Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Juodojo aukso mįslės

Smunkant naftos kainoms nei sustojo jos gavyba, nei šoktelėjo pasaulinis prieaugis

Neįprasto prekiaujančių nafta dėmesio sulaukė nedidelė Kargo sala, esanti už 25 km nuo Irano krantų. Jos užuovėjoje jau ne vieną mėnesį nuleidę inkarus stovi apie pustuzinį milžiniškų tanklaivių su nafta. Tolėliau prie Persijos įlankos skalaujamos Irano pakrantės prisišvartavusi kita panašaus dydžio laivų flotilė. Juose laikoma iki 50 mln. barelių Irano žalios naftos – kaip tik tai, be ko šiuose ištekliuose skendintis pasaulis gali apsieiti.

Po to, kai sausio 16-ąją buvo panaikintos Iranui dėl branduolinės programos taikytos sankcijos, visi tie bareliai tapo šaliai pretekstu vėl atsiriekti dalį tarptautinių naftos rinkų, nuo kurių ji buvo atkirsta kone visą praėjusį dešimtmetį. Atsiradus galimybei, kad Iranas negaišdamas išsiųs tanklaivius į Europos ir Azijos perdirbimo įmones ir žaliavą pasiūlys pigiau nei Saudo Arabija, Irakas ir Rusija, sausio 20-ąją pagrindinių pasaulio etalonų „Brent“ ir „West Texas Intermediate“ (WTI) kainos nėrė į žemiausią lygį nuo 2003-iųjų. WTI kaina smuko 6,7 proc. ir nesiekia 27 JAV dolerių už barelį – didžiausias krytis per dieną nuo rugsėjo (žr. 1 grafiką).

Smukusi kaina pradeda naujausią dramos, kaip nuo naftos pramonės nusigręžė sėkmė, veiksmą, kuris drumsčia pasaulio ekonomiką. Dar nepraėjo nė dešimt metų, kai visi graibstyte graibstė naftą ( daugiausia žaliavų ištroškusiai Kinijai, augusiai septynmyliais žingsniais), ir kainos 2008-aisiais per¬kopė 140 JAV dolerių už barelį. Valstybinės naftos milžinės, kaip antai „Saudi Aramco“, galėjo nau¬do¬tis pigiausia žaliava, o privačioms naftos bendrovėms išteklių, laikytų senkančiais, teko ieškoti ato¬kes¬nėse vietose: Arktyje, Brazilijos telkiniuose po druskos sluoksniais ir jūrų gelmėse prie Angolos. Sunerimę, kad didžiosioms perdirbėjoms gali pristigti galimybių augti, investuotojai skatino ieško¬ti brangios naftos ir žadėjo už būsimo gavybos augimo potencialą atsilyginti taip pat dosniai kaip už pelningumą.

Dabar gavybos verslui baisiau, kad naftos bus per daug, o ne trūks. Per pastaruosius penkerius metus JAV skalūnininkai į pasaulinę pasiūlą papildomai įliejo 4,2 mln. barelių per dieną, ir nors tai tik 5 proc. pasaulinės gavybos, rinkai padarytas nepaprastas poveikis, nes išaugo perspektyvos išgauti milžinišką kiekį išteklių, kurie anksčiau laikyti per sunkiai pasiekiamais. Sausio 19-ąją energetikos sektoriaus prognozes rengianti Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) be užuolankų įspėjo: „Naftos rinka gali paskęsti pasiūlos pertekliuje.“

Pernai planetoje naftos išgauta 96,3 mln. barelių per dieną, o sunaudota tik 94,5 mln. barelių per dieną. Vadinasi, kasdien apie 1,8 mln. barelių atsidurdavo saugyklose, kurios sparčiai pilnėja. Nors statoma naujų, dėl naftos pertekliaus ir jos gali būti perpildytos. Vienintelė vieta, kur galima laikyti atliekamą kiekį, būtų tanklaiviai jūroje, kaip prie Kargo sutelkta Irano nafta, laukianti, kada atsigaus paklausa.

Kasdien apie 1,8 mln. barelių atsidurdavo saugyklose, kurios sparčiai pilnėja. Nors statoma naujų, dėl naftos pertekliaus ir jos gali būti perpildytos.

