Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Kai nelieka abejonių

Vakaruose vis dažniau agituojama, kad medikams reikia leisti padėti kenčiantiems ir sunkiai sergantiems žmonėms numirti

Pernai 29-erių Brittany Maynard iš Kalifornijos išgirdo diagnozę, kad serga mirtinu smegenų vėžiu. Ji nelaukė, kol liga pasieks baisiausią stadiją, ir išsikraustė į Oregoną, kur pagal Orios mirties įstatymą medikai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės (yra tam tikrų saugiklių), jei nepagydomai sergančių pacientų prašymu išrašo mirtinų medikamentų. Moteris buvo realistė ir nenorėjo dienų baigti akla ir paralyžiuota dėl auglio, kaip pasakoja našliu likęs jos sutuoktinis Danas Diazas: „Atėjus lemtingai akimirkai ji sutiko, kad galėjo gyventi dar mėnesį ar du. Bet pridūrė, kad tos dienos bus kančia.“

Prieš išgerdama mirtiną dozę B. Maynard įrašė kreipimąsi į Kalifornijos įstatymų leidėjus, kad šie įteisintų mirtį su pagalba. Netrukus jos noras gali būti išpildytas. Birželio 4-ąją 23 valstijos Senato nariai balsavo už teisės akto projektą, parengtą pagal Oregono įstatymą (14 buvo prieš). Jei šis dokumentas bus priimtas, Kalifornija taps šešta JAV valstija, kurioje gydytojai tam tikrais atvejais galės padėti mirtinai sergantiems pacientams pasitraukti iš gyvenimo nebijodami baudžiamosios atsakomybės. (Mirties su medikų pagalba įstatymai galioja Montanos, Vermonto ir Vašingtono valstijose; Naujojoje Meksikoje tokią praktiką draudžiantį įstatymą pernai panaikino teismas, bet sprendimą galima užginčyti.)

Panašūs įstatymo projektai Kalifornijoje jau kelis kartus atmesti. O naujasis projektas įstatymu taps tik tada, jei iki rugsėjo 11-osios jį patvirtins valstijos įstatymų leidžiamasis susirinkimas ir pasirašys gubernatorius Jerry Brownas. Birželio 23-iąją projekto autoriai atidėjo įstatymų leidėjų komiteto balsavimą, kad turėtų laiko sutelkti daugiau paramos. Religinės grupės, ypač katalikiškos, ėmė protestuoti, o juk J. Brownas yra katalikas, kadaise svarstęs tapti kunigu. Bet keli įstatymų leidėjai teigia, kad B. Maynard kreipimasis juos įtikino. Prieš mirtį ji kalbėjo su gubernatoriumi telefonu. Be to, pagal „Gallup“ apklausas nuo 1973 m. visoje šalyje dauguma žmonių pritaria teisėtai mirčiai su gydytojo pagalba.

Pasiduoti be kovos

Vakaruose atsiranda vis daugiau pritariančių, kad medikams reikėtų leisti kai kuriems beviltiškiems arba labai kenčiantiems pacientams išrašyti mirtinų preparatų. „The Economist“ užsakymu „Ipsos MORI“ apklausė žmones iš 15 šalių, ar tokią praktiką reikia įteisinti, o jei taip, kokiomis aplinkybėmis. Visur, išskyrus Lenkiją ir Rusiją, dauguma sutiko, kad ją pravartu įteisinti mirtinai sergančių suaugusiųjų atveju. Apie 60 proc. amerikiečių tokią idėją iš principo palaiko. Paprašyti pagalvoti apie detales, dalis atkrinta, bet dauguma požiūrio nekeičia. Visose šalyse, išskyrus keturias, daugiau kaip pusė apklaustųjų pritarė, kad mirti padedant gydytojui reikia leisti ir kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai patiriamos nepakeliamos fizinės kančios.

Įstatymų projektai ruošiami ir bylos nagrinėjamos maždaug 20 JAV valstijų, taip pat Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Vokietijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Ne visur garantuota sėkmė: gegužę Škotijos parlamentas 82 balsų prieš 36 persvara nepritarė mirties su medikų pagalba įstatymo projektui. Naujojoje Zelandijoje teismai birželį atmetė Lecretios Seales, mirštančios nuo smegenų vėžio, prašymą leisti mirti su gydytojo pagalba, pareiškę, kad šį klausimą turi spręsti parlamentas. 2012 m. Masačusetse, katalikiškiausioje JAV valstijoje, nedidele persvara žlugo iniciatyva rengti balsavimą. Tačiau net nesėkmės su šiuo klausimu supažindina plačią auditoriją. Jo pusėn stojo garsenybės: 2011 m. rašytojas Terry Pratchettas (neseniai mirė nuo retos formos Alzheimerio) pristatė aistringų argumentų kupiną dokumentinę juostą apie žmogų, kuris sirgo motorinių neuronų liga ir vienoje Šveicarijos klinikų nutraukė gyvybę nelaukdamas, kol visai nepajudės.

