Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Išstojimo paklydimai

Davidui Cameronui bus sunku laimėti referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES. Jei jam nepasiseks, geriausiu atveju laukia painiava, o blogiausiu – katastrofa.

Konservatorių lyderio D. Camerono paskelbtas referendumas dėl Jungtinės Karalystės narystės ES, kuris vyks birželio 23-iąją, bus ne tik lemiamas momentas šioje šalies parlamento kadencijoje, bet ir svarbiausias įvykis Europoje, kokio seniai nebuvo. Pirma, nuo jo priklausys ministro pirmininko likimas: sunku įsivaizduoti, kad šis toliau eis pareigas, jei jo kampanija, raginanti likti ES, žlugs. Antra, referendumas gali pakeisti valstybės ateitį, nes Škotijos nacionalistai įspėjo, kad šaliai nusprendus išstoti surengtų naują balsavimą dėl Škotijos nepriklausomybės. Be to, vienos svarbių narių pasitraukimas turėtų įtakos ir ES.

Referendumas paskelbtas D. Cameronui padėjus tašką žadėtose derybose dėl naujų Jungtinės Karalystės narystės sąlygų, po vėlų vasario 19-osios vakarą pasibaigusio alinančio ES viršūnių susitikimo Briuselyje. Visose keturiose srityse, kurias šis politikas reikalavo keisti, jis gavo nuolaidų, galinčių duoti naudos, net jei reikšmingai nepaveiks referendumo rezultatų.

Bet tas gana nedideles reformas sunku pristatyti kaip esminį Jungtinės Karalystės santykių su Europa pokytį, žadėtą D. Camerono. Taip pat jam nepavyko pasiekti, kad būtų iš esmės pakeista sutartis, nors pats yra sakęs, kad to reikia. Todėl, kaip ir buvo galima tikėtis, euroskeptiškasis britų žiniasklaidos sparnas ir ne vienas torių parlamentaras premjero susitarimą sumalė į miltus. D. Cameronui tai – smūgis. Bet referendumo rezultatą lems ne jo susitarimo detalės, o daug svarbesnis klausimas: ar rinkėjai mano, kad Jungtinei Karalystei geriau su ES ar be jos.

Šiame sparne ministras pirmininkas patyrė rimtesnį smūgį, kai vasario 20-ąją vykusiame specialiame kabineto susirinkime šeši iš 29 aukštų ministrų patvirtino agituosiantys išstoti. Be nieko nenustebinusio darbo ir pensijų ministro Iaino Duncano Smitho, prie jų prisidėjo teisingumo ministras Michaelas Gove’as, artimas premjero draugas. O didžiausias kirtis D. Cameronui suduotas vasario 21-ąją, kai į torių lyderius taikantis po¬pu¬lia¬ru¬sis Londono meras Borisas Johnsonas pareiškė, kad ir jis ragins išstoti.

Net tada, kai šie aukšti torių veikėjai dar nebuvo išsakę savo pozicijos, nuomonių apklausos jau rodė, kad referendumo baigtis neaiški. Po to, kai 2013-ųjų sausį, sakydamas kalbą „Bloomberg“ naujienų agentūros biure Londone, D. Cameronas pirmą kartą pažadėjo referendumą dėl narystės, ryškiai pirmavo norintys likti (žr. 1 grafiką). Sunerimus dėl Europos ekonominių bėdų ir migracijos krizės, atotrūkis sumažėjo. Po to, kai buvo nepalankiai sutiktas ministro pirmininko susitarimas su Briuseliu ir B. Johnsonas nusprendė dėtis prie norinčių išeiti, nuomonės gali dar labiau pakrypti į kitą pusę.

Verslas ir finansų rinkos pavėluotai susigriebė, kad grėsmė išstoti auga. Kovo pradžioje svaro sterlingų kursas dolerio atžvilgiu nėrė į aštuonerius metus nematytas žemumas. Daugelio didžiausių Jungtinėje Karalystėje veikiančių įmonių vadovai ryžtingai pareiškė, jog reikia likti. Tačiau tikimybė, kad šalis gali išstoti, per penkerius metus yra pati didžiausia. Todėl verta pagalvoti, ką gali atnešti išėjimas ir kaip tai dera su agituojančių pasitraukti iš ES pažadais.

