Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
„Vinted“ įkūrėjos M.Mitkutės lyderystės metas
Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Mildos Mitkutės, aprangos keitimosi ir pardavimo platformos „Vinted“ vienos įkūrėjų bei vadovių, asmenybės ir verslo istorija primena pasakų fabulas. Tačiau ji pati sako, kad tai – tik ilgos kelionės pradžia.

Penktadienio vakaras. Žirmūnai, Vilnius.

Sovietinis gamyklinis pastatas neduoda jokių užuominų, kad pakilęs liftu pateksi į vieną stilingiausių šalies biurų. Milžiniška erdvė primena autonomišką miestelį, suskaidytą į funkcines zonas: atviros darbo vietos, pasitarimų kambariai, privačių pokalbių, laisvalaikio salelės, valgykla. Du šio pastato aukštai svajonių biuru, įdarbinusiu apie 160 žmonių, virto prieš trejus metus, įmonei nutarus įsikurti lofto tipo patalpose. Vadovų nuomone, nauji ir blizgantys verslo centrai iš esmės netinka prie bendrovės dvasios – jie tiesiog nėra vintiški. Kalbėdamasi su M. Mitkute šį naujadarą dar išgirsiu.
Su „Vinted“ išmokau mylėti išėjimą iš komforto zonos, sudėtingus klausimus, kurie iš pradžių kelia erzulį, bet, kai juos išsprendi, jautiesi kur kas geriau.
O kol kas man pasakyta laikytis tiesios krypties, tad jau kelias minutes šiek tiek pavydžiai žingsniuoju pirmyn, žavėdamasi sienas dekoruojančiais menininkų piešiniais ir ryškiaspalviais kvadratais margintu kilimu. Biuras jau beveik tuščias. Keli darbuotojai vis dar rymo prie kompiuterių ir lūkuriuoja, kol išsisklaidys darbo savaitę išgyvenusių vairuotojų spūstys. „Susitikime vakare, po darbo valandų: mes stengiamės išlaikyti biure ramybę ir per daug neblaškyti darbuotojų“, – prisimenu Mildos žinutę, kai tikslinome susitikimo laiką. Ji laukia viename privačių pokalbių kambarėlių. Šalia džiaugsmingai malasi šuo Čipas – neatskiriamas kompanionas, dažnai dalyvaujantis ir svarbiausiuose verslininkės susitikimuose. Mano pašnekovė vilki plačia juoda suknele, simboliškai maskuojančia paskutinius nėštumo mėnesius. Nors interviu laiką, vietą ir aplinkybes derinome ilgai ir man susidarė įspūdis, kad Milda – itin užimta dalykiška bosė, jos akys švyti ir ji neatrodo nuvarginta nei darbų savaitės, nei būsimos motinystės. „Galėsiu ramiai išeiti auginti vaiko, „Vinted“ niekas negrius“, – tvirtai sako verslininkė. Įmonės vadovų komanda susideda iš devynių žmonių, tad vienam pasitraukus viskas turėtų funkcionuoti kaip įprastai. „Tai bus daugiau mano asmeninis iššūkis, – plačiai nusišypso. – Ar sugebėsiu tobulėti kaip lyderė pusmetį arba metus. Kita vertus, lyderystė nesibaigia už biuro durų – vaiko auginimas taip pat bus jos pamokos. Kaip versle, taip ir šeimoje reikia turėti viziją bei tikslą, kurį nori pasiekti.“
Lyderystė nesibaigia už biuro durų – vaiko auginimas taip pat bus jos pamokos.
