galimybės ir tuo metu tebebus ribotos. Bet niekas negali atspėti, kur bus ta riba.

2016 10 01 15:29
Spausdinti