Tiekėjams tai pavojinga perspektyva, bet tokie įspėjimai kaip TEA daugiausia praėjo pro ausis. Glumina du dalykai. Kai 2014-ųjų lapkritį Saudo Arabija privertė OPEC neužsukti čiaupų, nors kainos krito, ji tikėjosi greitai iš verslo išstumti JAV ir kitų šalių tiekėjus, kurie naftą išgauna brangiau. Analitikai tikėjosi, kad kainos staigiai atsities. Nors vėliau naftos bendrovės atidėjo investicijas į naujus projektus, kurių bendra vertė – 380 mlrd. JAV dolerių, dugno kol kas nematyti. Šiandien prognozuojama, kad naftos kainos reikšmingai atsigaus tik 2017-aisiais.

Kita mįslė – pertekliaus poveikis ūkiui. Atpigus degalams, pasaulio ekonomika turėtų suklestėti. Pelningiau dirba naftą gamyboje naudojantys sektoriai. Vartojančių šalių gauta nauda paprastai atsveria tiekiančių valstybių patiriamas sąnaudas. Bet 2016-aisiais 28 proc. smukusios naftos kainos kol kas sutapo su pasaulio vertybinių popierių biržas apėmusia suirute. Tarsi rinkos bandytų paneigti senas prielaidas apie ekonominę mažų energijos kainų naudą arba patvirtinti, kad pasaulio ūkis auga taip vangiai, jog net naftos perteklius nedaug padės.

Pirmučiausia pesimizmo priežastis – Iranas. Jis žada iškart 500 tūkst. barelių per dieną padidinti gavybą, kai ir taip kitos OPEC narės (Saudo Arabija, Irakas) pumpuoja rekordinį kiekį. Gal Irano siekiai ir per daug optimistiniai, bet Teheranui ir Rijadui piktai konkuruojant sunku įsivaizduoti, kad trys minėtosios šalys galėtų susitarti dėl disciplinuotos gavybos, kaip bandydama gelbėti kainas OPEC jau yra dariusi praeityje.

Net jei OPEC sumanytų vėl perimti įtaką, šiam tiekėjų karteliui veikiausiai nepavyktų, nes sektoriuje atsirado naujovių. Už įprastus naftos gavybos bokštus pigesnę ir greičiau sumontuojamą technologiją naudojantys skalūnininkai į šią sritį įpūtė verslumo. Į sunkią padėtį įstumti ūkiai, kaip antai Rusija, Brazilija ir Venesuela, gali nemažinti gavybos, nes smarkiai kritus kursui dolerio atžvilgiu padidėjo pajamos vietos valiuta, palyginti su sąnaudomis. O vis labiau nuogąstaujant, kad bus imtasi veiksmų dėl klimato kaitos, dar pridedant atsiradusias alternatyvios energijos technologijas, kai kuriems tiekėjams atrodo, kad geriausia pumpuoti kuo daugiau, kol įmanoma.

OPEC ne pirmą kartą pervertina bandymo užlieti rinką pigesne nafta ir išstumti konkurentus iš verslo, arba „gero paprakaitavimo“, kaip šis procesas vadintas Johno Rockefellerio „Standard Oil“ laikais, veiksmingumą. XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje kartelis bandė pasinaudoti mažomis kainomis ir kirsti Šiaurės jūros tiekėjams, bet nesėkmingai. Kartelio nariai įvedė politiką, skirtą atgauti rinkos daliai iš OPEC nepriklausančių varžovų, bet galiausiai susikirto tarpusavyje, ir kainos smuko dar žemiau. Jos atsigavo tik po kelerių metų.

Tai senas kaip pasaulis apsiskaičiavimas. Knygoje „The Prize“ („Laimikis“) Danielis Yerginas cituoja amerikiečių mokslininką, kuris jau 1926 m. rašė apie milžiniško gavybos pertekliaus „spektaklį“. „Išgaudami tiek naftos, jos tiekėjai pasidarė charakirį, – rašė mokslininkas. – Visi matė vaistą, bet niekaip nenorėjo jo naudoti. Tas vaistas, žinoma, buvo mažinti gavybą.“

Bet yra viena priežastis neišjungti siurblių. Ir ji ne tokia savižudiška, kaip atrodo. Pernai naftos rinkoje nepaprastai išsiskyrė JAV skalūnininkų atsparumas krintant kainoms. Reaguodamos į mažėjančias kainas, skalūnų bendrovės nuo 2015 m. vidurio apribojo gavybą daugiau kaip 400 tūkst. barelių per dieną. Bet bendrai per metus JAV naftos gavyba vis tiek padidėjo labiau nei bet kurioje kitoje šalyje – TEA duomenimis, prisidėjo 900 tūkst. barelių per dieną.