Prieš mažiau nei dešimt metų M. Mitkutė nebūtų patikėjusi, kad kada nors tai ištars. Be menkiausio dramatizmo ji sako, kad verslas ją sukūrė iš naujo ir dabar savo gyvenimą moteris skirsto į prieš ir po „Vinted“. Pašnekovės kelias neprimena iš auksinio narvelio ištrūkusios ambicingos merginos, kuriai gyvenimo tikslai susiklostė tarsi savaime, istorijos. Iki 2008 m., kol įsisuko projektas, ji tebuvo Kaune kultūros vadybos studijas baigusi ir Vilniuje magistrantūrą nutarusi mokytis 22-ejų studentė, bandanti įsitvirtinti naujame mieste. Per daug nedrąsi, baili, svajojanti ir nerimaujanti, kiek drąsiai gali tai daryti. Mildai buvo šešeri, kai mirė tėvas, o motinai teko verstis pačiai auginant dvi dukras. „Labai daug negalėjau sau leisti, tad visuomet turėjau baimių ir netikrumo, ar sugebėsiu pasiekti tai, apie ką svajoju. Mane mokė nuolankumo, sąžiningumo, nuoširdumo, jokiu būdu nebūti balta varna, garsiai neprieštarauti, – prisimena pašnekovė. – Studijų laikais rimtai kovojau su savimi, kad tiek neimčiau į galvą, ką apie mane mano kiti. Tai bandau įveikti iki šiol.“
Naujas etapas prasidėjo 2008-aisiais, jai ir Justui Janauskui įkūrus „Vinted“ (tuomet projektas dar vadinosi „Mano drabužiai“). Internetinė platforma padėjo merginoms mainytis drabužiais bei juos parduoti ir taip taupiai atnaujinti garderobą ar atsikratyti jau įgrisusio. Tuo metu startuolį M. Mitkutė tedrįso vadinti įdomiu hobiu. „Jau pačioje pradžioje padariau didelį atradimą – ėmiau suprasti, kas yra saviraiška, mane iš tiesų vežanti, motyvuojanti veikla ir kokie galėtų būti mano lūkesčiai ateityje. Tuo metu dar dirbau darbus, kurie anaiptol tokie įkvepiantys nebuvo“, – pasakoja ji. Nuo 2010 m. prasidėjo tikrasis verslas ir didžiųjų pokyčių metas. „Vinted“ pritraukė užsienio investicijų ir tapo matoma ne tik Lietuvoje. „Tai buvo sunkiausi metai, – prisimena M. Mitkutė. – Iki 2014 m. reikėjo labai greitai augti. Neturi jokios patirties versle, bet žinai, kad štai dabar tau reikia susiimti ir pavaryti. Motyvacija didžiulė, bet nežinai, ko griebtis. Tuomet bandai, klysti, bandai iš naujo... Tai buvo sekinanti, bet ir labai motyvuojanti veikla. Tokio vidinio augimo niekada nebuvau patyrusi.“
Neturi jokios patirties versle, bet žinai, kad štai dabar tau reikia susiimti ir pavaryti.
Milda save priskiria prie asmenybių, kurioms tobulėti trukdo komfortiškos aplinkybės. „Man reikia, kad būtų sunkiau, nes tik tada mano smegenys pradeda dirbti, – kvatoja ji. – Su „Vinted“ išmokau mylėti išėjimą iš komforto zonos, sudėtingus klausimus, kurie iš pradžių kelia erzulį, bet, kai juos išsprendi, jautiesi kur kas geriau. Darbe įsisąmoninau, kad pirmai kliūčiai pasitaikius negaliu pasiduoti. Tai persikėlė ir į asmeninį gyvenimą.“ Pati verslo kūrimo pradžia vyko pamokų ir iškart praktikoje priimamų sprendimų principu. Pirmiausia komanda gilinosi, kaip veikia rinkodara ir kaip kurti strategiją, per daug nesureikšmindama lyderystės ar įmonės valdymo. „Netrukus supratome, kad nebesame kelių žmonių ratas, galintis viską nutarti prie stalo. Atsirado poreikis būti darbuotojus įtraukiančiais ir įkvepiančiais lyderiais“, – mąstymo lūžio momentą prisimena pašnekovė. „Vinted“ komanda to mokėsi tiesiogiai bendraudama su didelių bendrovių vadovais, organizuodama kūrybines dirbtuves ir paskaitas, skaitydama verslo „biblijas“. Ilgainiui jauni verslininkai suprato, kad laukti situacijų, kurios neišvengiamai mokytų lyderystės, neprotinga. „Paklausę įvairių vadovų, kas jiems yra lyderis, išgirsdavome daug skirtingų variantų. Tarsi nušvitimas mums atėjo paprasta mintis, kad savo komandoje privalome kalbėti ta pačia kalba ir apsibrėžti, kas yra lyderystė mums. Kai jau bendrai tai suvokiame, lieka kartu viską įgyvendinti“, – dėsto M. Mitkutė. Tad kas yra lyderis jai? Mildos reakcija į klausimą primena studento, gavusio norimą egzamino bilietą. Atsakymą ji išberia spontaniškai, bet užtikrintai: „Tai žmogus, kuris turi viziją ir kiti juo seka ne priverstinai, o to norėdami. Su juo gera būti. Lyderis supranta, kad vienas lauke ne karys ir be komandos jis niekas. Jam reikia žmonių, su kuriais kartu pasiektų tikslus. Jis suderina visų vizijas ir lūkesčius, juos augina, inicijuoja daugelį procesų, įkvepia ir leidžia veikti.“

Trečiadienis. Užupis.

