Nors justi neregėtas spaudimas naują Jungtinių Tautų (JT) vadovą rinkti atviru konkursu, turbūt bus tiesiog susitarta, kas juo taps
JT generalinio sekretoriaus postas kažkiek primena nuodų taurę. Iš aštuonių ikišiolinių organizacijos vadovų plačiai žavimasi tik vienu – švedu Dagu Hammarskjöldu, kuris 1961-aisiais žuvo lėktuvo katastrofoje, kai bandė sustabdyti pirmuosius žiaurumus nepriklausomybę paskelbusiame Konge. Antru iš geriausių laikomas galvotas ir žavingas ganietis Kofi Annanas, JT vadovavęs 1997–2006 m., net jei jam ne visada sekėsi spręsti karštųjų pasaulio taškų problemas. Jį pakeitęs, dabar jau baigiantis antrąją kadenciją Ban Ki-moonas (nuotr.) iš Pietų Korėjos laikomas nuobodžiausiu ir vienu blogiausių.
Ban Ki-moono labui reikėtų pabrėžti, kad jis – padorus ir atkaklus žmogus. Iš dalies jo nuopelnas, kad pernai nustatyti nauji plėtros tikslai, jis rūpinosi Paryžiuje gruodį pasirašyta klimato kaitos sutartimi. Bet jis skausmingai neiškalbus, prisirišęs prie protokolo, jam trūksta spontaniškumo ir ryškumo. Net po devynerių metų poste jis daro klaidų, antai neseniai Maroko buvimą Vakarų Sacharoje pavadino „okupacija“. Nors dauguma nešališkų stebėtojų sutiktų, kad ši diplomatinė klaida davė marokiečiams pretekstą išspirti JT darbuotojus, bandančius ten palaikyti taiką.
Apskritai Ban Ki-moonas įkūnija JT būdingą defektą – rinktis mažiausią bendrąjį vardiklį. Jis į šį postą pateko dėl to, kad nė vienai Saugumo Tarybos nuolatinei narei (JAV, Jungtinei Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Rusijai) neatrodė per daug nepriimtinas. Kinija norėjo ko nors iš Azijos, JAV jį laikė iš esmės savo komandos žaidėju, Rusijai jis pasirodė priimtinai neišskirtinis. Atrodo, kad jam iki šių metų pabaigos pasitraukus iš pareigų JT vėl pakartos šią klaidą.