Naudojamų gręžimo bokštų skaičius JAV 2015-aisiais sumenko daugiau kaip 60 proc. Paprastai tai būtų laikoma rimtu ženklu, kad išgaunama mažiau. Bet rengti gręžinius – viena, o skalūnų naftą atveriantis hidraulinis skaldymas – kita. Pernai metų pabaigoje Norvegijos konsultacijų bendrovė „Rystad Energy“ pabrėžė, kad eksploatuojamų hidraulinio skaldymo telkinių skaičius tebeaugo, ir tai paaiškina, kodėl nemažėjo naftos gavyba.

Siekdami, kad juodasis auksas lietųsi toliau, naftininkai naudojo ir kitas inovacijas, pavyzdžiui, srautui pagerinti į gręžinius pylė daugiau smėlio, taikė geresnes duomenų rinkimo metodikas ir mažino sąnaudas apsiribodami būtiniausiu darbuotojų skaičiumi. Pinigai nebeplaukia upėmis. Kadaise triukšmingi JAV naftininkų miestai, kur prieš trejus metus striptizo šokėjos galėjo per naktį iš keliaujančių darbininkų gauti šimtus dolerių, šiandien pilni apleistų kilnojamųjų namelių ir uždarytų įmonių. Bet nafta tebesilieja. Net vienuose iš pirmųjų skalūnų telkinių, pavyzdžiui, Bakeno telkinyje Šiaurės Dakotoje, lapkritį gavyba tebebuvo tokia pat kaip prieš daugiau nei metus.

Skalūnų sektorius pasinaudojo ir finansine inžinerija. Pernai bent pusė tos srities bendrovių apdraudė naftos kainos riziką, kad apsaugotų įplaukas. Kai kas bankrutavo, bet dauguma sėkmingai įkalbėjo bankininkus nenutraukti kreditavimo bent jau iki naujausios krizės.

Nenuskęsti ilgiau, nei tikėtasi, sugebėjo ne tik skalūnų sektorius. Nepasidavė ir užsiimantys brangesne gavyba, pavyzdžiui, iš Kanados bitumingojo smėlio ir Brazilijos jūrinių klodų. Kanada, kurios žemos kokybės etaloninė nafta „West Canada Select“ neduoda nė 15 JAV dolerių už barelį ir dėl to pelnė žeminamą menkavertiškiausios pasaulio žalios naftos titulą, yra viena iš OPEC nepriklausančių šalių, kurios šiemet turėtų daugiausia papildyti pasaulinę pasiūlą. Iš jų ir Brazilija, nors jos valstybinę naftos bendrovę „Petrobras“ kamuoja skolos ir korupcijos skandalai.

O didžiosios naftos bendrovės pareiškė, kad atleis dešimtis tūkstančių darbuotojų ir nurėš milijardus dolerių investicijų, nors ir jos nelinkusios atsisakyti projektų, kurie gali prisidėti prie gavybos ateityje. Britų ir olandų įmonė „Shell“ priėmė retą sprendimą atsisakyti Arkties žvalgymų ir sunkiosios naftos projekto Kanadoje, bet jos gavyba, kuri 2015 m. siekė 2,9 mln. barelių per dieną, nedaug mažesnė už ankstesnių metų, kai buvo 3,1 mln. barelių per dieną. „Bendrai sektoriuje jaučiamas akstinas toliau išgauti „kiek išgali“, kai pinigai jau investuoti“, – sakė „Shell“ finansų direktorius Simonas Henry. Pasak jo, kartais brangiau nutraukti gavybą, nei toliau pumpuoti už mažas kainas, nes konservuoti telkinius daug kainuoja.