Iš balto naujos statybos namo galvą kyšteli mergina su džemperiu ir pamoja ranka. Man priartėjus prie vos pravirų durų, pro jas nedrąsiai liuokteli kelių mėnesių katinas. „Jonai, nė negalvok“, – M. Mitkutė švelniai stumteli pūkų kamuoliuką į vidų. „Jis vos kelias savaites čia gyvena, tad išsprūdęs į lauką gali kur nuklysti“, – paaiškina ji. Oras vis dar šiltas. Įsisupusios į pledus ketiname įsitaisyti terasoje. Tuo metu lauke galės „pasiganyti“ keturkojų trijulė: Čipas, Jonas ir šiek tiek vyresnis už jį katinas Pranas. Šeimininkė įduoda į rankas šeškui skirtą pavadėlį, kurio gale muistosi jauniausias ūsuotis; iš katinui skirto šis iškart išsineria. Pati Milda laiko Praną ir bando sugėdinti Čipą, kad alkano vargdienio žvilgsniu jis nehipnotizuotų ką tik atėjusios viešnios. Visas šis, kaip pašnekovė įvardija, vaikų darželis kažkada buvo be prieglobsčio palikti gyvūnai. Neabejingumą jiems M. Mitkutė išsiugdė dar vaikystėje, stebėdama gamtoje nurimstančią mamą ir jos prieraišumą keturkojams. Prieš kelis mėnesius su gyvenimo draugu įsikėlusi į naują erdvų būstą su už jį dar didesne terasa, verslininkė nutarė, kad čia bus idealios sąlygos išreikšti savo meilę gyvūnams. „Taip tarsi pratinuosi prie jaukaus chaoso namie, – šypsosi ji. – Mano planas – išauklėti šituos neklaužadas, kol atsiras vaikas.“

Tik darbas? Daugiau niekada!

Visą nėštumo laikotarpį M. Mitkutė nemažai galvojo apie motinystę ir jai ruošėsi. Mildai priimtina idėja, kad vaikas auga pats, o tėvai jam tik padeda. Visgi ji priduria puikiai suprantanti, kad, net taip liberaliai (tėvų kartos požiūriu) žvelgiant į atžalų auginimą, vis tiek teks aukotis. Bet kiekvienas pasirenkame, ar vaikas turi tapti aukščiausiu gyvenimo tikslu: „Aš už pusiausvyrą. Tikiu, jog vaikas bus laimingas, kai laimingi bus tėvai. Man kelia siaubą mintis, kad mažyliui užaugus mama jam gali tapti tiesiog neįdomi. Aš noriu būti įdomi. Vaikui, vyrui, sau. Noriu turėti daugiau vaidmenų nei tik mama ir darboholikė.“ M. Mitkutė yra patyrusi, ką reiškia tarnauti tik vienam tikslui – darbui – ir jokiu būdu nenori prie to grįžti. Jai būtinos gyvenimo sąlygos dabar kur kas platesnės. Svarbią jų dalį, be šeimos ir darbo, užima įvairūs pomėgiai ir saviraiška. Kultūros renginiai, su draugais organizuojamos ekskursijos po muziejus, žygiai pėsčiomis, knygos (vėliau ji parodys didžiulę stirtą, skirtą motinystės atostogoms), maisto gaminimas („Kai noriu valgyti, pasigaminu sumuštinį, o kai kurti – estetiškai atrodantį valgį“). Dabartinę savo mąstyseną pašnekovė suformuluoja keliais žodžiais: „Nereikia nemėgti savęs.