Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Begalinė istorija
The Economist

Iš pradžių JAV. Po to – Europą. O dabar skolų krizė pasiekė besivystančius ūkius.

Jau tuoj dešimt metų, kai sprogo JAV būsto burbulas. Nuo Graikijos nemokumo sukeltos euro krizės praėjo šešeri. Tuodu epizodus siejo sparčiai auganti skola, o tada griūtis. Dabar prasideda trečia skolos kronikų dalis. Šįkart veiksmas vyksta augančiose rinkose. Investuotojai jau atsikratė besivystančiame pasaulyje turėto turto, bet rimtesnė kritusių apsukų agonija dar priešakyje.

Skurdesnėse šalyse skolų krizės – ne naujiena. Tam tikru atžvilgiu šįkart dramos bus mažiau nei XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiais, kai griūtis lydėjo bankrotai ir iro susietų valiutų ryšiai. Apskritai šiandien besivystančiose rinkose valiutų kursai tapo lankstesni, jos sukaupė didesnius rezervus ir mažesnė skolos dalis yra užsienio valiuta. Vis dėlto griūtis smogs stipriau, nei šiandien tikimasi, ir pakirs pasaulio ekonomiką, kai Federalinė rezervų sistema pradeda didinti palūkanų normas.

Išpranašautos skolos kronika

Visose trijose skolų trilogijos dalyse ciklas prasidėjo nuo iš užsienio plaukiančio kapitalo, kuris numušė palūkanų normas ir paskatino imti kreditus. Į JAV suplūdęs pasaulinių santaupų perteklius, daugiausia iš Azijos, virto blogosiomis būsto paskolomis ir atnešė katastrofiškų padarinių. Euro zonoje taupūs vokiečiai padėjo finansuoti Airijos būsto ir Graikijos viešųjų išlaidų bumus.

Kai šie turtingojo pasaulio burbulai sprogo ir palūkanų normos nusirito į istorines žemumas, kapitalas pasuko į kitą pusę. Pinigai iš turtingųjų šalių ėmė tekėti į skurdesnes. Juk taip ir turėtų būti. Bet ir vėl pritrūko saiko: pasiskolinta per daug ir per greitai, o daugybę kreditų prisiėmė bendrovės, kad galėtų finansuoti nepamatuotus projektus arba prisipirkti turto už išpūstas kainas. 2009-aisiais siekusi 150 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), bendra besivystančių rinkų skola išaugo iki 195 proc. Įmonių įsipareigojimai, kurie 2008-aisiais nesiekė 50 proc. BVP, pakilo iki beveik 75 proc. Per pastaruosius ketverius metus Kinijos skolos ir BVP santykis šoktelėjo beveik 50 proc.

Dabar ir šis bumas baigiasi. Kritus Kinijos apsukoms ir žaliavų kainoms, perspektyvos priblėso, o pigaus kapitalo srautus riboja stipresnis doleris ir JAV planai didinti palūkanų normas. Ateina atpildo diena. Kartais skolų ciklai baigiasi krize ir recesija – tereikia prisiminti blogųjų paskolų fiasko ir euro zonos agoniją. Kitais atvejais tiesiog lėčiau ima augti ekonomika, kai skolininkai liaujasi išlaidavę, o skolintojai pasipusto padus. Besivystančių rinkų kreditų bumas turės skaudžių padarinių. Tose šalyse, kur privačiojo sektoriaus įsipareigojimai išauga daugiau kaip 20 proc. BVP, pasibaigus skolinimosi pikui BVP prieaugis per trejus metus vidutiniškai nukrinta beveik trimis procentiniais punktais. Bet laukiančio skausmo aštrumas priklausys ir nuo vietos veiksnių: nuo jau vykstančios valiutų kursų korekcijos masto iki šalių rezervų dydžio. Daugumą besivystančių ūkių galima apytikriai priskirti vienai iš trijų grupių.

