Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Jaunasis princas skuba

Muhammado bin Salmano lošimas – intervencijos užsienyje ir radikalios ekonomikos permainos tėvynėje. Bet pamirškite apie demokratiją.

Al Saudai vėl įsikūrė Dirijoje, protėvių sostinėje, kadaise nuniokotoje Osmanų imperijos, o dabar rūpestingai gaivinamoje, kuriant nacionalinį turizmo traukos centrą. Būtent ten XVIII a. Al Saudai sudarė sąjungą su musulmonų tikėjimo atgimimą skelbiančiu Muhammadu Ibn Abdeliu-Wahhabu; paktą, dėl kurio moderni Saudų valstybė iki šiol susipynusi su vahabitų islamo puritonizmu. Būtent Dirijoje trisdešimtmetis Muhammadas bin Salmanas (nuotr.), antras eilėje į sostą, savo galia remiantis pagyvenusio tėvo karaliaus Salmano valdymą, komplekse už aukštų sienų priima svečius iš užsienio.

Jo priimamajame ant vienos sienos kabo tradicinės ietys, kardai ir durklai. Ant kitos svarbiausią vietą užima milžiniškas televizorius, be perstojo rodantis naujienas apie Artimuosiuose Rytuose pasitaikančias baisybes ir paties princo veiksmų padarinius. Antai pasiuntus myriop žymų šiitų dvasininką Nimrą al Nimrą (ir dar 46 žmones, kaltintus terorizmu ir kurstymu prieš valdžią, daugiausia siejamu su „Al Qaedos“ džihadistais), Teherane minia nusiaubė Saudo Arabijos ambasadą, o atsakydama karalystė nutraukė diplomatinius ryšius su Iranu.

Kalbėdamas iki vėlumos, fone nuolat skambant žinioms, princas Muhammadas aptaria intervencionistinę savo šalies užsienio politiką ir bekompromisį atsaką į terorizmą bei kurstymą prieš valdžią. Paklausus, ar karalystės veiksmai regione didina įtampą, jis atsakė, jog padėtis ir taip tokia, kad vargu ar gali būti blogiau. „Iš visų jėgų bandome labiau neeskaluoti situacijos“, – sako jis ir tikrai nesitiki karo. Bet jo svita mano, kad Saudo Arabija neturi pasirinkimo: šalis privalo pastoti kelią Irano bandymams sukurti naują persų imperiją.

Ginant Saudo Arabijos užsienio politiką jo balse nebuvo girdėti atgaila, bet dar labiau stulbino jo ambicija pertvarkyti visą valstybę, įkinkius rinkų galias. Jokia ekonomikos reforma nėra tabu, kaip tikina jo pareigūnai: nei atsikratyti dykinėjančių viešojo sektoriaus darbuotojų, nei panaikinti subsidijas, kurias Saudo Arabijos gyventojai įprato laikyti prigimtine teise, nei privatizuoti svarbiausias paslaugas, kaip antai švietimas ir sveikatos priežiūra. Nei parduoti karūnos brangakmenio „Saudi Aramco“, slapukaujančios nacionalinės naftos ir dujų gamintojos, didžiausios pasaulio įmonės, akcijas.

Neseniai į sostą sėdęs karalius Salmanas, kuriam jau sukako 80, priklauso tai pačiai, ne vieną dešimtmetį šaliai vadovaujančiai gerontokratijai. Bet didžiąją dalį karalystės patikėjo princui Muhammadui, kuris skuba žadinti ją iš žiemos miego. Princas žino, kad, nepaisant pretenzingos prabangos, šalies laukia rimtos bėdos. Naftos kaina nusmuko. Aplinkui pilna žlugusių arabų valstybių. Regione atsiradus vakuumui šiitiškasis Iranas, jau seniai arabams sunitams kėlęs nerimą, išskleidė platų įtakos tinklą, ypač per kovotojus, kuriuos jis rengia Libane, Irake, Sirijoje, o neseniai ir Jemene, pačioje Saudo Arabijos pašonėje. Virš arabų pasaulio pakibo ne šiitų pusmėnulis, o, anot vieno princo patikėtinio, šiitų pilnatis. Saudo Arabijai grėsmę kelia ne tik šiitų kovotojai, bet ir atkutę sunitų džihadistai – Jemene atgijusi „Al Qaeda“ pietuose, Irake ir Sirijoje veikianti „Islamo valstybė“ šiaurėje. Abi grupės bando vilioti jaunus Saudo Arabijos gyventojus, augusius su tais pačiais vadovėliais ir pamokslais, kuriuos naudoja džihadistai.