Pasak Simono Flowerso iš pramonės atstovus konsultuojančios „Wood Mackenzie“, net kai nafta kainuoja 30 JAV dolerių už barelį, tik 6 proc. pasaulinės gavybos nepadengia eksploatacinių sąnaudų. Kainai nesiekiant 60 JAV dolerių už barelį gal ir neekonomiška daryti naujus gręžinius jūrų gelmėse, kaip aiškina S. Flowersas, bet kai gręžinys jau įrengtas, ekonomiškai gali būti prasminga eksploatuoti ir tada, kai kainos daug mažesnės (žr. 2 grafiką). Kai kurie tokį atsparumą naudoja pateisinti, kodėl tikisi, kad kainos liks „žemesnės ilgiau“.

Teoriškai, ilgam užsilikusios mažos naftos kainos turėtų duoti naudos planetos ekonomikai. Pasaulis yra ir tiekėjas, ir vartotojas: tiekėjų nuostolių ir vartotojų naudos dėl kritusių kainų suma lygi nuliui. Importuojantys naftą išlaidas įprastai padidina labiau nei eksportuojantys jas sumažina, tad bendra paklausa išauga.

Pernai bendrasis vidaus produktas (BVP) geriausiai kaip tik ir augo naftą importuojančiuose ūkiuose: Indijoje, Pakistane ir Rytų Afrikos šalyse. Sunku paaiškinti su vartojimu susijusį atsigavimą euro zonoje, jei neatsižvelgsi į teigiamą mažesnių naftos kainų poveikį. Naujausioje Tarptautinio valiutos fondo prognozėje, paskelbtoje sausio 19-ąją, BVP nebuvo sumažintas tik saujelei stambių ūkių: Kinijai, Indijai, Vokietijai, Jungtinei Karalystei, Ispanijai ir Italijai, ir visi jie yra grynieji naftos importuotojai.

Kur ta nauda?

Abejojama, ar tai galioja visur. JAV yra ir stambios naftos tiekėjos, ir vartotojos. 2015-ųjų pradžioje ban¬kas „JPMorgan“ skaičiavo, kad dėl pigios naftos BVP ūgtels apie 0,7 proc., ir tai yra 1 proc. BVP lygus var¬to¬tojų per¬ka¬mosios galios prieaugis, iš kurio atimtas mažesnis neigiamas susitraukusių naftos sek¬to¬riaus investicijų poveikis. Dabar „JPMorgan“ skaičiuoja, kad rezultatas buvo kažkur tarp 0,3 proc. nuosmukio ir vargano 0,1 proc. stybtelėjimo. Vartotojai veikiausiai pataupė daugiau netikėto priedo, nei atrodė tikėtina, o su nafta susijusioms kapitalo išlaidoms, atsižvelgiant į bendras JAV verslo investicijas, tenkanti dalis sumažėjo perpus, nors ne vienus metus tolygiai augo (žr. 3 grafiką).

Pridėkime netiesioginį naftos sektoriaus nuosmukio poveikį, ir realiai atpigus naftai sulaukėme gal net didesnio kryčio, nei buvo pesimistiškiausias „JPMorgan“ vertinimas. Gamintojus vyriais, gembėmis, elektros įrankiais ir priežiūros įranga aprūpinanti amerikiečių įmonė „MSC Industrial Supply Company“ tai patyrė savo kailiu. Ji tiesiogiai nepriklauso nuo naftos bendrovių užsakymų, bet sausį jos vadovas Erikas Davidas Gershwindas sakė, kad naftos šoko padariniai pastebimai paveikė prekybą: „Netiesioginis poveikis, manau, nustebino visus, ne tik MSC, bet ir ūkį plačiau, ir vaizdas nemalonus.“

Nieko keisto, kad rengdamas naujausias prognozių pataisas TVF bene daugiausia raudono rašalo išnaudojo toms šalims, kurių ūkyje naftos žvalgymai ir gavyba užima reikšmingą vietą: Brazilijai, Saudo Arabijai, Rusijai (taip pat kelioms naftą išgaunančioms jos kaimynėms) ir Nigerijai. Šioje grupėje paklausa daugiausia mažėjo dėl pablogėjusios viešųjų finansų padėties.

