Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Istorija vis kartojasi

Nors Islamo valstybės atgaivinta vergovė – kraštutinė, nerimą keliančių jos atgarsių rasi visame arabų pasaulyje

„Karo grobis“, – meta Islamo valstybės žurnalas anglų kalba „Dabiq“. Turima omenyje tūkstančiai jazidžių, paverstų sekso vergėmis po to, kai pernai rugpjūtį grupuotė užėmė jazidų valdomą Sindžaro kalną. Grupuotė aiškina, kad priverstinės sugulovės anaiptol ne iškrypimas, o Korane išdėstyta religinė praktika. Korano skyriuje „Moterys“ nurodyta, jog galima turėti iki keturių žmonų, arba „tų, kurias valdo dešinioji ranka“.

Pažodinio aiškinimo šalininkai („Dabiq“ straipsnio autoriai – vieni tokių) šiuos žodžius interpretuoja kaip „paimtas į nelaisvę mūšyje“. Umm Sumayyah, neva straipsnį parašiusi moteris, džiūgavo, kad atgimė islamo vergų turgūs, ir net išreiškė viltį jau greitai juose išvysti parduodamą JAV prezidento žmoną Michelle Obamą. „Tą dieną, kai į mūsų namus įžengė pirmoji vergė, su namiškiais dėkinga puoliau kniūpsčia prieš Alachą“, – rašė ji. Taip pat interpretuoja prijaučiantys, ypač artima Nigerijos kovotojų grupė „Boko Haram“, pernai iš Čiboko mergaičių mokyklos pagrobusi visas moksleives (nuotr.).

Religingi dvasininkai choru protestavo. „Islamas draudžia sugrąžinti vergovę. Ji panaikinta visuotiniu susitarimu, – teigiama 140 musulmonų mokslininkų pasirašytame atvirame laiške, šiais metais išsiųstame Islamo valstybės „kalifui“ Abu Bakrui al Baghdadi. – Paėmėte moteris sugulovėmis ir taip atgaivinote <…> Žemėje sugedimą ir gašlumą.“

Beveik ištisą amžių Artimuosiuose Rytuose vergų nebuvo, bent jau popieriuje.

Nors Islamo valstybės įvesta atvira vergovė buvo pasmerkta, apie kitas regione vyraujančias vergiškas sąlygas religiniai ir politiniai lyderiai kalbėjo atsargiau. Tai, kad Islamo valstybė taikiniu pasirinko ištisą sektą, kurią grobia, žudo, parduoda sekso paslaugoms, ir dar tuo giriasi, yra išimtinis atvejis, o su seksualiniu ir kitu išnaudojimu susijęs prievartinis darbas – ne. Nuo Maroko, kur tūkstančiai vaikų dirba kaip petites bonnes, arba tarnaitės, iki Sirijos pabėgėlių stovyklų Jordanijoje, kur mergaitės verčiamos dirbti prostitutėmis, ir nesankcionuoto namų darbininkų prievartavimo ir išnaudojimo Persijos įlankos regione – vergovė paplitusi, kaip pabrėžia humanitarinę pagalbą teikiantys asmenys.

Mokslininkai nesutaria, kiek kalti kultūriniai papročiai. Apologetai aiškina, kad darydamas nuolaidą konkrečiam laikotarpiui pranašas Mahometas toleravo vergiją, bet, pasak žymaus amerikiečių teologo Yasiro Qadhi, kuris mokėsi salifių seminarijose, jis toleravo nenoromis ir pasisakė už panaikinimą. Ne kartą Korane pranašas ragina išlaisvinti vergus ir paleisti belaisvius, siekdamas apriboti graikų, romėnų, bizantiečių ir žydų himjaritų karalių iš Jemeno turėtas vergų sistemas. Vieną vergę, vado dukrą, pats išlaisvino ją vesdamas, o užkariavęs Meką pasirinko Bilalą, kitą išlaisvintą vergą, kad skelbtų pirmąjį kvietimą maldai. „Jis skelbė išlaisvinimo iš pasaulinės priespaudos žinią, – aiškina Y. Qadhi. – Vergauti Dievui, o ne žmogui.“

