Meniu
Prenumerata

šeštadienis, liepos 4 d.
Duomenys slepia teroristą

Kaip po Paryžiaus išpuolių atrasti saugumo ir privatumo pusiausvyrą

Paskutinė vieno Prancūzijos sostinės užpuolikų trumpoji žinutė buvo negailestinga: „Jau einam, pradedam.“ Tai pranešimas iš mobiliojo telefono, rasto šiukšlinėje prie „Bataclan“ teatro, kur lapkričio 13-ąją roko koncerte nuo ginkluotų nusikaltėlių rankos žuvo 89 žmonės. Pagal telefono paliktą skaitmeninį pėdsaką tyrėjai atsekė iki buto Paryžiuje ir jį lapkričio 18-ąją šturmavo ginkluota policija. Be dviejų kitų asmenų, per operaciją nukautas Abdelhamidas Abaaoudas, laikomas pagrindiniu organizatoriumi. Kitas telefonas padėjo išsiaiškinti, kad palikta savižudžio liemenė priklauso į Belgiją pasprukusiam sąmokslininkui Salahui Abdeslamui – šiandien labiausiai ieškomam žmogui Europoje.

Didžiuliai kasdienės veiklos sukuriamos skaitmeninės informacijos klodai (ryšio duomenys, stebėjimo kamerų įrašai, kredito kortelių operacijos ir pan.) slepia neįkainojamų detalių apie išpuolį, padeda medžioti išgyvenusius sąmokslininkus. Taip pat skausmingai akivaizdu, kad daug informacijos nežinoma, nors gali ir turėtų būti kitaip: Prancūzija skundžiasi, kad nė viena Europos šalis jos neįspėjo, jog Belgijos policijos ieškomas į Siriją pabėgęs A. Abaaoudas grįžo į Paryžių, nors jis kažkur turėjo kirsti Europos sieną (galiausiai pranešimas gautas iš Maroko). Bent du užpuolikai į Europą įsėlino per Graikiją, apsimetę pabėgėliais. Bet policija negali laisvai naudotis duomenų baze, kurioje saugomi prieglobsčio prašančių asmenų pirštų atspaudai.

Dėl to kyla nemalonių klausimų. Ar neturėjo skaitmeninės detalės būti perimtos anksčiau? Ar Vakarų žvalgybos agentūros ir policija tinkamai dalijasi informacija? Ar joms reikia rinkti dar daugiau duomenų ir turėti daugiau galių jų ieškoti? Ar reikėtų reguliuoti informacijos užšifravimą? Kitaip tariant, Paryžiaus išpuoliai verčia Europą vėl ieškoti tinkamos saugumo ir privatumo pusiausvyros.

2016 02 01 10:12
Spausdinti