Maskva sakė, kad reaguodama į naujausią žalios naftos kainų krytį nuo viešųjų išlaidų nurėš dar 10 proc. Nigerija iš naftos sektoriaus gauna 70 proc. mokestinių įplaukų. Kai juodojo aukso kaina smuko 2008–2009 m., šalis galėjo pasinaudoti santaupomis, atidėtomis į stabilizavimo fondą. Bet birželį šalies prezidentas Muhammadu Buhari pripažino, kad iždas beveik tuščias. Saudo Arabijos skrynios didesnės, bet biudžeto deficitui pernai pasiekus 15 proc. BVP net ir ji priversta apkarpyti viešąsias išlaidas.

Senieji skaičiavimai, kad tokios valstybės galėjo išlyginti išlaidas per naftos kainos ciklą, nebėra tokie pati¬ki¬mi. Naftos tiekėjos išleido didesnę neįtikėtinai išaugusių pajamų dalį nei praeityje ir dabar yra priverstos mažinti išlaidas. Tai sustiprina neigiamą poveikį, kurį bendrai paklausai daro besitraukiančios naftos pramonės investicijos.

Turbūt dar neramiau, kad šis naftos kainų krytis sustiprina finansinio pažeidžiamu¬mo efektą. Kai po 2009 m. JAV ir Europoje įsivyravo mažos palūkanų normos, turtingojo pasaulio investuotojai atsigręžė į besivystančias rinkas ir sukėlė paskolų bumą. Įmonių skolos pasiekė nuo 50 proc. BVP 2008 m. iki 75 proc. 2014-aisiais. Pastarųjų metų istorija moko, kad sparčiai augant skolai lauk bėdos. Kaip rodo naujausia TVF Pasaulio finansinio stabilumo ataskaita, be statybų sektoriaus, taip pat smarkiai išaugo naftos ir dujų pramonės bendrovių skolos. Sumažėjus pajamoms iš naftos sunkiau tempti šią naštą.

Kai juodojo aukso kaina smuktelėjo 2008–2009 m., naftą tiekiančios šalys galėjo paklausą paramstyti nurėžusios palūkanų normas ir pasiskolinusios užsienyje. Dabar investuotojai riziką vertina atsargiau. 2014-aisiais pasibaigus Federalinės rezervų sistemos obligacijų pirkimo (kiekybinio skatinimo) programai ir neseniai padidinus palūkanų normas pinigai pasuko atgal į JAV. Dėl to sustiprėjo doleris ir pasaulio pinigų politika tapo labiau suvaržyta.

Naftos tiekėjoms, ypač Lotynų Amerikoje, tenka griežtinti pinigų politiką, kad pažabotų infliaciją, iš dalies sukeltą smarkiai kritusios jų valiutų vertės. Brazilijos centrinis bankas paliko aukštas palūkanų normas, nors ūkį apėmusi didžiulė recesija. Kolumbijos ir Meksikos centriniai bankai gruodį normas kilstelėjo. Tokia pat įtampa matoma naftingose Nigerijoje ir Angoloje, kurių ūkiai pagal dydį Užsachario Afrikoje atitinkamai užima pirmą ir trečią vietą. „Po 2009 m. sušvelnėjus finansinėms sąlygoms, Afrikos politikos formuotojai pradėjo neteisingai įsivaizduoti, kad jų šalys atsparios“, – pabrėžė Stuartas Culverhouse’as iš brokerių įmonės „Exotix“.

Naftos tiekėjoms, ypač Lotynų Amerikoje, tenka griežtinti savo šalių pinigų politiką, kad pažabotų infliaciją, iš dalies sukeltą smarkiai kritusios jų valiutų vertės.

Regis, investuotojai pergalvoja, kaip įkainoti rizikingą turtą ir klestinčiose šalyse. Tai paskatino ir nerimas dėl Kinijos ūkio pajėgumo, ir galima žala dėl staigiai smukusių naftos kainų. Sunerimus dėl įsi¬pa¬rei¬go¬jimų nevykdančių skolininkų iš naftos sektoriaus, pernai metų pabaigoje JAV antrarūšių obligacijų rinkoje jų pajamingumas staiga pašoko. Įkandin paaugo ir kitokių skolininkų leidžiamų antrarūšių obligacijų pajamingumas. Net investicinio kalibro obligacijų pajamingumas stiebiasi.