“ Ji prisimena, kai po „kelerių metų juodo arimo“ pirmą sykį nuėjo į šokio spektaklį Menų spaustuvėje ir ten jai tarsi „atsivėrė čakros“. „Man menas visuomet buvo artimas, o jam nebeskyriau dėmesio ir laiko. Supratau, kad turiu ko nors imtis, kad galėčiau savo gyvenime nuveikti daugiau, ne tik dirbti“, – pasakoja ji. Atsiradus tolygesnei darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai, M. Mitkutei išryškėjo ir anksčiau neįgyvendinti tikslai. Pavyzdžiui, įgyti vairuotojo pažymėjimą. „Prie vairo sėdau, kai man buvo 28-eri. Lyg to būtų negana, kolegos paakinta ir pajutusi azartą, nusprendžiau lankyti ekstremalaus vairavimo kursus, – ji atsidūsta. – Nesakau, kad viskas dabar idealu, kad vakarais ar savaitgaliais niekados nedirbu. Štai ir po šio interviu turėsiu darbų – bus po 20 val., o aš sėsiu prie kompiuterio. Bet stengiuosi balansuoti.“ Šioje Užupio vietoje, kur įsikūrė verslininkė, anksčiau veikė alaus darykla. Prieš pradedant modernių skandinaviško tipo daugiabučių statybas, buvo nuspręsta išlikusias jos dalis integruoti į naujus statinius. Dabar moderniuose aukštų lubų butuose stūkso plytinės daryklos arkos. Labai vintiška, anot Mildos. „Dėl tų senovinių arkų mūsų labai nemėgo statybininkai – jie vos galėjo pragręžti neįtikėtinai storas plytų sienas“, – kikena ji. Naujakurių bejėgiškumas M. Mitkutės nebuvo apnikęs. Priešingai, ji sako atradusi save kaip reiklią ir smalsią estetę, patiriančią malonumą planuojant namų erdves, renkant jiems baldus ir kitus rakandus. Kol mudvi kalbamės, dėmesio nesulaukęs Čipas vizgindamas uodegą ima nepiktai urgzti. Tai išjudina Joną, kuris, nepaisydamas pavadėlio cenzūros, įtempęs kaklą ima stumtis į priekį. „Jonai, jei išsidirbinėsi, eisim namo“, – perspėja M. Mitkutė. Lyg to būtų negana, ką tik atvykusi interjero dizainerė mirtinai išgąsdina Praną. Šiai garsiai pasilabinus, kačiukas lyg perlietas vandeniu pašoka ir bando kabintis į sieną, bet įspūdingas manevras baigiasi šaižiu trinktelėjimu į plokštumą. Namie darbus baigia meistras, tad nutariame netrukus kraustytis ten, kad visa fauna kiek aprimtų. Kol įsikuriame (sunešame katinus, arbatos puodelius ir pledus), Milda pasakoja, jog vintiška filosofija pasireiškė ir perkant būtiniausius daiktus pirmagimiui: ji viską įsigijo internetu ir daugelis daiktų buvo naudoti. „Kartais pastebiu tarsi pasąmonėje įstrigusį sprendimą – kai noriu atsisveikinti su drabužiais, suprantu, kad negaliu jų tiesiog išmesti. Visados surandu, kam juos atiduoti. Dažniausiai mano drabužius nešioja mama.“ Pašnekovė prisimena ją sukrėtusį dokumentinį filmą apie studentus, išsiųstus dirbti į itin skurdų drabužių fabriką. „Man buvo taip pikta matyti, kad taip siuvami drabužiai“, – susiraukia ji. Pirminės emocijos pagauta Milda pasižadėjo, jog daugiau to prekės ženklo produkcijos nepirks. Kiek ataušusi pagalvojo, kad laikytis tylaus protesto idėjos labai praverčia „Vinted“ – pirkdama jau dėvėtą kad ir to paties prekės ženklo drabužį, ji priima kur kas etiškesnį sprendimą: prailgina jo „gyvenimo“ ciklą ir, svarbiausia, neskatina kurti naujo daikto. „Kraštutine askete neketinu tapti – esu vartotoja, tačiau noriu būti sąmoningesnė“, – teigia verslininkė.
Galiausiai prikaupiau labai daug drabužių, dalis jų tebebuvo su etiketėmis, nes taip ir neradau prie ko juos priderinti.
