Smunkant naftos kainoms nei sustojo jos gavyba, nei šoktelėjo pasaulinis prieaugis
Neįprasto prekiaujančių nafta dėmesio sulaukė nedidelė Kargo sala, esanti už 25 km nuo Irano krantų. Jos užuovėjoje jau ne vieną mėnesį nuleidę inkarus stovi apie pustuzinį milžiniškų tanklaivių su nafta. Tolėliau prie Persijos įlankos skalaujamos Irano pakrantės prisišvartavusi kita panašaus dydžio laivų flotilė. Juose laikoma iki 50 mln. barelių Irano žalios naftos – kaip tik tai, be ko šiuose ištekliuose skendintis pasaulis gali apsieiti.
Po to, kai sausio 16-ąją buvo panaikintos Iranui dėl branduolinės programos taikytos sankcijos, visi tie bareliai tapo šaliai pretekstu vėl atsiriekti dalį tarptautinių naftos rinkų, nuo kurių ji buvo atkirsta kone visą praėjusį dešimtmetį. Atsiradus galimybei, kad Iranas negaišdamas išsiųs tanklaivius į Europos ir Azijos perdirbimo įmones ir žaliavą pasiūlys pigiau nei Saudo Arabija, Irakas ir Rusija, sausio 20-ąją pagrindinių pasaulio etalonų „Brent“ ir „West Texas Intermediate“ (WTI) kainos nėrė į žemiausią lygį nuo 2003-iųjų. WTI kaina smuko 6,7 proc. ir nesiekia 27 JAV dolerių už barelį – didžiausias krytis per dieną nuo rugsėjo (žr. 1 grafiką).
Smukusi kaina pradeda naujausią dramos, kaip nuo naftos pramonės nusigręžė sėkmė, veiksmą, kuris drumsčia pasaulio ekonomiką. Dar nepraėjo nė dešimt metų, kai visi graibstyte graibstė naftą ( daugiausia žaliavų ištroškusiai Kinijai, augusiai septynmyliais žingsniais), ir kainos 2008-aisiais per¬kopė 140 JAV dolerių už barelį. Valstybinės naftos milžinės, kaip antai „Saudi Aramco“, galėjo nau¬do¬tis pigiausia žaliava, o privačioms naftos bendrovėms išteklių, laikytų senkančiais, teko ieškoti ato¬kes¬nėse vietose: Arktyje, Brazilijos telkiniuose po druskos sluoksniais ir jūrų gelmėse prie Angolos. Sunerimę, kad didžiosioms perdirbėjoms gali pristigti galimybių augti, investuotojai skatino ieško¬ti brangios naftos ir žadėjo už būsimo gavybos augimo potencialą atsilyginti taip pat dosniai kaip už pelningumą.