Princas žino, kad, nepaisant pretenzingos prabangos, šalies laukia rimtos bėdos. Naftos kaina nusmuko. Aplinkui pilna žlugusių arabų valstybių.

Saudų dinastijos ramsčiai

Al Saudai išgyveno sudarę tris susitarimus: su vahabitais, kad stiprintų jų, kaip šventųjų Mekos ir Medinos vietų sergėtojų, islamišką įvaizdį, su gyventojais, pažadėję dosnumą mainais į paklusnumą absoliutizmui, ir su JAV, kad gintų Saudo Arabiją mainais į naftos rinkų stabilumą.

Bet visais trimis atvejais atsirado spragų. JAV iš dalies nusigręžė nuo Artimųjų Rytų. Pingantis juodasis auksas, kone vienintelis vyriausybės įplaukų šaltinis, pakirto senąjį ekonomikos modelį ir jis nebepajėgia išlaikyti gausėjančių neproduktyvių gyventojų. O sąjungoje su obskurantistais slypi pavojus, nes iš jų intelektinio peno semiasi džihadistai, taip pat jie pastoja kelią net ir kuklioms socialinėms reformoms, kurios yra būtinos, bandant atjunkyti šalį nuo naftos ir sukurti našesnį ūkį.

Nieko keisto, kad daugybė Saudo Arabijos kritikų nupūtė dulkes nuo Saudų dinastijos nekrologų. Bet princas Muhammadas iš Arabų pavasario (ir istorijos) sužinojo, kad gilių šaknų neturintys režimai yra pasmerkti pragaišti. Tai reikštų, kad Al Saudams niekas negresia.

Vis dėlto jis supranta, kad permainų reikia. Ir greitai. Jis įpūtė energijos vyriausybei ir ėmėsi rizikingų žingsnių. Jam trūksta patirties ir užsienio vizitų, bet tai jis kompensuoja pasitikėjimu, susitelkimu ir krūvomis konsultantų ataskaitų. Jis be vargo vardija skaičius ir įstatymus – jį pertraukia tik JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry skambutis. Jis kalba pirmuoju asmeniu, tarsi jau būtų karalius, nors eilėje yra antras. Per penkias valandas karalius Salmanas paminimas vieną kartą, o apie pusbrolį kronprincą Muhammadą bin Nayefą apskritai neužsimenama, nors šis atsako už vidaus saugumą ir galbūt kantriai laukia savo eilės.

Nė viena krizė nebus veltui

Pareigūnus karštligiška princo Muhammado veikla išmušė iš pusiausvyros, o svetimšaliai jį laiko drambliu porceliano parduotuvėje. Vos tėvas jį paskyrė gynybos ministru, jau po kelių savaičių Saudo Arabijos, turtingiausios arabų pasaulio valstybės, naikintuvai koalicijos priešakyje vadovavo veiksmams prieš skurdžiausioje regiono šalyje, Jemene, veikiančius hučių kovotojus. Tiems kritikams, kurie sako, kad jis paskubėjo kištis ten, kur jau yra liejęsis užsienio armijų kraujas, princas Muhammadas atšauna, jog veiksmų ir taip imtasi per vėlai: Irano padedami šiitai hučiai įsitvirtino šalyje ir užgrobė pavojingų ginklų, pavyzdžiui, aviacijos ir „Scud“ raketų. Retkarčiais „Scud“ raketos lekia į taikinius Saudo Arabijoje. Kad nenukentėtų nuo raketų ir artilerinės ugnies, teko evakuoti tūkstančius netoli Jemeno įsikūrusių Saudo Arabijos gyventojų. Sirijoje jis planuoja prieš „Islamo valstybę“ siųsti specialiąsias pajėgas. (Kalbama, kad kronprincas atsargesnis, nes bijo džihadistų atsako).

