Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Civilizacijos konfliktas

Praėjus šimtmečiui nuo Sykeso–Picot susitarimo, pagal kurį buvo padalyta Osmanų imperija, krauju rašoma nauja arabų istorija. Kodėl regiono valstybės patyrė nesėkmių?

Prie nederlingo, virš Ninevės lygumos iškilusio šlaito prisišliejęs sirų krikščionių Šv. Mato (Mar Mattai) vienuolynas (nuotr.), perteikia nykų arabų pasaulį apėmusio kataklizmo vaizdą. Šis IV a. netoli Mosulo įkurtas vienuolynas stovi ten, kur pati gamta nubrėžė ribą. Čia Mesopotamijos lyguma pradeda raukšlėtis ir virsta Zagroso kalnais, o žemdirbiai arabai susiduria su kurdų gentimis. Po nelygiomis, link pietų iki Omano nusidriekusiomis uolomis slypi bene gausiausi naftos ištekliai.

Šv. Mato vienuolynas matė daug armijų: sasanidų, arabų, seldžiukų, mongolų, safavidų, osmanų. Mosulą britai įtraukė į naują darinį, pavadintą Iraku, kurį jie valdė tada, kai europiečiai po Pirmojo pasaulinio karo padalijo nugalėtą Osmanų imperiją. Bet čia niekada nesiliaus smurtą sėjantys neramumai.

Dabar vienuolynas tapo liudininku, kaip byra Irakas ir beveik visa šiuolaikinė arabiška tvarka. Netoli ant kalvos keteros primityvūs juodi transparantai su užrašu „La illaha illa allah“ (nėra kito Dievo, tik Alachas) žymi ribą tarp dviejų naujų pasaulių, kylančių iš griuvėsių. Į vakarus Mosulą ir didelius Tigro ir Eufrato slėnių plotus, iki pat Rakos ir Deir az Zoro Sirijoje, kontroliuoja kraugeriška „Islamo valstybe“ pasivadinusi džihadistų grupė, daugumai arabų žinoma kaip Daeš. Į rytus kurdų kovotojai, pešmergos („pasitinkantys mirtį“), valdo tokius miestus kaip Arbilis, Suleimanija, Kirkukas ir kalnų apsaugotus plotus už jų. Iš vienos pusės, Daeš teigia atkūrusi grynąją Dievo teisę ir senovinį islamo kalifatą, iš kitos, kurdai gyvena pagal žmogaus sukurtą šiuolaikinę (tam tikrą) demokratiją ir nacionalizmą, tikėdamiesi netrukus iškovoti teisę sukurti savo valstybę.

Virš galvos dūzgia amerikiečių bepilotis orlaivis. Tolumoje griaudėja sprogimai. Karo grobiu tapusį Mosulą gaubia migla. Iš džihadistų pusės atskriejusių improvizuotų artilerijos užtaisų likučiai, įskaitant prie raketos privirintą buitinį dujų balioną, byloja, kad jiems stinga medžiagų. Tačiau jie tebeturi rimtą ginklą – yra pasirengę mirti savižudžių misijose. „Pešmergų galimybės ribotos, bet mes giname visą žmoniją ir demokratinį pasaulį“, – sako generolas Bahramas Yassinas, vietos kurdų vadas.

Gausių naftos išteklių turinčiame regione arabai skurdo ir kentė priespaudą. Didingų monoteistinių religijų krašte gimė ne vienas žudantis Dievo vardu.

Prieš šimtą metų gegužės 16-ąją Europos valstybės sudarė slaptą Sykeso–Picot susitarimą, davusį pradžią šiuolaikinėms arabų valstybėms. Kolonistai paliks distopinę, karams ir perversmams neatsparią sistemą, kuri laikosi ant slaptosios policijos, kankintojų ir naftos dolerių, padedant Šaltojo karo metų rėmėjams ir užsienio kariams. Gausių naftos išteklių turinčiame regione arabai skurdo ir kentė priespaudą. Didingų monoteistinių religijų krašte gimė ne vienas žudantis Dievo vardu.

Dabar šis pasibaisėtinas pasaulis trupa ir nyksta, bet vietoj jo dažnai iškyla kas nors dar baisesnio. Vienas nekenčiamas veikėjas, Saddamas Husseinas, buvo nuverstas 2003-iaisiais, kai į Iraką įsiveržė JAV, o tai išlaisvino tenykščius sektų demonus. Kitų šalių vadovus išvarė patys gyventojai, 2011-aisiais prasidėjus arabų sukilimams. Tų metų sausį Tunise krito Zine’as el Abidine’as Ben Ali, vasarį Egipte – Hosni Mubarakas. Libijoje Muammarą al Qaddafi padėjo nuversti Vakarų karinės oro pajėgos, o spalį jis nužudytas. Lapkritį Jemene atsistatydino Ali Abdullah Salehas, sunkiai sužeistas sprogus bombai.

Tik Tunise įvyko demokratinis perėjimas, nors ir netvirtas. Egipte armija ėmėsi vadovauti kontrrevoliucijai. Sirijoje, prasidėjus žudikiškam pilietiniam karui, kuris pamažu susilieja su Irako konfliktu, Basharo al Assado valstybės likučiai šalies gyventojams negaili bombų ir dujų. Libija suskilo į dvi besivaržančias administracijas. Jemene husių sukilėliai nuvertė vyriausybę, o juos spaudžia Saudo Arabijos vadovaujama koalicija.

