Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 24 d.
JUNGTINĖ KARALYSTĖ IR ES
Belaukiant antrojo referendumo: ko galima pasimokyti iš „Brexit“?
The Economist
Robertas Saundersas
(Scanpix nuotr.)

Siekdama išvengti dar gilesnės politinės krizės, Didžioji Britanija greičiausiai neišvengs naujo referendumo. Tačiau pirmiausia būtina sutarti, kaip jis turėtų atrodyti, teigia Robertas Saundersas iš Londono Karalienės Marijos universiteto.

Išskyrus nebent rases, seksą ir Theresos May šokį, jokia kita tema britų politikoje nėra sukėlusi tiek daug isterijos, kaip referendumas.

1945 m. premjeras Clementas Atlee teigė, kad jis yra „svetimas visoms mūsų tradicijoms“ ir „nacizmo instrumentas“. Haroldas Wilsonas, premjeras, kuris galiausiai 1975 m. surengė pirmąjį Didžiosios Britanijos nacionalinį referendumą, anksčiau atmetė idėją kaip „prieštaraujančią tradicijoms“ ir „netinkamą būdą mums tvarkytis reikalus“, paniekinamai pridūręs, kad referendumas greičiausiai panaikintų pajamų mokestį. Jo konservatyvi oponentė, Margaret Thatcher, vadino referendumą diktatorių ir demagogų įrankiu, kuris kels pavojų mažumoms ir naikins parlamentinį suverenumą.

Taigi nėra nieko naujo pastaruosiuose perspėjimuose, nuo Barry Gardinerio kairėje iki Theresos May dešinėje, kad „Liaudies balsas“ (angl. „People's Vote“) būtų „šiurkšti demokratijos išdavystė“, paneigianti „šioje šalyje visą demokratijos principą“. Tačiau referendumas dabar yra įsitvirtinusi britų Konstitucijos dalis: nesvarbu, gerai ar tai blogai, tačiau įrankis, kuris buvo panaudotas 12 kartų nuo 1973 m., nebegali būti aprašomas kaip „svetimas visoms mūsų tradicijoms“.

2019 01 18 17:06
Spausdinti