Gydytojai jau seniai patyliukais palengvina mirties agoniją, skirdami didesnę skausmą malšinančių vaistų dozę, kuri trumpina gyvenimą. Pagal dvigubo poveikio doktriną, jei buvo siekiama sumažinti kančias, o ne paspartinti mirtį, tai nėra nusikaltimas. Tikruosius mediko ketinimus sužinoti nelengva, įrodyti dar sunkiau.

Dabar dažniau žmonių miršta intensyviosios terapijos skyriuose, o juose teisinė ir profesinė priežiūra griežtesnė, tad gydytojai atsargiau tikrina leistinas ribas. Be to, dėl šiuolaikinės medicinos pacientai neretai merdėja ilgiau. 1976 m. šias problemas išryškino Karen Ann Quinlan atvejis. Vakarėlyje išgėrus alkoholio ir raminamųjų jai prasidėjo koma, o tėvams teko kreiptis į teismą, kad priverstų gydytojus atjungti dirbtinio kvėpavimo aparatą.

Atsiradus panašių atvejų visame pasaulyje dauguma šalių dabar pritaria, kad pacientai arba jų artimieji (jei ligoniai neveiksnūs) gali reikalauti nutraukti nepageidaujamą gydymą, palaikantį gyvybę. Tai išeitis trokštantiems mirti. Antai, jei žmogus gali kvėpuoti tik prijungtas prie aparato, jis gali reikalauti šį išjungti. O jei netaikomas gyvybę palaikantis gydymas, kurį būtų galima nutraukti?

Tas šiurpus artėjančio galo jausmas

Suprantama, kad medikai retai nori aiškiai peržengti teisę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai padariusius bendrapiliečiai retai nusiteikę pasmerkti. Veikiausiai užjaučia, kad tenka priimti nelengvą sprendimą, ir viliasi, jog prireikus jų pačių gydytojai pasistengs sutrumpinti kančias. Pagarsėjęs JAV medikas Jackas Kevorkianas, pripažinęs padėjęs numirti mažiausiai 130 nepagydomai sergančių žmonių, pramintas Gydytoju Mirtimi ir pasmerktas kolegų. Tris kartus prisiekusieji jį išteisino, kai buvo teisiamas už pagalbą pasitraukti iš gyvenimo, ir tik tada, kai televizija parodė medžiagą, kaip jis nužudo pacientą suleisdamas mirtino preparato, gydytojas buvo nuteistas už nužudymą ir atsėdėjo aštuonerius metus iš devynerių. Palaikomosios slaugos gydytojas Timothy Quillas, dabar dirbantis Ročesterio universitete, 1991 m. parašė straipsnį leidiniui „New England Journal of Medicine“, kuriame išdėstė savo sprendimą skirti barbitūratų neįvardytai pacientei, kuri nepagydomai sirgo leukemija, žinodamas, kad šiais preparatais ji ketina nusižudyti. Buvo atliktas tyrimas, bet prisiekusiųjų žiuri atsisakė pareikšti jam kaltinimą.

Ilgą laiką tik Šveicarijoje buvo galima teisėtai padėti žmonėms mirti, užuot pasyviai laukus, kol jie patys baigs dienas. Ne vieną amžių savižudybė laikyta nusikaltimu, t. y. nepavykus sau atimti gyvybės grėsė baudžiamoji atsakomybė arba galėjo būti konfiskuojamas turtas, kol pagaliau daugelis šalių išbraukė tokius įstatymus iš teisinės bazės, kai kurios visai neseniai. Airijoje savižudybė dekriminalizuota tik 1993 m., o Indijoje – pernai. Dažnoje šalyje išliko bausmės už pagalbą nusižudyti, bet Šveicarijoje 1942 m. priimtas įstatymas tokią veiką draudė tik turint savanaudiškų motyvų, pavyzdžiui, siekiant paveldėti turto.

Kritikų manymu, kartais dėl negriežtų Šveicarijos įstatymų padedama mirti tiems, kuriems reikėjo padėti gyventi.