Dramatiškiausių žingsnių princas Muhammadas gali imtis tėvynėje. Atrodo, jis pasiryžęs pasinaudoti smukusia naftos kaina, kuri nėrė žemiau nei 35 JAV doleriai už barelį, nors dar 2014 m. siekė 115 JAV dolerių, ir įgyvendinti radikalias ekonomikos reformas. Pirmiausia bus sumažintos valstybės išlaidos. Net pernai suveržus diržus šalies biudžeto deficitas siekė net 15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Užsienio valiutos rezervai sumenko 100 mlrd. JAV dolerių – liko 650 mlrd. Nors Saudo Arabijos skola mažytė, vos 5 proc. BVP, viešieji finansai nesubalansuoti jau ne vienus metus (žr. grafiką).

Gruodį pristatytame biudžete nurėžtos vandens, elektros ir degalų subsidijos, kuriomis dažniausiai naudojosi stambūs vartotojai, įskaitant daugybę karališkųjų princų. „Nesu nusipelnęs tų subsidijų“, – sako jis. Gruodžio pabaigoje Saudo Arabijoje stebėtas retas reginys, kai prie degalinių nusidriekė eilės įsipilti benzino, nes jis nuo sausio 1-osios pabrango 50 proc. Šalies gyventojai, įpratę išvažiavę atostogų namuose palikti įjungtą oro kondicionierių, jau sausį gavo didesnes elektros ir vandens sąskaitas. Planuojama, kad po penkerių metų Saudo Arabijos žmonės turėtų mokėti rinkos kainomis ir galbūt bus paliktos kompensacijos tik skurdžiausiems gyventojams.

Ministerijos nebeskiria lėšų automobiliams, baldams ir demonstraciniams projektams. Taupydama pinigus, vyriausybė atidžiai tikrina dienpinigius ir viršvalandžius. Netrukus Saudo Arabijos gyventojai pirmą kartą pradės mokėti 5 proc. pridėtinės vertės mokestį už nebūtiniausias prekes, o šis žingsnis suderintas su kitomis narėmis iš šešias valstybes vienijančios Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos. Princas Muhammadas atkakliai tvirtina, kad pajamų arba turto mokesčių nebus, bet planuoja per penkerius metus subalansuoti biudžetą.

Sukūręs „Pokyčių planą 2020“, princas nori rasti alternatyvų naftai ir smarkiai sumažinti išlaidas valstybiniams atlyginimams, kurie yra savotiška bedarbio pašalpa. Jis nori kurti tikras darbo vietas, kad būtų veiklos darbingo amžiaus žmonėms, kurių iki 2030 m. padvigubės. Ministrai kalba apie dvigubą privataus švietimo plėtrą, steigiant nepriklausomas mokyklas, kad joms tektų 30 proc. mokinių, ir apie valstybinės sveikatos priežiūros pertvarką, pereinant prie draudimu pagrįstos sistemos su didesne privačių paslaugų pasiūla. Be „Aramco“, princas nori parduoti valstybės įmonių – nuo telekomunikacijų bendrovių iki jėgainių ir nacionalinės oro vežėjos – akcijų. Vyriausybė ketina plėtotojams parduoti turimą žemę, pavyzdžiui, 4 mln. kvadratinių metrų sklypą prie Mekos, brangiausią pasaulyje nekilnojamąjį turtą. Princas mato, kad islamiško turizmo į šventąsias vietas plėtra yra perspektyvi, ir viliasi, kad po penkerių metų kasmet apsilankys nebe 18 mln., o 35–45 mln. žmonių.