Į pirmą kategoriją patenka šalys, kurių kreditų bumas baigsis ilgomis pagiriomis, o ne širdies smūgiu. Tai Pietų Korėja ir Singapūras. Taip pat Kinija, labai svarbi pasaulio ekonomikai. Ši valstybė tebeturi rimtų priemonių apsisaugoti, kai kapitalas suka išėjimo link. Jos einamosios sąskaitos perteklius milžiniškas. Šalies užsienio valiutos rezervai spalį siekė 3,5 trln. JAV dolerių, t. y. maždaug triskart daugiau nei valstybės skola. Politikai turi galimybę finansiškai paremti skolininkus ir neatrodo nusiteikę toleruoti bankrotų. Nesprendžiamos problemos niekur nedingsta. Bankrutuoti turinčios bendrovės toliau klibikščiuoja, bankų balansuose kaupiasi blogosios paskolos, perteklinis tokių sektorių kaip plieno pramonė pajėgumas veda prie dempingo. Visa tai ne tik stabdo ūkį, bet ir atitolina rimtos krizės grėsmę.

Vėl pritrūko saiko: pasiskolinta per daug ir per greitai.

Toks nuosmukio pavojus kyla antrajai kategorijai priskirtoms šalims, kurios neturi tokių pat priemonių neatsargiems skolininkams gelbėti arba nuo bėgančio kapitalo apsisaugoti. Iš didesnių šioje grupėje esančių ūkių išsiskiria trys. Brazilijos įmonių obligacijų rinka nuo 2007 m. išaugo 12 kartų. Šalis turi einamosios sąskaitos deficitą, todėl priklauso nuo užsienio kapitalo. Jos politinis paralyžius ir nelankstumas mokesčių srityje tikrai nenuramina investuotojų. Malaizijos bankai pasižymi užsienio įsipareigojimų gausa, o namų ūkiai – didžiausiu skolos ir pajamų santykiu iš visų didžiųjų besivystančių rinkų. Jos užsienio valiutos rezervai, galintys sušvelninti padėtį, neatrodo dideli, o einamosios sąskaitos perteklius, kaip prognozuojama, mažės. Turkijoje susideda einamosios sąskaitos deficitas, didelė infliacija ir skolos užsienio valiuta, kurios kritus liros kursui užgulė sunkesne našta.

Trečiajai šalių grupei priskiriamos tos besivystančios rinkos, kurios arba išsisuks nuo rimtų nemalonumų, arba blogiausius laikus jau išgyveno. Indija laikosi geriau nei bet kuris kitas didelis augantis ūkis, o Rusija gali pranokti lūkesčius. Rublis jau išgyveno didesnius pokyčius nei bet kuri kita stambi valiuta, ekonomika rodo teigiamos reakcijos ženklus. Argentina, amžinai neišsikapanojanti, bet turinti mažai privačios skolos, taip pat galėtų pasiekti puikių rezultatų, jei prezidento rinkimus laimėtų reformistas.

Atmetus šiuos ryškesnius atvejus, visa kita rodo, kad pasaulio ūkio laukia dar vieni vargani metai. Tarptautinis valiutos fondas 2016 m. prognozuoja didesnį besivystančių rinkų prieaugį, bet ankstesnių skolos ciklų pamoka primena, kad tai veikiau bus dar vienas krintančių apsukų laikotarpis. O besivystančių rinkų, kurioms tenka daugiau kaip pusė pasaulio ekonomikos (pagal perkamosios galios paritetą), silpnumas daug svarbesnis nei anksčiau. Joms lėčiau sukantis nukenčia tarptautinių bendrovių pelnas ir eksportuotojų pinigų srautai. Žemos žaliavų kainos – gera paspirtis importuojantiems naftą, bet padidina įsiskolinusių kasybos, gavybos ir prekybos įmonių (jų įsipareigojimai siekia apie 3 trln. JAV dolerių) naštą.

Ketvirta dalis?

Atviras Europos ūkis gali labiausiai nukentėti nuo mažėjančios paklausos besivystančiose rinkose. Tad gali būti pradėtos taikyti kiekybinio skatinimo priemonės. Bet JAV politikos dilema – aštresnė. JAV pinigų politikai nukrypus nuo likusio pasaulio, dolerio vertė bus spaudžiama aukštyn, o tai pakenks eksportui ir pajamoms. Be to, kapitalo valdytojai vėl gali nuspręsti, kad amerikietis vartotojas – priimtiniausias skolininkas. Tokiu atveju pasaulio skolų krizė grįžtų ten, kur prasidėjo.

2016 01 14 10:27
Spausdinti