1994 m. rinkėjai Oregone pritarė Orios mirties įstatymo projektui ir po teisinių ginčų jis įsigaliojo 1997-aisiais. Pagal šį teisės aktą du gydytojai turi sutarti, kad mirti prašančiam asmeniui liko gyventi mažiau kaip šeši mėnesiai ir jis blaiviai mąsto. Tais pačiais 1997 m. Kolumbijos konstitucinis teismas dekriminalizavo mirtį su gydytojo pagalba, bet nepateikė rekomendacijų, kada kokiais atvejais tai priimtina, tad norinčių padėti medikų nebuvo daug. (Aukštų teisėjų kolegija šiuo metu svarsto Sveikatos ministerijos paruoštą taisyklių projektą.) 2002 m. Nyderlandai, į tai, kad nepagydomai sergantiems pacientams medikai išrašo mirtinų preparatų, jau ne vieną dešimtmetį žiūrėję pro pirštus, šią praktiką įteisino, taip pat įtraukė pacientus, kurie nėra prie mirties slenksčio, bet kančias laiko nepakeliamomis. Netrukus olandų pavyzdžiu pasekė Belgija.

Tose šalyse mirti padedant medikams galima jau gana seniai, tad jos gali atsakyti į dalį klausimų. Ar tai naudojama kaip pigi palaikomosios slaugos alternatyva? Ar griežtos taisyklės ilgainiui švelnėja? Ar tai pakerta gydytojo ir paciento ryšį? Ar sergantys ir mirštantys jaučia spaudimą baigti gyvenimą, užuot buvus našta artimiesiems? Bet yra kitų keblių klausimų, susijusių su vertybėmis, į kuriuos neatsakysi surinkęs duomenų. Oponentų manymu, tyčia nutraukti žmogaus gyvybę – visada blogai. Šalininkų požiūriu, tai gali būti autonomijos apraiška. Dalies neįgaliųjų nuomone, leidus pareikšti, kad gyvenimą jau galima nutraukti, net jei kalbama apie savo gyvybę, nuvertinamas visų kitų, kurie taip pat kenčia, gyvenimas. Kitiems tai – neįgalių asmenų individualumo pripažinimas. Iš šių skirtingų požiūrių viso pasaulio įstatymų leidėjai semiasi pamokų.

„Tik nedidukė labdaros organizacija, kurios darbo krūvis milžiniškas“, – taip apie Šveicarijos kliniką „Dignitas“, kuri padeda numirti ir yra laikoma „savižudžių turizmo“ šalies sinonimu, sako vienas jos įkūrėjų Silvanas Luley. Kasmet su gydytojo pagalba gyvenimą baigia keli šimtai Šveicarijos gyventojų. Jie dažniausiai renkasi didžiausią kliniką EXIT, neįsileidžiančią užsieniečių. Nuo 1998 m., kai buvo įsteigta svetimšalius priimanti klinika „Dignitas“, joje savo gyvybę nutraukė apie 1,7 tūkst. žmonių iš daugiau kaip 40 šalių. Kartais jų tragiškos istorijos ir kartus pasirinkimas patenka į spaudos leidinių antraštes jų tėvynėse.

O vasara prabėga greitai

2008 m. į kliniką „Dignitas“ mirti atvyko 23 metų Danas Jamesas. Prieš metus, po nelaimingo atsitikimo žaidžiant regbį, buvo paralyžiuotas beveik visas jo kūnas. D. Jameso tėvai pasakojo, kad kūną jis pradėjo laikyti kalėjimu ir „nebuvo pasiruošęs gyvenimui, jį laikė antrarūše egzistencija“. Tėvai palydėjo jį į Šveicariją, o kai sugrįžo į Angliją, buvo pradėtas tyrimas dėl pagalbos nusižudant, nors galiausiai nuspręsta, kad baudžiamoji atsakomybė prieštarautų visuomenės interesui. Gegužę atvykęs į tą pačią įstaigą nusižudė kitas britas, Jeffrey Spectoras, kamuojamas neoperuojamo stuburo auglio ir manantis, kad būklė blogėja. „Žinau, kad išeinu per anksti“, – sakė jis prieš mirdamas. Bet bijojo, kad ilgiau laukiant gali staiga ištikti paralyžius ir jis nebegalės nuvykti savarankiškai.