Netrūksta skeptikų. Apie reformas kalbama jau seniai, bet jos niekada nebuvo įgyvendintos. Princo Muhammado ministrai yra sumanūs, turi Vakarų universitetų daktaro laipsnius ir kalba investuotojams būdingu žargonu, bet didžioji vyriausybės aparato dalis yra balastas. Net nedarbo skaičiais galima abejoti. „Reta biurokratijos sritis funkcionuoja išties puikiai“, – pasakojo vienas Vakarų diplomatas. Net aukšti patarėjai abejoja, ar karalystė gali rasti ir tinkamai panaudoti trilijonus dolerių, kuriais grindžiamas šis planas.

Dalis Džidos, komercijos sostinės prie Raudonosios jūros, verslininkų išlieka skeptiški ir dažniau kalba apie savo turtų eksportą, o ne investicijas šalyje. Taip pat įtariami slapti motyvai. Pasak jų, kaskart į sostą sėdus pagyvenusiam monarchui mylimi sūnūs imasi stiprinti savo poziciją, o dvariškiams tenka jų įsigytus objektus maskuoti kaip privatizaciją ir ekonomikos reformas. Reportažai apie prašmatnius princo Muhammado vakarėlius Maldyvuose ir apie kronprinco vilos už pusę milijardo eurų paieškas Sardinijoje maitina žiniasklaidą, kurią Saudo Arabijos gyventojai godžiai naudoja.

Reportažai apie princo Muhammado vakarėlius Maldyvuose ir apie kronprinco vilos paieškas Sardinijoje maitina žiniasklaidą, kurią Saudo Arabijos gyventojai godžiai naudoja.

Dėl princo jau girdėti murmesių, nes jis realiai kontroliuoja Viešųjų investicijų fondą, kur atsidurs daug numatyto parduoti turto, ir ėmėsi tiesioginės „Aramco“ priežiūros. Nors Muhammadas kalba apie skaidrumą, jo vyriausybei karališkosios ir valstybinės išlaidos tebėra vienas ir tas pats, o karališkajai šeimai tenkanti dalis – valstybės paslaptis.

Rimtesnis reformuotojų išbandymas susijęs su tuo, kad dėl svaiginamų princo sumanytų permainų iš esmės reikia keisti Saudo Arabijos socialinę sutartį. Dalis tenykščių murma, kodėl turi susiveržti diržus, kai princai toliau maudosi neišpasakytuose turtuose? Be to, nors numatė drąsius ekonominius žingsnius, princas nieko nenori girdėti apie politinę liberalizaciją, kuri galbūt padėtų užtikrinti pritarimą vykdyti ūkio revoliuciją. Neseniai savivaldybių rinkimų kampanijoje dalyvavo ir vietų laimėjo kelios moterys, pasinaudojusios pakeitimais, kuriuos įvedė amžinatilsį karalius Abdullah, daugiau kaip prieš dešimtmetį pažadėjęs, kad po 20 metų šalies gyventojai sulauks „tikros demokratijos“. Bet jos nė neregėti.

Vyriausybė dažniau imasi represijų. „Dar nėra buvę taip blogai“, – skundėsi viena kovotoja už moterų teises. Pagal kovos su terorizmu įstatymus, priimtus 2014 m., beveik bet koks nepritarimas laikomas teroristiniu pažeidimu. Pilna įrodymų: probleminiams klientams atstovaujantys teisininkai atsidūrė už grotų, korupciją pliekę pamokslininkai griežtai apsiriboja nekaltais šventraščiais, komikai nebesišaipo iš karališkųjų asmenų. Iškalbinga, kad per pirmuosius karaliaus Salmano valdymo metus myriop pasiųsta daugiau žmonių nei bet kuriais iš ankstesnių dvidešimties metų.