Nelemtas straipsnis

Sunku apskaičiuoti, ko verti norinčių išeiti teiginiai, nes neįmanoma tiksliai žinoti, kokie būtų išstojančios Jungtinės Karalystės santykiai su ES. Turime tik vieną precedentą – Grenlandiją, atsiskyrusią 1985-aisiais. Bet tai maža šalis, kuri iki šiol priklauso Danijai, ES narei. Manoma, kad britams pasirinkus užtrenkti duris būtų pateiktas prašymas išstoti pagal Lisabonos sutarties 50 straipsnį, ir D. Cameronas neseniai tai pa¬tvir¬tino.

Straipsnis numato, kad ES per dvejus metus su pasitraukiančia šalimi susiderės dėl naujos sutarties. Galimas ilgesnis terminas, bet tik visiems pritariant. Taip pat numatoma, kad naują susitarimą Bendrija suderina nedalyvaujant išstojančiai valstybei. Tokių derybų eigą lengviau suprasti įsivaizduojant tokį atvejį: vienas partneris vienašališkai pareikalauja skyrybų, o kitas vienašališkai nustato jų sąlygas. Vargu ar toks procesas bus darnus arba spartus, taip pat neduos britams palankaus rezultato.

Kitos ES narės turi priežasčių nebūti dosnios. Daugelis britų sprendimą išeiti laikys priešišku, destabilizuojančiu žingsniu, kai Bendriją jau ir taip apniko rimtos bėdos. Visame žemyne jaučiamas rinkėjų nusivylimas Briuseliu. Diskusijas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo akylai stebi populistinės Prancūzijos, Nyderlandų, Italijos ir kitų šalių partijos. ES būtinai trokš parodyti, kad išeiti neįmanoma be skausmingų padarinių.

Britų pasirinkimas palikti Bendriją gali iškart atsiliepti neigiamai. Ilga nežinia, kokie bus nauji šalies santykiai su ES, atbaidys investicijas, ypač tiesiogines užsienio, kurių, vertinant grynąjį kiekį, Jungtinė Karalystė gauna daugiausia ES. Tai ypač baugina, kai valstybės einamosios sąskaitos deficitas yra didžiulis ir jį būtina finansuoti įvežamu kapitalu. Baimė dėl einamosios sąskaitos, Jungtinės Karalystės kredito reitingo ir išstojimo sukėlė pastarąjį svaro sterlingų kurso krytį (žr. 2 grafiką).

Ilgalaikiai pasitraukimo iš ES padariniai veikiausiai taip pat bus neigiami. Dauguma tyrimų rodo, kad nukentėtų ekonomikos augimas. Atlikęs išsamią analizę, spalį Anglijos bankas nustatė, jog narystė ES britų ūkiui buvo naudinga. Bandant modeliuoti išstojimo padarinius ryškėja ekonominė žala. Amerikiečių bankai „Goldman Sachs“ ir „Citigroup“ neseniai įspėjo, kad gyventojams pasirinkus palikti Bendriją ūkis augs lėčiau, o svaro kursas kris.

Atsiskyrusiai Jungtinei Karalystei būtų kebliausia išlaikyti visavertę prieigą prie didžiausios pasaulyje bendrosios ES rinkos. O tai labai svarbu, nes kone pusė britų eksporto nukreipta į likusias Bendrijos šalis. Tai ypač reikšminga sparčiausiai augančiam eksporto komponentui – paslaugoms (įskaitant finansines). Bet nebus paprasta.

Norvegijai ir Islandijai bendroji rinka atvira, nes abi valstybės priklauso Europos ekonominei erdvei (EEE). Bet jiedvi privalo laikytis visų ES bendrajai rinkai taikomų reglamentų (nors neturi teisės dalyvauti juos priimant), mokėti įmokas į Bendrijos biudžetą (Norvegijos atveju jos siekia apie 90 proc. Jungtinės Karalystės grynųjų įmokų vienam gyventojui) ir užtikrinti laisvą ES migrantų judėjimą. Vienas norvegų ministras kartą pasakė: „Jei nori valdyti Europą, turi būti Europoje. Jei nori, kad Europa tave valdytų, prašom jungtis prie Norvegijos.“

Vienas norvegų ministras kartą pasakė: „Jei nori valdyti Europą, turi būti Europoje. Jei nori, kad Europa tave valdytų, prašom jungtis prie Norvegijos.“

EEE nepriklausanti Šveicarija susiderėjo dėl dvišalių sutarčių, pagal kurias galima įvežti prekes, bet ne daugumą paslaugų. Šiai šaliai tenka laikytis daugelio bendrosios rinkos taisyklių, prisidėti prie biudžeto ir sutikti su laisvu žmonių judėjimu. Šveicarai buvo įspėti, kad jei bandys įgyvendinti 2014 m. referendumo reikalavimą apriboti judėjimą, jų prekybos sutartis su ES neteks galios.