Kritikų manymu, kartais dėl negriežtų Šveicarijos įstatymų padedama mirti tiems, kuriems reikėjo padėti gyventi: D. Jameso būklė nekėlė pavojaus gyvybei, o J. Spectoras dar gana gerai jautėsi. Nors kol kas dažniausiai kreipiasi kamuojami paskutinės stadijos vėžio, auga sergančių nemirtinomis ligomis procentas. Klinikos atsakydamos rodo į savo taisykles, kurios numato, kad padedama tik tiems, kurie reiškia nuolatinį norą baigti gyvenimą ir mirtinai serga arba kenčia dėl nepakeliamo skausmo ar neįgalumo. Su pacientais kalbamasi – šie turi patvirtinti, kad tai jų sprendimas, o mirtiną dozę privalo išgerti patys. Savižudybės padedant užfiksuojamos kaip nenatūrali mirtis, dėl jų valdžios įstaigos atlieka tyrimą. Bylų dėl neteisėtų veiksmų nėra buvę.

Pasak S. Luley, didžiausią milžiniško klinikos „Dignitas“ darbo krūvio dalį sudaro konsultacijos: pagrindinė užduotis – ne padėti mirti, o savižudybių prevencija. Iš besikreipiančių į šią įstaigą retas galiausiai pasitraukia iš gyvenimo. Šveicarijoje savižudybės su pagalba sudaro mažiau kaip 1 proc. visų mirčių, o skaičius nesiekia nė pusės nusižudančių kitais būdais. Paskutiniam žingsniui reikia tiek drąsos ir ryžto, anot Bernhardo Sutterio iš EXIT, kad jį žengusieji anaiptol nėra silpni ir pažeidžiami, apstoti pragaištingųjų mirties šauklių. Šveicarai brangina apsisprendimą, įskaitant teisę pasirinkti, kaip ir kada mirti. 2011 m. Ciuricho, kur įsikūrusi „Dignitas“, gyventojai balsuodami nepritarė, kad reikia uždrausti savižudybes su pagalba arba reikalauti, kad tai būtų leidžiama tik Šveicarijos gyventojams, kaip pageidavo nepatenkintieji etikete „savižudybių turizmas“.

Tikėtina, kad kitos šalys perims griežtesnes Oregono taisykles, neapimančias asmenų, kurių negalavimai rimti, bet ne mirtini. Nors pasklidus žiniai apie tokį įstatymą žmonių, kuriems padedama mirti, skaičius ilgainiui išaugo, jis tebėra menkas. Nuo 1997 m. mirtinų medikamentų buvo išrašyta tik 1327 ligoniams ir tik du trečdaliai iš jų tuos preparatus panaudojo. Be to, nėra įrodymų, kad taisyklės taikomos plačiau: apie keturi penktadaliai iš jų sirgo nepagydomu vėžiu. Gydytojai turi informuoti pacientus apie kitus variantus, pavyzdžiui, skausmą malšinančius vaistus ir slaugos ligonines. Kiekvieną atvejį turi patikrinti antras specialistas. Tik 22 kartus pradėti tyrimai dėl gydytojų padarytų pažeidimų. Atrodo, kad visais atvejais tai buvo biurokratinė problema, pavyzdžiui, per vėlai pateikti dokumentai. Sankcijų dėl profesinės etikos pažeidimo niekad neskirta.

Oponentai būgštavo, kad Oregono įstatymu daugiausia naudosis sveikatos draudimo neturintys nepasiturintieji, desperatiškai trokštantys išsivaduoti iš negydomos agonijos. Bet beveik visi juo pasinaudoję žmonės buvo išsilavinę, apsidraudę ir slaugomi pagal geriausius palaikomosios slaugos standartus. Tik ketvirtį paskatino skausmas arba jo baimė. Dažnas minėjo prarastą savarankiškumą arba orumą, taip pat netektą galimybę užsiimti tuo, dėl ko gyvenimas džiugina. „Pagaliau artėjame prie taško, kai ne tik turime duomenų, galinčių patvirtinti, kad įstatymas pasiteisino, bet ir ne vieno dešimtmečio patirties, kai valstijoje leidžiama padėti mirti, – sako Barbara Coombs Lee iš lobistinės grupės „Compassion & Choices“, kuri dalį finansavimo gauna iš milijardieriaus, investuotojo ir filantropo George’o Soroso. – Mūsų oponentai negali vis kelti nepagrįstų teiginių apie piktnaudžiavimą, nes tai patvirtinančių atvejų tiesiog nėra.“

JAV ir kitur atsiranda manančių, kad mirties su pagalba paklausa smuktų, jei mirštantiesiems būtų plačiau prieinami kiti variantai, pavyzdžiui, slaugos ligoninės. Bet sociologo Clive’o Seale’o iš Brunelio universiteto Londone tyrimas rodo atvirkščiai. Jis nustatė, kad Jungtinės Karalystės slaugos ligoninėse gulintys pacientai, sergantys nepagydomu vėžiu, kaip tik dažniau svarsto apie mirtį su mediko pagalba nei gydomi įprastose ligoninėse. Jis pabrėžia, jog į slaugos ligoninę einantiems pacientams tenka su¬si¬taikyti, kad miršta. Jie planuoja savo mirtį, ir tokie žmonės dažnai apgalvoja visas galimas alternatyvas.