Tačiau kiti mokslininkai tvirtina, kad Islamo valstybė su jazidais elgiasi pagal islamo tradiciją. „Jie visiškai laikosi ankstyvųjų etapų koraniškosios sampratos“, – sako profesorius Ehudas Toledano, pagrindinis islamiškos vergovės žinovas iš Tel Avivo universiteto. Negana to, „ką leido pranašas, musulmonai negali uždrausti“. Pranašo raginimas paleisti vergus tik paskatino ieškoti naujų išteklių, kai komercijos varoma naujoji imperija išsiplėtė nuo Užsachario Afrikos iki Persijos įlankos.
Siekdami užgniaužti juodaodžių sukilimą Pietų Irako druskos kasyklose, Abasidų kalifai Bagdade į kariuomenę pašaukė vergus turkus. Pasikeitė kelios kartos, jie suformavo galios židinį, ir 1250–1517 m. Egiptą valdė ištisa vergų kasta – mameliukai (arabiškai tai reiškia nuosavybę).

Kelias į valdžią

Po jų atėję Osmanų imperijos turkai sistemą ištobulino. XIV a. pabaigoje užkariavę Pietryčių Europą jie įvedė devširmę, arba duoklę, į vergus imdami vargingų kaimiečių vaikus, nes šie buvo labiau pagonys nei krikščionys, tad jiems negaliojo Biblijos sekėjams islame suteikiama apsauga. Daugelis tėvų anaiptol nesipriešino, o kaip tik džiugiai atiduodavo atžalas į baltųjų vergų elitą, kuris valdė imperiją.

Šioje sistemoje vergais tapę berniukai kopė aukštyn karo ir civilinės tarnybos laiptais. Mergaitės patekdavo į haremą ir tapusios sugulovėmis gimdė sultonus. Visi tikėjosi valdžios ir turto. Ir dažnai pelnydavo. Skirtingai nei krikščioniškoje Europoje įsigalėjusioje feodalinėje sistemoje, šioji buvo meritokratinė ir paįvairino genetinį fondą. Bene iškiliausias osmanų kalifas – Mehmedas II, valdęs XV a., buvo šviesios odos, kurią paveldėjo iš motinos vergės, kilusios iš imperijos šiaurės vakarų pakraščio.

Viskas baigėsi, kai vergovė buvo panaikinta Vakaruose. XIX a. nutraukę transatlantinę prekybą vergais, Vakarų abolicionistai ėmėsi islamiškojo pasaulio ir jau po kelių dešimtmečių nuvertė sistemą, kurios pagrindu buvo administruojama ne tik Osmanų imperija, bet ir Šerifų imperija Maroke, Omano sultonatas su kolonijomis Svahilių krante ir Vakarų Afrikos Sokoto kalifatas.

Padrąsinti Vakarų, devširmės atsikratė serbų ir graikų sukilėliai. Pabūgęs prancūzų ambicijų, Tuniso muftijus siekė britų paramos, 1846 m. uždaręs vergų turgus. Po kelerių metų jo pavyzdžiu pasekė sultonas Stambule. Buvo besipriešinančių, įskaitant Maroko sultoną ir Egipto medvilnės pirklius, kurie importavo afrikiečius vergus, kad galėtų panaikinti trūkumą, atsiradusį dėl niokojančių JAV pilietinio karo padarinių. Bet kolonijinis spaudimas buvo nesustabdomas. XIX a. pabaigoje, prižiūrimas britų generalinio konsulo Evelyno Baringo, Kromerio grafo, Egipto įstatymų leidžiamasis susirinkimas paklusniai panaikino vergiją. 1906 m. Osmanų imperijos registre dar užfiksuoti 194 eunuchai ir 500 moterų imperiniame hareme, bet po poros metų jų neliko.