Kai kur nevalstybiniai sukarinti būriai stipresni už valstybę, o šalies pajėgos degradavo iki netvarkingų sukarintų būrių. Paaštrėjo sektantizmas. Padėtį apsunkina Saudo Arabijos, pasiskelbusios sunitų lydere, ir Irano, svarbiausios šiitų valstybės, varžymasis. Įtraukti net kitataučiai. JAV vadovauja oro antskrydžiams prieš „Islamo valstybę“ ir siunčia daugiau specialiųjų pajėgų. Rusija palaiko B. al Assadą. Tai ne tiek civilizacijų konfliktas, kiek konfliktas pačioje civilizacijoje. Vis dažniau arabai yra pabėgėlių, tremtinių, migrantų tauta.

Kokie veiksniai paskatino žlugti arabišką tvarką? Pirma, nepasiteisino autokratinis regiono politinis modelis, nors monarchijos atsilaikė geriau nei respublikos. Antra, tvarumą prarado rentinė, gamtos ištekliais pagrįsta ekonomikos sistema – visur, ne tik naftą išgaunančiose valstybėse. Trečia, islamas, o ypač sunitų atšaka, sujudo dėl religijos vietos politikoje ir džihado (šventojo karo) vaidmens. Ketvirta, destabilizuojančias JAV intervencijas pakeitė destabilizuojantis atsitraukimas iš regiono, prezidentu tapus Barackui Obamai.

Arabų pasaulį ištiko legitimumo krizė. Arabų valstybės laikytos neteisėtomis kolonializmo palikuonėmis, o daugelis tų šalių vadovų – imperialistų žaisliukais. Pagrindinės arabų pasaulio ideologijos – arabizmas, islamizmas, o dabar salafitų džihadizmas – siekė peržengti nekenčiamas Sykeso–Picot susitarimo nubrėžtas sienas. Nacionalistiniai lyderiai, pavyzdžiui, Egipte po 1952-ųjų perversmo į valdžią atėjęs Gamalis Abdelis Nasseras, žadėjo arabų vienybę ir išlaisvinti Palestiną, bet neišpildė nė vieno pažado.

Per mažai ir per vėlai

Išskyrus naftą valdančias monarchijas, kurios dykumoje pristatė tviskančių miestų, daugumai arabų ūkių nepavyko užtikrinti ilgalaikio klestėjimo. Valstybės dirigavimu pagrįsti modeliai neįdarbino globalizacijos teikiamų galimybių, o silpnąsias jų puses paslėpė į regioną suplūdę pinigai už naftą. Pavėluotai Kinijos modelį, kai santykinis ekonominis liberalizmas derinamas su griežta politine kontrole, bandantiems kopijuoti režimams išėjo apversta Sovietų Sąjungos versija. Rusijoje žlugus komunizmui prasidėjo pažinčių kapitalizmas. Arabų pasaulyje, XX a. paskutiniame dešimtmetyje prasidėjus dalinei liberalizacijai, iš pradžių suklestėjo pažintys, o vėliau kilo visuomenės pasipiktinimas ir sužlugdė režimus.

Užuot siekę legitimumo per demokratiją ir įstatymo viršenybę, valdovai dažniausiai pasikliovė visur esančia slaptąja policija – daug galių turinčia mukhabarat, dažnai geriausiai organizuotu valstybės organu. Giliai islamiškų šalių vadovai per ilgai naudojosi religine tradicija paklusti valdovui – net jei jis blogas, siekiant išvengti musulmonų nesutarimo. Bet dabar nesantaikos netrūksta. Represijos, kalėjimai ir kankinimai pakurstė doktriną, kad arabų šalių vadovai realiai netiki Dievo.
Matant kilusią sumaištį, vilioja paieškoti istorinių paralelių. Iš pradžių buvo manančių, kad arabų sukilimai atkartoja po 1989-ųjų žlugus komunizmui Europoje prasidėjusį demokratizacijos procesą. Vėliau pasirodė, jog taikliau būtų lyginti su kruvinu Jugoslavijos skilimu XX a. pabaigoje.

Galima teigti, kad dabartinė netvarka – tai naujausias Osmanų imperijos žlugimo etapas. XIX a. atskilo europietiškosios imperijos provincijos, XX a. – arabiškosios, o dabar, XXI a., byra tada atsiradusios arabų valstybės. Šiandien arabus tebekamuoja tas pats klausimas, kilęs jų protėviams osmanų laikais, susidūrus su modernybe ir Europos viršenybe: kodėl didingų, kosmopolitiškų islamiškų imperijų pasaulis tapo toks apgailėtinas?

Manantys, jog visa tai dėl to, kad Vakarų civilizacija pasirodė esanti pranašesnė, tvirtina, kad reikia priimti vakarietiškas pasaulietiškumo, racionalizmo ir, svarbiausia, demokratijos normas. Bet tiems, kurie įsitikinę, kad musulmonai nukentėjo, nes nesilaikė Dievo įsakymų, atsakymas tik vienas – reikia grįžti prie religinio ankstyvųjų kalifų tyrumo. Kaip apibendrina komentatorius Khaledas al Dakhilas iš Saudo Arabijos: „Jau daugiau kaip 1400 metų aktuali chroniška valdysenos problema. Kas yra teisėtas Pranašo įpėdinis? Tai iki šiol virš mūsų pakibęs klausimas.“

2016 07 15 18:30
Spausdinti