Leidimas pagelbėti mirti atrodė kaip leidimas mėgautis gyvenimu tiek ir tol, kol galiu.

Jungtinė Karalystė – viena šalių, galinčių paimti pavyzdį iš Oregono. Pernai lordas Falconeris, buvęs lordas kancleris (teisingumo ministras), parlamentui kaip eilinis parlamentaras pateikė pagal Oregono variantą paruoštą įstatymo projektą. Prieš šių metų gegužės mėnesio rinkimus projekto terminas baigėsi, bet birželį leiboristų parlamentaras Robas Marrisas sakė pateiksiąs kitą versiją, kurią Bendruomenių rūmai aptars rugsėjį. Pasak lordo Falconerio, siekiama paprasto tikslo: „Jei miršti nuo ligos, tau reikia turėti kuo daugiau kontrolės, kaip ta mirtis įvyks.“

Dalis šalininkų tokią traktuotę laiko per siaura. 2009 m. Debbie Purdy, kone visiškai neįgali dėl išsėtinės sklerozės, iškėlė bylą, dėl kurios Anglijos generaliniam prokurorui teko formalizuoti taikomą politiką, kad kitus asmenis į Šveicarijos klinikas lydintys žmonės nebus persekiojami. „Leidimas tau padėti mirti atrodė kaip leidimas mėgautis gyvenimu tiek ir tol, kol galiu“, – rašė ji laikraščio straipsnyje, paskelbtame sausį po jos mirties. Galiausiai ji nusprendė mirti Anglijoje, slaugos ligoninėje, atsi¬sa¬kiusi maisto ir vandens, kad vyrui netektų nuolat jaudintis dėl tikimybės sulaukti kaltinimų, jei padėtų jai nuvykti į Šveicariją. Nors ji palaikė lordo Falconerio įstatymą, moteriai jis atrodė tiesiog nepakankamai geras, nes apimtų tik mirtinai sergančius, o ne kamuojamus chroniškos neišgydomos būklės kaip ji.

Kaip ašaros lietuje

Pernai Kanadoje parlamentaras Stevenas Fletcheris, jau ne vienus metus kovojantis už teisę mirti su mediko pagalba, šalies parlamentui pateikė įstatymo projektą. Nors šis dokumentas taip pat pagrįstas Oregono įstatymu, į jį būtų įtraukti ir kamuojami rimto neįgalumo arba kenčiantys nuo chroniškų sveikatos sutrikimų, kurių negalima palengvinti. Politikui neatrodo, jog tai atvertų duris savižudybėms pagal pareikalavimą, ir remdamasis asmenine patirtimi jis neabejoja, kad tokio papildymo reikia.

1996 m. S. Fletcheris pateko į, jo žodžiais, tipinę kanadietišką avariją, t. y. jo automobilis susidūrė su briedžiu, ir vyras liko visiškai paralyžiuotas. Ištisus mėnesius jis buvo sąmoningas, bet be pagalbos negalėjo net kvėpuoti. Kaip tik prieš kelerius metus Kanadą buvo sukrėtęs Sue Rodriguez, kurią kamavo motorinių neuronų liga, atvejis. Moteris kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą su prašymu, kad jai būtų leista padėti mirti, kol negalia jos nesukaustė. 1993 m. penkių narių prieš keturis persvara teismas nutarė, jog visiems pacientei padėjusiems asmenims gresia baudžiamoji atsakomybė. Netrukus S. Rodriguez nusižudė. Ligonei pagelbėjo vienas parlamentaras, palaikęs ją teismo sesijose, o barbitūratų parūpino nenurodytas gydytojas. Kaltinimai niekam nepareikšti. Šiandien S. Fletcheris jaučiasi geriau – vyrui nebereikia kvėpavimo aparato ir jis vėl gali kalbėti. Bet jei iškart po avarijos jis būtų galėjęs rinktis mirtį su gydytojo pagalba, jam tai būtų suteikę dvasios ramybę, sako jis, „žinoti, kad nebūsiu priverstas gyventi toliau ir mirti siaubinga mirtimi“.

