Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 5 d.
Vilkai prie durų
Adamas Nicolsonas

Vilkai sparčiai dauginasi visoje Europoje. Rašytojas Adamas Nicolsonas centrinėje Graikijos dalyje kalbina piemenis ir gamtosaugininkus, nesutariančius, kaip reaguoti į šių plėšrūnų išpuolius.

Nedažnai galima išvysti gamtą veržiantis į žmogaus gyvenimą, bet man teko tai pamatyti savo akimis. Piemuo Sotiris Stamoulis, laikantis 300 veislinių ožkų gražioje skaisčioje Geranijos kalno miškų ganykloje prie Korinto centrinėje Graikijos dalyje, šaukė tiesiai man į veidą. Jam iš lūpų plūste plūdo piktas bejėgiškumas ir susirūpinimas.

Žemiau, kur baigiasi miškas, buvo matyti vėjo pašiauštas Korinto įlankos vandens paviršius, kiek tolėliau – Peloponeso kalnai. Vėjo gūsis atnešė šiltų sakų ir laukinių raudonėlių kvapą. Net dienos vidury giesmių posmelius suokė lakštingalos. Jei nežinotum, galėtum pamanyti esąs Arkadijoje. Bet čia gyvenantiems ir dirbantiems vyrams taip neatrodo. Tai vienas vilkų pasaulio pasienių: Geranijos kalno gauja yra piečiausiai gyvenanti Europos vilkų populiacija. Šio pasienio priešakinėse gretose atsidūręs S. Stamoulis gina savo gyvenimo būdą, kuriam iškilo egzistencinė grėsmė. Piemuo nusiteikęs itin ryžtingai, tačiau nerimą išduoda kiekvienas jo judesys.

„Pradžioje, prieš ketverius metus, nesupratau, kas puola gyvulius. Anksčiau bėdų kėlė šunys, bet šie paprastai apkandžiodavo ožkoms kojas. Šįsyk viskas buvo kitaip: kad ir kas tai darė, jie perkąsdavo gyvuliams gerkles. Šiuose kraštuose vilkai seniai užmiršti. Mano tėvas ir senelis taip pat buvo piemenys, bet nė vienam neteko su jais susidurti. Plėšrūnų čia niekas nematė ir prieš 200 metų.“

2017 01 09 19:43
Spausdinti