Šalyje, kur draudžiami koncertai, vieši filmų seansai ir moterų pasirodymai, princas kalba apie „pramogų krizę“ ir kad jo vaikams nėra ką veikti. Tai šen, tai ten jis atrodo pasirengęs bandyti sumažinti dvasininkų valdžią. Naujausiu švietimo ministru paskirtas Ahmedas al Eissa – mokslininkas, kurio knyga apie baisią Saudo Arabijos mokyklų padėtį, dėl kurios jis iš dalies kaltina „religinės kultūros“ primestus apribojimus, karalystėje iki šiol uždrausta. Privačios mokyklos, kur vis dar neleidžiama dėstyti evoliucijos, turėtų daugiau laisvės rinktis mokymo programą ir ne tik dvasininkų parengtą mokomąją medžiagą.

Princas teigia pritariantis moterų darbui jau vien dėl to, kad mažėtų gimstamumas: „Į daug mano siūlymų neatsižvelgiama, – sako jis. – Gyventojų, mano vertinimu, siaubingai padaugės.“ Dabar Saudo Arabijoje dirba daugiau moterų, bet jos į darbo rinką įsitraukusios per menkai, vos 18 proc. Princas Muhammadas mano, kad moterys neišnaudoja visų turimų galimybių: „Didelei daliai Saudo Arabijos moterų atrodo įprasta likti namie. Jos nenori vaikščioti į darbą.“ Vis dėlto jis nenusiteikęs panaikinti draudimo moterims vairuoti, nors galbūt šiais sunkiais laikais kai kurios mielai atleistų vairuotojus. „Nenoriu veltis į šią problemą, nes, priimti tai ar ne, spręs Saudo Arabijos visuomenė.“

Tvirta šalies laikysena regione taip pat kelia grėsmę planuojamai pertvarkai. 2012 m. gynybos ir saugumo išlaidos siekė 7 proc. BVP, 2015 m. jau 10 proc., o 2016 m. turėtų dar augti.

Bandymai suburti sąjungininkus, įskaitant 34 šalių kovos su terorizmu koaliciją, kurią princas pristatė gruodį (dalis į ją įtrauktų narių liko apstulbę ir nustebę), daug kainuoja. Neseniai valstybė 8 mlrd. JAV dolerių pažadėjo Egiptui. Saudo Arabija finansuoja karą svetimomis rankomis Sirijoje, taip pat tiesiogiai kovoja Jemene, kur karo veiksmai užsitęsė ilgiau, nei planuota. Vis dėlto kai kurie tvirtą Saudo Arabijos pasipriešinimą Iranui sunitų pusėje laiko priešnuodžiu prieš džihadistų ideologiją.

Dėde Semai, tu mums reikalingas

Gali stebinti, kad princas Muhammadas, niekada Vakaruose nesimokęs karališkosios Saudo Arabijos šeimos narys, apie JAV kalba su aistra: „Jungtinės Valstijos turi suprasti, jog pasaulyje jos užima pirmą vietą ir jos turi atitinkamai elgtis.“ Kuo greičiau JAV grįš į regioną (net ir su sausumos pajėgomis), tuo geriau.

Neatrodo, kad princo Muhammado planus įkvėpė ideologija. Nemažai jo iškeltų idėjų daug metų dulkėjo ministrų stalčiuose. Kitos remiasi pavyzdžiais iš svetur, pavyzdžiui, JAV nepriklausomos mokyklos, britų viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės arba Egipto (ir Irano) sprendimas panaikinti degalų subsidijas. Idėjos kyla iš būtinybės. Susidėjus smukusioms naftos kainoms, geopolitinei krizei ir princo hiperaktyvumui atsirado sykį per vieną žmonių kartą pasitaikanti proga modernizuoti šalį.

Arabų pavasaris parodė, kad pokolonijinės arabų valstybės funkcionuoja itin prastai. Dėl to kyla rimtų abejonių, ar Saudo Arabija sugebės persitvarkyti. Bet režimas neturi iš ko rinktis – nuo to gali priklausyti, išgyvens jis ar ne.

2016 03 05 14:38
Spausdinti