Birželio 19-ąją Kanados parlamente prasidėjo vasaros pertrauka, tad S. Fletcherio įstatymo projektas nebegalioja. Vis dėlto Kanada gali greitai sulaukti šio to panašaus. Vasarį į S. Rodriguez atvejį labai panašioje byloje Aukščiausiasis teismas nusprendė visai kitaip – vienbalsiai nutarta, kad tais atvejais, kai tokios praktikos draudimas šalyje liečia veiksnius suaugusiuosius, kurie aiškiai nori mirti, nes jų būklė skausminga ir nepagydoma, sukelia jiems ilgalaikių ir nepakeliamų kančių, pažeidžiama konstitucinė gyvybės, laisvės ir asmens saugumo apsauga. Įgyvendinimas atidėtas metams, kad parlamentas turėtų laiko reaguoti.

Nuo to meto beveik nieko neįvyko. Parlamentas grįš tik po rinkimų, kurie vyks spalį. Vyriausybė gali prašyti nukelti terminą arba tiesiog jį praleis. Jau yra vilkinimo precedentas. 1988 m. Aukščiausiasis teismas panaikino abortų įstatymą, o vietoj jo nauji teisės aktai nebuvo priimti. Pasipriešino neįtikėtina parlamentarų už pasirinkimą ir parlamentarų už gyvybę koalicija, nes jiems atrodė, kad pasiūlymai turėtų būti griežtesni. Vyriausybė pasidavė, ir nuo to meto Kanada yra viena iš saujelės šalių, kurios neturi aborto įstatymo (abortas prieinamas pagal įstatymą, kuris užtikrina teisę į sveikatos priežiūrą).

Jei pasikartotų tokia įvykių eiga, anot S. Fletcherio, tai būtų politinių lyderių nesėkmė. Bet Aukščiausiojo teismo sprendime nustatyti gana tikslūs mirties su gydytojo pagalba reikalavimai (beje, stebėtinai panašūs į pateiktus jo įstatymo projekte), tad ji tikrai nebus laisvai prieinama visiems. Vis dėlto medikai pageidautų, kad ši sritis būtų reguliuojama. Jie būgštauja, kad kitaip sprendimai būtų nenuoseklūs, o ribos ilgainiui išplėstos.

 Neįgalių žmonių teises ginančios lobistų grupės paprastai nepritaria mirčiai su gydytojo pagalba. Patys neįgalieji taip pat susiskaldę.

Neįgalių žmonių teises ginančios lobistų grupės paprastai nepritaria mirčiai su gydytojo pagalba. Patys neįgalieji taip pat susiskaldę. Apsiriboti vien nepagydomai sergančiais neįmanoma, nes prognozės nepatikimos, kaip teigia pero titulą iki gyvos galvos turinti baronienė Jane Campbell, kamuojama sunkios nugaros raumenų atrofijos ir pasisakanti prieš lordo Falconerio įstatymo projektą. Ji pateikia savo pavyzdį: mergaitei gimus tėvams pasakyta, kad kūdikis išgyvens ne daugiau kaip porą metų, o dabar jai 56-eri. J. Campbell tvirtinimu, kuriant įstatymą remtis idėja, jog žmogaus liga ar neįgalumas gali būti toks rimtas, kad jis mieliau mirtų, tolygu pareikšti, kad jo gyvenimas mažiau vertas. O štai Stephenas Hawkingas, turbūt garsiausias pasaulyje motorinių neuronų liga sergantis asmuo, sakė, kad pagalvotų apie savižudybę su pagalba (nors kol kas ne – dar laukia pernelyg daug darbų fizikoje). „Versti ką nors gyventi prieš jo norą – tai aukščiausio lygio pažeminimas“, – sakė jis. Kanadoje atlikus apklausą nustatyta, kad dauguma neįgaliųjų palaiko S. Fletcherio įstatymo projektą.

Kas trečia mintis

Nyderlanduose ir Belgijoje mirti su gydytojo pagalba leidžiama daug įvairesniais atvejais nei Oregone, taip pat medikas gali suleisti mirtiną dozę į veną – nereikalaujama, kad pacientai ją išgertų patys kaip Oregone ir Šveicarijoje. Nyderlanduose tokią mirtį gali rinktis žmonės, kurie patiria nepakeliamas kančias be pagerėjimo perspektyvų, ir, gavę tėvų sutikimą, nepagydomai sergantys vyresni kaip 12 metų vaikai. Kasmet apie 3 proc. mirčių Nyderlanduose yra su medikų pagalba, ir tai – didžiausias rodiklis pasaulyje. Bet plačiausias atvejų spektras apimamas Belgijoje. Pernai ji panaikino visus minimalaus amžiaus reikalavimus, nors vaikai baigti gyvenimą padedant gydytojui gali tik tada, kai merdėja ir patiria didelį skausmą.