Vertybinių popierių rinkos meškos skuba aiškinti, kad išaugus su įmonių obligacijomis susijusioms realioms palūkanų normoms sunkiau pateisinti pakilusias akcijų kainas. Pasak turtingų šalių centrinių bankų valdytojų, jiems neramu, kad ilgas beveik nulinės infliacijos laikotarpis pasėjo įsitikinimą, jog kainos amžinai liks tokios pat. Reali palūkanų norma pakyla, kai nesitikima didelės infliacijos, o politikos formuotojams sunku į tai reaguoti, nes normos jau artimos nuliui.

Nuo metų pradžios prie Irano sukelto pasiūlos šoko prisidėjo būgštavimai, kad Kinijoje galimas paklausos šokas. Nevykę šios šalies veiksmai sprendžiant vertybinių popierių biržos ir valiutos problemas privertė baimintis dėl ūkio ir ji persimetė į naftos rinką. Pasaulio finansų rinkoms panirus į sumaištį, taip pat sunerimta, ar atsilaikys pasaulio ekonomika. O tai didina nerimą dėl juodojo aukso paklausos ateityje.

Makroekonominiai rūpesčiai yra pirmaeiliai, bet yra ir mikroekonominių. Dalies naftą tiekiančių valstybių sprendimas apriboti degalų subsidijas, kad sumažėtų biudžeto deficitas, skatina vairuotojus mažiau va¬ži¬nėti. Kinija sakė neleisianti benzinui pigti kartu su nafta, kai kaina nesieks 40 JAV dolerių už barelį, ir šio žingsnio poveikis bus toks pat. Net Jungtinėse Valstijose pigaus benzino ir degalų švais¬tymo ryšys silpnesnis nei anksčiau. Pasak analitikų, iš dalies prisidėjo išaugęs transporto priemonių taupumas.

Žalia ir juoda

Po gruodį Paryžiuje vykusio viršūnių susitikimo dėl klimato kaitos dalis ekspertų mano, kad naujausia naftos krizė atspindi struktūrinį juodojo aukso vartojimo pokytį dėl siekio saugoti aplinką – kai kurie tai vadina „paklausos piku“. Augant sąmoningumui dėl klimato, naftos bendrovės išties daugiau dėmesio skiria dujoms nei naftai, tikėdamosi, kad dujos pakeis akmens anglis. Bet galbūt per anksti daryti prielaidą, jog benzininio variklio laikai baigiasi.

Labiau tikėtina, kad naftos kaina galiausiai pasieks dugną, o tada, jei šis ciklas panašus į ankstesnius, šoks aukštyn dėl nepakankamo investavimo į rezervus lygio ir natūralaus esamų gręžinių tuštėjimo. Bet padariniai bus kitokie. Sausio 19-ąją Antoine’as Halffas iš Kolumbijos universiteto Pasaulinės energetikos politikos centro JAV senatoriams kalbėjo, kad unikalia sąnaudų struktūra ir trumpu verslo ciklu pasižymintis skalūnų naftos sektorius gali neigiamai paveikti ilgalaikes investicijas į brangius tradicinius naftos telkinius. Gali būti, kad nuo šiol pasaulio tendencijas diktuos skalūnininkai, o ne Saudo Arabija. Dėl to galbūt padidės svyravimas, bet jo intervalas bus gana siauras.

Tokiu atveju stambioms naftos bendrovėms gali kilti egzistencinių klausimų. Gal ateityje elgtis kaip anksčiau, t. y. taškyti pinigus brangiems savimeilę glostantiems projektams sunkiai pasiekiamose vietose ir, augant susirūpinimui dėl aplinkos, rizikuoti turėti „nesudeginamų“ rezervų? Gal pelną verta investuoti į skalūnus arba švaresnes technologijas? O gal grąžinti pelną akcininkams, kaip pasielgė dalis tabako gamintojų, paminint iškastinio kuro eros pabaigos pradžią? Nesvarbu, kokie bus jų veiksmai, naftos sukrėtimų era anaiptol nesibaigė.

2016 03 03 09:31
Spausdinti