Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugsėjo 19 d.
Vardas – tarpukaris, slaptažodis – modernizmas
Viktorija Vitkauskaitė
(Martyno Plepio nuotr.)

Kauno mieste ir rajone tebėra išlikę apie 6000 modernizmo objektų – šventovių ir privačių namų, kuklių medinukų ir mūrinių vilų. Programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė ir fotografas Martynas Plepys „atrakina“ labiausiai poilsiu alsuojančią šio paveldo dalį – tarpukario kurortus.

Išrasti laiko mašiną būtų verta vien dėl galimybės bent pusdieniui nusikelti į tarpukario Kauną. Labai knietėtų pamatyti miestą, kuriame dar 1919 m. gyveno 80, o 1939 m. – jau 150 tūkst. žmonių. Miestą, kuriame laikinosios sostinės titulą ir gyventojų skaičiaus šuolį lydėjo visi to meto modernizacijos procesai: ne tik asfaltu klojamos gatvės ar tiesiami kanalizacijos tinklai, bet ir auganti laisvalaikio kultūra, dėmesys sveikatai, o su jais – ir Kaune bei aplink jį ėmę kurtis sveikatingumo židiniai.

Su niekuo nesupainiojamas pušynų oras – tik dalis atsakymo, kodėl didžiausia kurortų koncentracija anuomet buvo Kaune ir jo rajone. Žalias, paukščių čiulbesio ir spyglių aromato pripildytas kraštovaizdis, be abejo, buvo pranašumas. Bet Vilniuje bei pajūryje tuo metu politinė realybė diktavo kitokias aktualijas, o sostinės vardas ir su juo siejama atsakomybė – tegu ir laikinai – teko Kaunui, kuriame tokių kurortų poreikį lėmė ir itin proziškos priežastys: daugybė karo invalidų bei ūmiai iškilusi tuberkuliozės problema. Todėl nenuostabu, kad maršrutas kurortų architektūros pėdsakais Kaune – Aukštojoje Panemunėje ir Vičiūnuose – pirmiausia dėliojasi paskui buvusias tuberkuliozės sanatorijas. Nuostabiau tai, kad iki šiol įspūdį darantys pastatai per tiek metų savo funkciją nesmarkiai tepakeitė – šiandien juose įkurtos slaugos ligoninės.

1932 m. į rekreacinius pokyčius sureaguota ir oficialiai – priimtas Lietuvos kurortų įstatymas. Bet Aukštoji Panemunė dar gerokai iki tol ėmė formuotis kaip rekreacinė zona: čia tapo populiaru leisti laiką paplūdimiuose, atvykti pailsėti savaitgalį, į čia iš A. Juozapavičiaus prospekto miestiečius ėmė vežti viešasis transportas. Netrukus Aukštosios Panemunės pranašumus įvertino ir tuometis elitas: gyventi kėlėsi pulkininkai, politikai, o sklypo kaina per kelerius metus išaugo keturis kartus. Gyvenimas čia, V. Migonytės-Petrulienės žodžiais, taip įsisiūbavo, kad 1939 m. kurorto statusą iš Aukštosios Panemunės svarstoma atimti. Tačiau tai nepakeitė fakto, kad dauguma iš įstatymu oficialiai pripažintų 11 Lietuvos kurortinių vietovių buvo aplink tuometę laikinąją sostinę: Kauno paplūdimių zona, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Birštonas.

2019 09 13 11:46
Spausdinti