Pagal tarptautinius standartus palaikomoji slauga abiejose šalyse labai gera. 2008 m. atlikus tyrimą prieita išvada, kad Belgijoje judėjimas siekiant įteisinti mirtį su gydytojo pagalba paskatino patobulinti mirštančių žmonių priežiūrą, o dėl geros palaikomosios slaugos legalizacija tapo priimtina etiniu ir politiniu atžvilgiu. Oregone priėmus Orios mirties įstatymą palaikomosios slaugos lygis taip pat pakilo. Apklausus gydytojus nustatyta, kad poreikis ruoštis pokalbiams apie mirtį su pagalba daugumą paskatino plačiau pasidomėti kitais variantais, kuriuos gali rinktis mirtinai sergantys pacientai.

Nyderlanduose apie mirtį su gydytojo pagalba plačiai diskutuota ne vieną dešimtmetį, kaip sako medicinos etikos specialistė Annelien Bredenoord iš Utrechto universiteto ligoninės. Diskusijų pradžia siekia 1971 m., kai kaimo gydytoja priėmė insultą patyrusios motinos prašymą padėti jai mirti, o teismas skyrė tik simbolinę bausmę. Byla paskatino įkurti Olandų savanoriškos eutanazijos sąjungą, ir ji pateikė daugiau teismo bylų, kad klausimas būtų įtrauktas į darbotvarkę. Ilgainiui teismai vis aiškiau apibrėžė, kokių taisyklių laikytis gydytojams, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Kai sistema buvo įteisinta įstatymu, ji jau apie dešimt metų buvo pusiau oficialiai testuojama.

Dėl šių įvykių Nyderlandų visuomenė pamažu pakeitė požiūrį į mirtį. 2013 m. pasirodžiusiame olandų dokumentiniame filme „Naktinis drugys“ pasakojama apie klubų lankytoją iš Amsterdamo, kuri sirgo mirtina genetine liga ir pasinaudojo eutanazija po triukšmingo vakarėlio, atšventusi 26-ąjį gimtadienį. Vienas recenzentas filmą pavadino „aukščiausiu drąsos pavyzdžiu mūsų kultūroje: mirti kaip nori ir kada nori, kol dar esi savimi, ir iš to padaryti vakarėlį“.

Tačiau net formuojantis konsensusui atsirado prieštaravimų. 1993 m. psichiatrui Boudewijnui Chabotui iškelta byla už eutanaziją moteriai, kuri jautė milžinišką psichologinį skausmą, nes mirė du jos sūnūs. Teismas sutiko, kad nepakeliamos kančios gali būti protinės, o ne fizinės, bet tai išlieka sudėtingas klausimas. Gairėse įspėjama, kad pacientai, kurių kančias sukėlė psichologinė liga arba depresija, gali būti protiškai neveiksnūs prašyti pagalbos mirti. Nors Nyderlanduose 90 proc. mirties su pagalba atvejų susiję su vėžiu, širdies arba neurologinėmis ligomis, pamažu auga su protinėmis kančiomis susijusi dalis. 2002-aisiais, pirmaisiais įstatymo galiojimo metais, tokių atvejų nebuvo, o 2013-aisiais – jau 42.

Pastarąjį dešimtmetį mirčių su mediko pagalba skaičius sparčiai augo. Pirmas nacionalinis Nyderlandų gydytojų praktikos mirštančių pacientų atžvilgiu surašymas atliktas 1990 m., kai mirtis su pagalba buvo toleruojama, bet neįteisinta. Tuo metu ji sudarė per 2 proc. visų mirčių. Įsigaliojus įstatymui dalis smuktelėjo – iki 1,3 proc. 2005-aisiais. Vėliau tokių mirčių skaičius augo maždaug po 15 proc. per metus.

„Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu“, – sakoma beveik prieš 2,5 tūkst. metų parašytoje Hipokrato priesaikoje.

Viena vertus, toks šuolis nestebina: pereinant nuo dekriminalizacijos prie visapusiško legalizavimo buvo siekiama iš pilkosios gydytojų nuožiūros zonos pereiti prie aiškaus įstatymo su daugybe saugiklių. Bet atrodo, kad toks perėjimas nevisiškai įvyko Nyderlanduose, o ypač Belgijoje. Per pastaruosius penkiolika metų daugelyje šalių paplito palaikomasis raminamųjų skyrimas, kai didinat dozes pacientas išlaikomas be sąmonės iki paskutinio atodūsio, siekiant kontroliuoti mirštančių ligonių baimę ir nerimą. Profesorius C. Seale’as Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose apklausė medikus ir nustatė, kad Jungtinėje Karalystėje tokia praktika taikoma atsargiau nei Belgijoje ir Nyderlanduose. Be to, bri¬tų gydytojai sprendimus dėl mirštančių ligonių dažniau aptaria su kolegomis ir pacientais arba jų artimaisiais.

