Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 17 d.


GEROVĖS VALSTYBĖS ATEITIS
Užuovėja nuo audros
The Economist
Shutterstock nuotr.

Pandemija pakeitė gerovės valstybę. Kurie pokyčiai išliks?

„Staiga žemė išslydo iš po kojų“, – pasakoja trisdešimtmetis londonietis Willas. Baigęs universitetą jis dirbo meno rinkodaros srityje. Pandemija viską apvertė. Grėsė būti atleistam. Išsigelbėjimu tapo Jungtinės Karalystės vyriausybės pristatytas subsidijuojamų priverstinių atostogų planas, be kurio jis būtų likęs be darbo ir nepritekliuje. Po tokios patirties vyras linkęs labiau pritarti gerovės valstybei – ir net grandioziškesniems planams, pavyzdžiui, visuotinėms bazinėms pajamoms.

Krizės – karai ar ekonomikos griūtis – atskleidžia stipriąsias ir silpnąsias visuomenių puses ir keičia mąstymą, kaip viską galima ir reikėtų tvarkyti. Pandemija privertė naujai pažvelgti į visuomenės sutartį, ypač kaip reikėtų paskirstyti riziką individams, darbdaviams ir valstybei. Prieš COVID-19 priemonių paketams skirtas biudžetų lėšas nublanksta net intervencijos po pasaulinės finansų krizės. Niekas iš gyvųjų nėra matęs didesnės gerovės valstybės plėtros. Vyriausybės šįkart gelbėjo gyventojus, o ne bankus, ir tai gali atversti naują skyrių gerovės valstybės istorijoje.

Elementariausiu lygiu gerovės valstybė suteikia tam tikros formos socialinę apsaugą ir padeda skurstantiems. 1990 m. politologas Gøsta Espingas-Andersenas išskyrė tris modelius: į rinką orientuotą anglakalbėse šalyse, kur valstybės vaidmuo yra „likutinis“, į šeimą orientuotą žemyninėje Europoje, kur paramą teikia valstybė ir darbdaviai, ir į valstybę orientuotą skandinaviškąją sistemą su visuotinėmis apsaugos priemonėmis ir paslaugomis. Pusiausvyra tarp valstybės, rinkos ir šeimos keičiasi visą žmogaus gyvenimą, bet dauguma pasiima panašiai tiek, kiek įdeda (imant bet kuriuos atskirus metus, 36 proc. britų gauna daugiau, nei sumoka mokesčių, bet vertinant visą gyvenimą – tik 7 proc.).

2021 03 29 16:51
Spausdinti