Tokios šalys kaip Pietų Korėja, o dabar ir Kanada, turi laisvosios prekybos susitarimus su ES, kuriuose nenumatyta prievolė laikytis visų Bendrijos taisyklių, mokėti į biudžetą ar priimti migrantus. Bet tokie susitarimai neleidžia apeiti netarifinių barjerų ir neapima finansinių paslaugų. Be to, ES turi laisvosios prekybos susitarimus su JAV, Kinija ir Indija arba dėl jų derasi, o Jungtinė Karalystė nebūtų į juos įtraukta, jei išstotų. ES yra sudariusi 53 tokio tipo sutartis. Jungtinei Karalystei tektų bandyti jas atkartoti, bet gali būti sunku, nes šaliai trūksta prekybos derybininkų, be to, net paprastos prekybos derybos trunka labai ilgai.

Viena koja prie durų

Atsakydami išstojimo šalininkai pateikia tris argumentus. Pirma, patikina, kad abi pusės itin suinteresuotos susitarti dėl laisvosios prekybos. Tai tiesa, tačiau bet koks susitarimas vargu ar apims paslaugas. Antra, pareiškia, jog kitoms ES šalims britų rinkos reikia labiau nei britams – jų rinkų, nes Jungtinės Karalystės prekybos su jomis deficitas yra didelis. Tai klaidingas argumentas, nes į šią valstybę keliauja tik 10 proc. ES eksporto, o Bendrijai tenka beveik pusė britų eksporto. Negana to, didžioji Jungtinės Karalystės prekybos su ES deficito dalis tenka tik dviem šalims – Vokietijai ir Ispanijai, o prekybos susitarimą turi patvirtinti ir kitos 25 narės.

Trečias argumentas – išstojusi iš ES Jungtinė Karalystė netruktų sudaryti naujų laisvosios prekybos susitarimų. Bet prityrę prekybos diplomatai tuo abejoja. Atkaklūs derybininkai, pavyzdžiui, Pietų Korėja, vargu ar britams pasiūlys tokį pat susitarimą kaip ES. JAV, Kinija ir Indija davė aiškiai suprasti, kad jas labiau domintų sutartis su Bendrija nei su Jungtine Karalyste atskirai. Antai bandant įtikinti Kiniją labiau atsiverti prekybai, didžiausia pasaulio rinka derybų svoriu gerokai lenkia Jungtinę Karalystę kaip atskirą šalį.

Kita problema – reguliavimas. Išstojimo entuziastai teigia, kad ES biurokratija pančioja britų bendroves ir slopina augimą. Tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, turtingų šalių klubo, tyrimai rodo, kad Jungtinės Karalystės produktų ir darbo rinkos yra vienos mažiausiai reguliuojamų turtingajame pasaulyje, nors valstybė ir priklauso ES. Be to, nerealu tikėtis, kad vos uždarius Bendrijos duris rinkai nepalankios taisyklės atsidurs šiukšlyne. Antai būtent Jungtinė Karalystė ragino įvesti aplinkosaugos taisykles. Patys britai susigalvojo ir didžiausias intervencijas į rinką, pavyzdžiui, griežtus planavimo įstatymus ir naują pragyvenimo minimumą, kuris iki 2020 m. pasieks 9 svarus (13 JAV dolerių) už valandą.

Kita vertus, imigracijos politika šaliai išėjus iš ES neabejotinai pasikeistų. Nors pasitraukimą palaikantys libertarai pritaria didesnei, o ne mažesnei migracijai, daugelio išstojimo šalininkų pozicija priešinga. Svarbus jų agitacijos punktas – siekis grąžinti šalies sienų kontrolę, sustabdant laisvą žmonių judėjimą. Norint išsaugoti galimybę laisvai naudotis ES bendrąja rinka, tai nebus lengva. Be to, gali nukentėti 2 mln. kitose šalyse narėse gyvenančių Jungtinės Karalystės piliečių. Dar svarbiau tai, kad apribota imigracija pakenktų ekonomiškai. Kaip rodo tyrimai, apskritai žvelgiant imigrantai ūkiui teikia naudą, nes sumoka gerokai daugiau mokesčių, nei gauna socialinių išmokų.

Tyrimai rodo, kad apskritai žvelgiant imigrantai ūkiui teikia naudą, nes sumoka gerokai daugiau mokesčių, nei gauna socialinių išmokų.