Šios Mildos mintys – taip pat ilgai evoliucionavusio požiūrio rezultatas. Pirmojo savo darbo atlyginimus būsimoji verslininkė išleisdavo drabužiams. Pirkdavo juos nė nenutuokdama, ar pavyks suderinti su spintoje jau kabančiu garderobu. Šį etapą ji vadina eksperimentų ir savęs ieškojimo: „Man tiesiog buvo įdomu, norėjau bandyti. Galiausiai prikaupiau labai daug drabužių, dalis jų tebebuvo su etiketėmis, nes taip ir neradau prie ko juos priderinti. O paskui iš vieno kraštutinumo perėjau į kitą – beveik jokių nepirkau.“ Dabar M. Mitkutė teigia jau atradusi savo stilių ir eksperimentuojanti kur kas subtiliau. Ji stengiasi pirkti rečiau, bet kokybiškesnius daiktus, o naršydama po „Vinted“ taip įgudo, kad suknelių gali įsigyti nė nesimatavusi. Kalbėdama apie reiklumą išoriniam įvaizdžiui Milda priduria, jog tai jai svarbu kaip komunikacijos forma: „Pasirinkta estetika išreiškia, koks esi. Pagal aprangos stilių gali daug pasakyti apie žmogų. Nuskambės gal kiek arogantiškai, bet juk taip sutaupai laiko – be žodžių pasakai, ko gali iš tavęs tikėtis, o kam galbūt nė neverta prie tavęs artintis.“

Permainų mėnesiai

Praėjus keliems mėnesiams nuo mūsų susitikimų, prieš imdamasi rašyti tekstą, vėl susisiekiu su M. Mitkute: knieti aptarti tai, kas per šį laiką įvyko. Pašnekovė pirmiausia pristato naują jos namų bosą – sūnų Matą. „Jei reikėtų apibūdinti pirmąją motinystės savaitę, sakyčiau, kad panašiai ir tikėjausi, – šviežiais įspūdžiais dalijasi ji. – Daug laiko apmąstymams skyriau dar nėštumo metu, tad žinojau, kad teks mažiau pamiegoti, išmokti keisti sauskelnes, laikyti kūdikį ant rankų, išsiaiškinti, kuo skiriasi smėlinukas nuo šliaužtinuko. Man tai pirmi kartai – niekada nebuvau iš tų, kurios domisi vaikų temomis ar puola prie kitų kūdikių ir juos sūpuoja.“
Visgi didžiausiu pirmuoju motinystės iššūkiu M. Mitkutė įvardija būtinybę prislopinti ego. Dabar ji atsargiai tyrinėja ribas, kur turi taikytis prie kūdikio, o kur – šis prie jos. „Kol kas visai sėkmingai pavyksta suderinti: Matas su manimi jau apsilankė keliuose parodų atidarymuose, pamatė nemažai Vilniaus senamiesčio ir būtų sunku suskaičiuoti, kiek daug mano draugų pažino. Manau, mums pavyks neblogai susidraugauti“, – optimistiškai nusiteikusi pašnekovė. Per šiuos kelis mėnesius spaudoje nuskambėjo ir „Vinted“ vardas. Straipsnių antraštės skelbė, kad įmonė keičia strategiją, uždaro savo biurus ir atleidžia dalį darbuotojų. Kiek šios permainos sudrumstė kitokiais rūpesčiais užpildytą M. Mitkutės kasdienybę? Ji išsyk atmeta besiperšantį įspūdį, kad tai verslui nelengvo etapo signalai. Atvirkščiai, Milda tikina, jog „Vinted“ sekasi geriau nei bet kada – naujoji strategija rodo labai gerus ženklus ir bent iš pirmųjų mėnesių galima daryti prielaidą, kad visiškai pasiteisins. „Žinoma, kaip organizacija išgyvenome didelius pokyčius, ir kai kurie jų buvo nelengvi, – pripažįsta pašnekovė. – Atsisveikinome su maždaug 20 proc. darbuotojų, kurie yra ne tik didžiausi savo sričių specialistai, bet ir artimi draugai, palikę ryškų įspaudą tiek emociniu, tiek verslo atžvilgiu. Šis pokytis buvo nelengvas, bet reikalingas įmonei ilguoju laikotarpiu. Su naująja strategija turėjome tapti šiek tiek lengvesni, dirbti koncentruočiau.“ Dar per pirmąjį mūsų pokalbį „Vinted“ biure jos paklausiau, ar taip sparčiai augantis startuolis vieną dieną netaps per daug masyvus, sudėtingai valdomas ir dėl to nuklystantis nuo esminių tikslų. Milda tuomet replikavo akimirksniu ir dabar šį požiūrį tik patvirtina: „Turiu jausmą, kad verslo vizija kaip tik sustiprėjo, išsigrynino ir per daug nepasikeitė. Kuo daugiau žmonių prisijungia prie komandos, tuo daugiau reikia apie ją kalbėti. Turiu pripažinti, kad buvo etapas, kai pametėme kryptį, ko siekiame kaip komanda, ir judėjome tai į vieną, tai į kitą pusę.“ Tai, kad pasaulio startuolių žemėlapyje Lietuva vien dėl „Vinted“ minima kur kas dažniau, o jos įkūrėjos asmeninė raida viešojoje erdvėje prilyginama idiomai from zero to hero, pati M. Mitkutė linkusi vertinti atsargiai. Tačiau žvelgdama į ateitį ji netramdo entuziazmo. „Kelionė į sėkmę iš tiesų yra gerokai ilgesnė. Planų ir užmojų tiek daug, – ji palinksta į priekį. – Mes dar turime patvirtinti, jog esame sėkmės istorija.“
2017 04 02 15:35
Spausdinti