Meniu
Prenumerata
antradienis, kovo 31 d.
Civilizacijos konfliktas

Praėjus šimtmečiui nuo Sykeso–Picot susitarimo, pagal kurį buvo padalyta Osmanų imperija, krauju rašoma nauja arabų istorija. Kodėl regiono valstybės patyrė nesėkmių?

Prie nederlingo, virš Ninevės lygumos iškilusio šlaito prisišliejęs sirų krikščionių Šv. Mato (Mar Mattai) vienuolynas (nuotr.), perteikia nykų arabų pasaulį apėmusio kataklizmo vaizdą. Šis IV a. netoli Mosulo įkurtas vienuolynas stovi ten, kur pati gamta nubrėžė ribą. Čia Mesopotamijos lyguma pradeda raukšlėtis ir virsta Zagroso kalnais, o žemdirbiai arabai susiduria su kurdų gentimis. Po nelygiomis, link pietų iki Omano nusidriekusiomis uolomis slypi bene gausiausi naftos ištekliai.

Šv. Mato vienuolynas matė daug armijų: sasanidų, arabų, seldžiukų, mongolų, safavidų, osmanų. Mosulą britai įtraukė į naują darinį, pavadintą Iraku, kurį jie valdė tada, kai europiečiai po Pirmojo pasaulinio karo padalijo nugalėtą Osmanų imperiją. Bet čia niekada nesiliaus smurtą sėjantys neramumai.

Dabar vienuolynas tapo liudininku, kaip byra Irakas ir beveik visa šiuolaikinė arabiška tvarka. Netoli ant kalvos keteros primityvūs juodi transparantai su užrašu „La illaha illa allah“ (nėra kito Dievo, tik Alachas) žymi ribą tarp dviejų naujų pasaulių, kylančių iš griuvėsių. Į vakarus Mosulą ir didelius Tigro ir Eufrato slėnių plotus, iki pat Rakos ir Deir az Zoro Sirijoje, kontroliuoja kraugeriška „Islamo valstybe“ pasivadinusi džihadistų grupė, daugumai arabų žinoma kaip Daeš. Į rytus kurdų kovotojai, pešmergos („pasitinkantys mirtį“), valdo tokius miestus kaip Arbilis, Suleimanija, Kirkukas ir kalnų apsaugotus plotus už jų. Iš vienos pusės, Daeš teigia atkūrusi grynąją Dievo teisę ir senovinį islamo kalifatą, iš kitos, kurdai gyvena pagal žmogaus sukurtą šiuolaikinę (tam tikrą) demokratiją ir nacionalizmą, tikėdamiesi netrukus iškovoti teisę sukurti savo valstybę.

2016 07 15 19:30
Spausdinti