Nusigręžus nuo ES pačiai Jungtinei Karalystei kiltų grėsmė išlikti. Škotijos nacionalinė partija (ŠNP) agituoja toliau būti ES dalimi. Jei, pasistengus Anglijos rinkėjams, laimės norintys išeiti (o tai visai įmanoma), ŠNP reikalaus naujo referendumo dėl nepriklausomybės, tikėdamasi laimėti. Dėl galimo išstojimo neramu ir Šiaurės Airijai: ekonominiams, prekybiniams ir politiniams Jungtinės Karalystės santykiams su Airija labai svarbu, kad abi šalys priklausytų ES. Tai padėjo sustiprinti taikos procesą Šiaurės Airijoje.

ES vaidmuo pasaulyje taip pat gali susvyruoti. Iš nuomonių apklausų aišku, kad kitų šalių narių rinkėjai sutinka su savo vyriausybėmis ir nori, kad Jungtinė Karalystė liktų. Be dydžio, pasaulinių ryšių ir laisvosios prekybos instinktų, ši valstybė taip pat yra gera atsvara dominuojančioms Vokietijai ir Prancūzijai. Be to, kaip didžiausią karinę galią turinti ES valstybė, ji svarbi klubo svoriui užsienio politikos ir saugumo srityje.

Svoris gali sumažėti

Jei Jungtinė Karalystė pasitrauktų, smarkiai sumažėtų augantis ES vaidmuo pasaulinėje diplomatijoje, pradedant nuo sankcijų Rusijai ir baigiant susitarimu su Iranu dėl branduolinių ginklų ir kovos su piratavimu prie Somalio krantų. Taip pat būtų sunkiau kovoti su terorizmu. Gal būtų galima bandyti atkartoti glaudų ES policijos, saugumo tarnybų ir teismų bendradarbiavimą, užsimezgusį siekiant pažaboti terorizmą, bet procesas gali strigti.

Išstojimo šalininkai atsako, kad Vakarų saugumu rūpinasi NATO, o ne ES. Duris užtrenkusi Jungtinė Karalystė vis tiek galėtų bendradarbiauti su ES saugumo klausimais, įskaitant Europos arešto orderius ir informacijos mainus. Taip pat jie nemato priežasčių, kodėl šaliai išėjus iš Bendrijos turėtų nukentėti Šiaurės Airija arba sąjunga su Škotija. D. Cameronas mano kitaip. Briuselyje jis tvirtai pareiškė, kad kaip ES dalis Jungtinė Karalystė ne tik geriau gyventų, bet ir būtų saugesnė, stipresnė. Ateinančiomis savaitėmis vidaus ir nacionalinis saugumas bus vienas svarbių jo argumentų likti.

Stipriausias argumentas už išstojimą – šis žingsnis yra vienintelis būdas parlamentui grąžinti suverenumą ir išvengti Europos Teisingumo Teismo (ETT) jurisdikcijos. D. Camerono planas jį atremti parlamentinį suverenumą patvirtinančiu įstatymu įtikins nedaugelį, nes ETT vis tiek liktų aukštesnė instancija. Kai pasaulį saisto šitiek tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų, suverenumas nėra tik binarinis klausimas. Kaip sakė D. Cameronas, būtų įmanoma susigrąžinti suverenumo iliuziją, bet ne realią galią.

Peršasi išvada, jog nėra garantijų, kad išstojimas šaliai išties atneš naudos. Gali paaiškėti, kad tai tik iliuzija. O išeiti pasiryžusių britų tykos rimti pavojai. Panašių nuomonių vedami jie 1975-aisiais pasirinko likti Europos projekte, o škotai 2014 m. nutarė neišeiti iš Jungtinės Karalystės. Vis dėlto dabar dar labiau neaišku, kas laukia birželį.

Iš dalies dėl to, kad kelias savaites sėkmė šypsojosi norinčių išstoti stovyklai. Taip pat dėl to, kad rinkėjus labiau paveiks ne šalti skaičiavimai, kiek tai kainuos ir ką galima laimėti, bet bendras jų požiūris į Senąjį žemyną. O rimtos pabėgėlių krizės apimta ir į ekonominį sąstingį panirusi Europa neatrodo viliojamai. Referendumai visada nenuspėjami: rinkėjus į kitą pusę gali palenkti staigus rinkų sukrėtimas ar net teroro išpuolis. Baigtis dar nenuspręsta.

2016 05 25 12:02
Spausdinti