Beveik ištisą amžių Artimuosiuose Rytuose vergų nebuvo – bent jau popieriuje. „Žmonės gimsta laisvi ir niekas neturi teisės juos pavergti, žeminti, engti ar išnaudoti“, – 1990-aisiais paskelbė Kairo žmogaus teisių islame deklaracija. Pirmosios džihadistų grupės nenukrypo nuo tendencijos, nes skelbėsi esančios išsilaisvinimo judėjimai ir dėl to atmetė vergiją.

Užuot pažaboję išnaudojimą, Persijos įlankos šalių pareigūnai mieliau užsipuola kritikus ir juos apkaltina islamofobija.

Nors pati vergija ir smerkiama, stebėtojai pabrėžia, kad vergavimas labai gajus. Remiantis pasaulio vergijos indeksu (PVI), kurį rengia viena Australijos nevyriausybinė organizacija, dirbanti su Halo universitetu, daugiau kaip pusė iš 14 valstybių, kuriose vergauja apie 1 proc. gyventojų, yra musulmoniškos. Tarp pagrindinių pažeidėjų tokios šalys kaip vargingiausia regione Mauritanija ir turtingiausia pagal bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui – Kataras.

PVI sudarymo kriterijai ir duomenys sulaukė kritikos, bet įrodymai palaiko jo išvadų esmę. Daugelis arabų valstybių ilgiau užtruko vergiją kriminalizuoti, nei uždrausti. Pagrindinė pasaulio pavergėja Mauritanija to nepadarė iki pat 2007-ųjų. Net retai užtikrinama, kad ir įvestų draudimų būtų laikomasi. Kai Kataras 1952 m. panaikino vergiją, kitais metais emyras su vergais atvyko į karalienės Elžbietos II karūnavimo ceremoniją. Vyriausybiniai patikrinimai ir baudžiamasis persekiojimas – tikra retenybė. „Saugumo vadai, teisėjai, teisininkai – visi jie priklauso tai klasei, kuri istoriškai buvo vergų savininkė, – sako Sarah Mathewson iš organizacijos „Anti-Slavery International“, įsikūrusios Londone. – Jie yra problemos dalis.“

Jokia kita įdarbinimo praktika nesulaukė didesnės tarptautinės kritikos kaip kafalos sistema, kai migruojantys darbininkai pririšami prie darbdavių. Tai nėra Islamo valstybės stiliaus vergovė, nes migrantai atvyksta savo noru, privilioti milžiniško gimtinės ir Persijos įlankos šalių turto atotrūkio. Bet tokia sistema „sukuria sąlygas vergijai“, anot Nicholaso McGeehano, teikiančio „Human Rights Watch“ ataskaitas apie sąlygas dykumų stovyklose, kur gyvena dauguma tokių darbininkų. Dar labiau pažeidžiami 2,4 mln. Persijos įlankos šalių namų darbininkų. Daugumos nesaugo jokie darbo įstatymai. Gyvendami po darbdavio stogu, o kartais niekur neišleidžiami, jie tampa seksualinio išnaudojimo aukomis.

Lygintuvai ir įkaitinti strypai

Šie darbininkai taip pat atvyko savo noru, bet netyla nerimą keliantys atgarsiai. Dažnai išgirsi, kaip Persijos įlankos valstybių piliečiai tarnus vadina malikat (vergais). Kadangi besirūpindamos savo piliečių gerove kelios Azijos šalių vyriausybės laikinai neleidžia arba uždraudė moterims dirbti tarnaitėmis Persijos įlankos valstybėse, įdarbinimo agentūros susidomėjo Afrika, pavyzdžiui, Uganda, kadaise eksportavusia verges. Kartais iš tarnų tyčiojamasi naudojant lygintuvus ir įkaitintus strypus. „Tai primena senų laikų vergų ženklinimą“, – sako N. McGeehanas.

