Muhammado bin Salmano lošimas – intervencijos užsienyje ir radikalios ekonomikos permainos tėvynėje. Bet pamirškite apie demokratiją.
Al Saudai vėl įsikūrė Dirijoje, protėvių sostinėje, kadaise nuniokotoje Osmanų imperijos, o dabar rūpestingai gaivinamoje, kuriant nacionalinį turizmo traukos centrą. Būtent ten XVIII a. Al Saudai sudarė sąjungą su musulmonų tikėjimo atgimimą skelbiančiu Muhammadu Ibn Abdeliu-Wahhabu; paktą, dėl kurio moderni Saudų valstybė iki šiol susipynusi su vahabitų islamo puritonizmu. Būtent Dirijoje trisdešimtmetis Muhammadas bin Salmanas (nuotr.), antras eilėje į sostą, savo galia remiantis pagyvenusio tėvo karaliaus Salmano valdymą, komplekse už aukštų sienų priima svečius iš užsienio.
Jo priimamajame ant vienos sienos kabo tradicinės ietys, kardai ir durklai. Ant kitos svarbiausią vietą užima milžiniškas televizorius, be perstojo rodantis naujienas apie Artimuosiuose Rytuose pasitaikančias baisybes ir paties princo veiksmų padarinius. Antai pasiuntus myriop žymų šiitų dvasininką Nimrą al Nimrą (ir dar 46 žmones, kaltintus terorizmu ir kurstymu prieš valdžią, daugiausia siejamu su „Al Qaedos“ džihadistais), Teherane minia nusiaubė Saudo Arabijos ambasadą, o atsakydama karalystė nutraukė diplomatinius ryšius su Iranu.
Kalbėdamas iki vėlumos, fone nuolat skambant žinioms, princas Muhammadas aptaria intervencionistinę savo šalies užsienio politiką ir bekompromisį atsaką į terorizmą bei kurstymą prieš valdžią. Paklausus, ar karalystės veiksmai regione didina įtampą, jis atsakė, jog padėtis ir taip tokia, kad vargu ar gali būti blogiau. „Iš visų jėgų bandome labiau neeskaluoti situacijos“, – sako jis ir tikrai nesitiki karo. Bet jo svita mano, kad Saudo Arabija neturi pasirinkimo: šalis privalo pastoti kelią Irano bandymams sukurti naują persų imperiją.
