Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 5 d.
Vytautas Anužis ir jį kūrę vaidmenys
Viktorija Vitkauskaitė
(Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.)

Daugiau kaip šimto Vytauto Anužio sukurtų personažų vandenyne Viktorija Vitkauskaitė parenka keletą ryškiausių ir klausia, kaip aktorius kūrė vaidmenis, o vaidmenys kūrė jį.

Iš pradžių jo herojų perprasti nelengva. Kai kiti perpildytu autobusu važiuoja į Londoną vytis savo svajonių ir iliuzijų, o atvykę teškiasi veidu į realybę, jis į tai žvelgia iš šalies, scenoje sukiodamas neįgaliojo vežimėlio ratus. Jis stebi Eglės agoniją, pragaro ratus pereinantį Vandalo ir Beno duetą, ir netrukus supranti, kad jis stebi savo gyvenimą. V. Anužio vaidinamas Benas žiūri į pradžioje Ainio Storpirščio, o nuo 2017 m. – Kęstučio Cicėno vaidinamą Beną ir mato save jaunystėje.

2018-ųjų vasarą Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ buvo suvaidintas 100-ąjį kartą, o iki tol jį spėjo pamatyti apie 70 tūkst. žiūrovų. Rudenį spektakliui pradėjus kelionę po didžiąsias šalies arenas, skaičius dar gerokai išaugo. Galima tik nujausti, kiek iš tų tūkstančių patys yra patyrę, ką reiškė prieš porą dešimtmečių būti imigrantu Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo metas, kai dirbti teko tik nelegaliai, krūpčiojant dėl kiekvieno įtartinesnio kliento, bijant deportacijos ir – kaip tuomet atrodė – visam laikui užsitrenksiančių durų. Tokia patirtis pažįstama ne tik Benui iš „Išvarymo“, bet ir jį senatvėje vaidinančiam V. Anužiui.

1995 m. aktorius, Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros vedėjas išvyko dirbti į Londoną. „Ar į fabriką? Baikit, man būtų per prasta“, – ironiškai sako jis. Iš tiesų įsidarbino vienoje Londono greitojo maisto kavinių miesto centre, prie pat Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – šio klerkai čia dažnai lankydavosi. V. Anužio kolegos taip pat buvo toli nuo virtuvės, bet arti akademinio pasaulio – docentai, mokslų daktarai iš Rytų Europos bei Rusijos. „Tai buvo labai baisus laikas. Visi dirbome nelegaliai, konkurencija – didžiulė, arėme beveik už kapeikas“, – prisimena aktorius. Po bandomojo laikotarpio jam patikėta ruošti salotas. Darbo pamaina prasidėdavo ketvirtą ryto. Vadinasi, keltis reikėdavo pusę dviejų nakties. Įprasta rutinos dalimi tapo kasdienė įtampa ir baimė: kad nepavyks užmigti ir teks dirbti nepailsėjus, arba priešingai – kad išvargęs neišgirs vidury nakties skambančio žadintuvo. Darbo vietoje bijojo nelegalius imigrantus gaudančių Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų. Kartą akimirksniu pasklido žinia apie kaimynystėje surengtą pasalą: nelegalūs asmenys iš darbovietės išvežti su antrankiais. Viską metę, V. Anužis su kolegomis puolė bėgti iš kavinės. Su salotomis apkibusiomis pirštinėmis, prijuostėmis, darbinėmis klumpėmis skuodė biurų pastato koridoriais tarp juodus kostiumus vilkinčių tarnautojų.

2019 01 04 14:51
Spausdinti