Kitur regione seniems įpročiams lengviau grįžti padeda žlugusi teisė ir pakrikusi tvarka. Iš Sirijos pabėgėlių stovyklų Jordanijoje mergaitės vežamos ir į sostinės viešnamius, ir į Persijos įlankos vyrų lankomas interneto svetaines, kurios siūlo trumpalaikes santuokas, imdamos 140–270 JAV dolerių tarpininkavimo mokestį už vieną. Prekyba žmonėmis išaugo Libijos Viduržemio jūros uostuose, per kuriuos valdant osmanams Užsachario darbo jėga eksportuota į Europą. Daug anksčiau, nei „Boko Haram“ pagrobė mergaites, „Anti-Slavery International“ perspėjo, kad Nigerijos verslininkai iš gretimo Nigerio perka „penktąsias žmonas“, t. y. suguloves kaip priedą prie keturių islamo leidžiamų žmonų.

Persijos įlankos valstybės tvirtina problemą sprendžiančios. Birželį Kuveito parlamentas namų darbininkams suteikė darbo teises – pirmas iš Persijos įlankos šalių. Be to, Kuveitas vienintelis iš regiono valstybių atidarė migrantų prieglaudą. Pabūgęs, kad pranešimai apie skriaudas gali pakenkti planams 2022 m. surengti pasaulio futbolo čempionatą, Kataras pažadėjo pagerinti migrantų gyvenimo sąlygas. O Mauritanijos vyriausybė šiais metais įsakė pamokslininkams penktadienio pamaldose skelbti svarbiausių šalies šventikų fatvą: „Vergija neturi teisinio pagrindo šariato teisėje.“ Tačiau stebėtojai būgštauja, kad tai daroma tik dėl akių. Kuveito emyras dar neratifikavo naujojo darbuotojų teisių įstatymo.

Užuot pažaboję išnaudojimą, Persijos įlankos šalių pareigūnai mieliau užsipuola kritikus ir juos apkaltina islamofobija – visai kaip jų proseneliai. Omanas ir Saudo Arabija jau seniai nepriima Vakarų žmogaus teisių grupių, kurios tiria elgesį su migrantais. Nebeįsileidžia JAE ir Kataras, kai sulaukė spaudimo po virtinės 2022 m. pasaulio futbolo čempionato objektų statybose dirbančių žmonių mirčių.

Vidiniai protestai dar rizikingesni. „Human Rights Watch“ teigimu, per pastaruosius dvejus metus sulaikyti, sumušti ir deportuoti šimtai dėl neišmokėtų atlyginimų pradėjusių streikuoti migruojančių darbininkų, Abu Dabyje stačiusių Guggenheimo ir Luvro muziejus. Aminetou Mint Moctar, viena iš nedaugelio Mauritanijos arabių, priklausančių už haratinų, arba juodųjų vergų palikuonių, teises agituojančios vietos asociacijos „SOS Esclaves“ valdybai, sulaukė grasinimų mirtimi.

Ar per drąsu tikėtis, kad prieš vergiją nusistatę islamo šventikai taip pat galėtų pasmerkti kitus prievartinio ir smurtinio darbo atvejus? Aktyvistai ir Persijos įlankos šalyse dirbantys migrantai abejoja. Net migrantų šalių ambasados gali būti keistai tylios, nes nenori dėl kritikos prarasti gyvybiškai svarbių piniginių perlaidų. Kai Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi neseniai lankėsi JAE, ten gyvenantys tautiečiai skundėsi, kad migrantų teisės jo sąraše – paskutinės. Vakarų vyriausybės paprastai turi kitų prioritetų. Vienas jų – tiesiog sutriuškinti Islamo valstybę, kurios sprendimui atgaivinti kraštutinę vergystę bent iš dalies padėjo regione gajus ir paplitęs pakantumas vergijai.

2015 10 05 11:26
Spausdinti