Belgijos gydytojai taip pat neįprastai dažnai pasiruošę suleisti gyvybę nutraukiančių medikamentų net neturėdami aiškaus sutikimo, paprastai silpnaprotystės kamuojamiems arba komos ištiktiems pacientams. Šalies įstatymai dėl mirties su pagalba, kurie reikalauja, kad pacientai būtų veiksnūs ir prašytų padėti mirti, tokių situacijų neapima. Raphaelis Cohenas-Almagoras iš Halo universiteto, parašęs knygą „The Right to Die with Dignity“ („Teisė į orią mirtį“), keliose šalyse, įskaitant Belgiją ir Nyderlandus, tyrė, kaip gydytojai priima sprendimus dėl mirštančių pacientų. Tokie atvejai jam kelia nerimą.

Nei skirti, nei patarti

Daugumoje kraštų medikai nepritaria, kad reikia įstatymų dėl mirties su gydytojo pagalba, nors Nyderlanduose nacionalinė medikų asociacija daug prisidėjo prie tokios praktikos legalizavimo, o Belgijoje analogiška organizacija perėjo prie neutralios pozicijos, kai buvo rengiamas tenykštis įstatymas. Toks oponavimas turi gilias šaknis. „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu“, – sakoma beveik prieš 2,5 tūkst. metų parašytoje Hipokrato priesaikoje.

Bet yra pokyčių ženklų. Nors Amerikos medikų asociacija kol kas nepritaria, Kalifornijos medikų asociacija prieš pat balsavimą Sakramente pakeitė nusistatymą į neutralų. Pernai metų pabaigoje gydytojams skirtas tinklalapis „Medscape“ atliko apklausą ir nustatė, kad pirmą kartą daugiau kaip pusė JAV medikų tokiai praktikai pritarė. Britų gydytojų apklausos parodė, jog Jungtinės Karalystės medikų asociacija (JKMA) turėtų liautis oponavusi ir kad trečdalis medikų specialistų nori, kad būtų įteisinta mirtis su pagalba.

Neatrodo, kad galimybė mirti padedant gydytojui silpnintų visuomenės pasitikėjimą mediko profesija. Apklausos liudija, kad ten, kur tokia praktika leidžiama, gydytojais pasitikima ne mažiau nei ten, kur draudžiama. Subtilesnis klausimas – baimė, kad praktiką įteisinus pacientai gali jaustis spaudžiami prašyti tokios mirties. „Pacientai tiki, kad žinai kur kas daugiau nei jie, ir bijo, – teigia JKMA prezidentė, baronienė Ilora Finlay, turinti pero titulą iki gyvos galvos. – Jei jie sako, „aš tik noriu mirti“, gali paklausti, „ar norite, kad įforminčiau prašymą?“ Jei eini tuo keliu, tu aiškini: „Tavo baimės pagrįstos.“ Ji nepritaria savižudybei su pagalba, bet mano, kad tai leidus ją turėtų patvirtinti teismas, o ne gydytojas.

Kitų medikų manymu, tai susiję su platesnio masto pokyčiu, kai gydytojas tampa nebe autoritetu, o patikimu vadovu. Palaikomosios slaugos specialistė Diana Barnard iš Vermonto universiteto aktyviai dalyvavo sėkmingoje kampanijoje, Vermonte ketinant legalizuoti mirtį su pagalba. Ji mano, kad tai gali paskatinti naudingus gydytojo ir paciento pokalbius. „Kaip medikė turiu ką pasiūlyti, bet neturėčiau įsivaizduoti, kad žinau, kuris atsakymas yra tobulas“, – sako ji. Emile’io Voesto iš Nyderlandų vėžio instituto požiūriu, „kalbame apie paciento valią“. Dauguma mirtinai sergančių jo ligonių renkasi palaikomąją slaugą, bet daugybę metų teko tuziną kartų atlikti eutanaziją. „Pacientams visada sakau, kad nežinau, kaip elgčiausi, jei sirgčiau vėžiu, bet džiaugiuosi, kad turiu tokį pasirinkimą, net jei juo nesinaudoju“, – teigia E. Voestas.

2015 08 28 07:58
Spausdinti