Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Sunkus vaikų auklėjimas
Ryanas Aventas
(Vyčio Snarskio pieš.)

Vaikams auklėti skiriame gerokai daugiau laiko ir pinigų nei mūsų tėvai. „The Economist“ vyresnysis ekonomikos redaktorius Ryanas Aventas domisi, taip elgiamės dėl jų ar dėl savęs.

1997 m., prabėgus keliems pirmiesiems studijų mėnesiams universitete, mane ėmė graužti mintis, kad padariau siaubingą klaidą. Pradėjau studijuoti inžineriją didžiuliame valstybiniame gimtojo miesto universitete.

Tai buvo viena iš daugelio milžiniškų stiprių ir nebrangių aukštųjų mokyklų, dėl kurių amerikiečių vidurinė klasė XX a. tapo didžiausia, geriausiai išsilavinusi ir turtingiausia pasaulyje. Apimtas panikos susimąsčiau, kad galėjau pasiekti daugiau. Susirašinėdamas su draugais iš kitų prestižiškesnių akademinių įstaigų ėmiau jaustis, lyg būčiau praleidęs progą pasukti platesniu greitkeliu ir kad jau pačioje suaugusio žmogaus gyvenimo pradžioje pasmerkiau save būti niekam nežinoma vidutinybe.

Dabar to žingsnio nesigailiu. Rašau knygas ir straipsnius ekonomikos tema žurnalui „The Economist“. Alma mater neabejotinai padėjo pasirengti šiai karjerai. Vis dėlto nerimas turėjo tam tikro pagrindo.

Pradėjęs dirbti žurnalistu Vašingtone supratau, kad mane supa Gebenės lygos aukštųjų mokyklų absolventai, kurių išsilavinimas, ryšiai ir pasaulėžiūra gerokai skyrėsi nuo maniškių. Persikėlus į pagrindinį „The Economist“ biurą Londone, oras dar labiau išretėjo. Aukščiausiuose britų profesiniuose sluoksniuose vyrauja vadinamojo Oksbridžo (Oksfordo ir Kembridžo) auklėtiniai.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Konkuruodamas profesiniame pasaulyje be vieno iš šių universitetų diplomo kartais jautiesi lyg kopdamas skardžiu be virvės: tai įmanoma, bet sykiais atrodo itin sunku.

2006 m. susituokiau su moterimi, baigusia kitą valstybinį universitetą, tiesa, kiek labiau pasipūtusį, kurį diplomantai vadina „valstybine Gebenės lyga“. Susilaukėme dviejų vaikų. Jie jau pradėjo lankyti mokyklą. Kartais mudu su žmona pasikalbame, kaip įsivaizduojame atžalų ateitį ir ko šie norėtų iš jos, pasvarstome, kaip labai geidžiame, kad jie įstotų į Harvardą. Nežinau, ar kuris nors iš mūsų vaikų turės tam noro ar gebėjimų. Kaip tėvas manau, kad Harvardui pasisektų, jei gautų tokius studentus. Ko gero, augindamas mažamečius vis dar esu šiek tiek naivus: tikiu, kad bręsdami jie įgis pomėgių ir aistrų, kad primygtinai versdamas juos mokytis ir ruošti namų darbus ilgainiui tik pakenksiu.

Tačiau šiuo požiūriu kartais suabejoju pabendravęs su draugais ir išgirdęs, kaip jie auklėja savo vaikus. Mano dukteriai 6-eri. Kai kurių jos bendraklasių tėvai žadina atžalas anksčiau, kad šie spėtų pasimokyti skaičiuoti ir skaityti. Daugelio jų popamokinės veiklos tvarkaraštis visiškai užpildytas. Jie lanko mokyklą Arlingtone, Virdžinijos valstijoje, kuri garsėja viena geriausių valstybinių mokyklų sistemų visose JAV. Vis dėlto daugelis nerimauja, kad to negana, ir ketina leisti vaikus į visuotinai geidžiamą ir kruopščiai kandidatus atrenkančią Thomo Jeffersono mokyklą Šiaurės Virdžinijoje arba aristokratiškas privačiąsias regiono švietimo įstaigas, per kurias lengviau patekti į geriausius JAV universitetus bei aukščiausius visuomenės sluoksnius ir kuriose mokosi turtingųjų ir įtakingųjų atžalos.

Negaliu atsikratyti vos juntamo panikos jausmo, susirūpinimo, kad galbūt mano vaikai praleis posūkį į platesnį galimybių greitkelį.

Klausydamasis jų manau, jog mūsų metodas tinkamesnis. Bet drauge negaliu atsikratyti vos juntamo panikos jausmo, susirūpinimo, kad galbūt mano vaikai praleis posūkį į platesnį galimybių greitkelį. Tai – prieš 19 metų tvankiame pirmakursių bendrabutyje jaustos baimės aidas.

Paglostyti vaikams galvas

Filmo „Merė Popins“ pradžioje yra scena, kurioje Britų imperijos žydėjimo laikais gyvenantis pasiturintis bankininkas ponas Benksas niūniuodamas dainelę 18 val. grįžta iš biuro namo. Vyro dienotvarkė labai tiksli: kasdien jis įeina pro duris, susirenka jau laukiančias šlepetes, cheresą bei pypkę ir sėdasi pažiūrėti, kaip jam bus pristatyti nuprausti ir nušveisti vaikai, kad jis galėtų „paglostyti jiems galveles ir palinkėti labos nakties“. Žinoma, „Merė Popins“ anaiptol ne dokumentinis filmas, bet jis atspindi didžiąją XX a. dalį vyravusius britų aukštesniųjų klasių įpročius: vaikus auklėti dažniausiai būdavo pavedama auklėms ir internatinėms mokykloms.

Žemesniųjų sluoksnių atstovai vaikams auginti irgi skyrė palyginti nedaug jėgų, nes atžaloms tekdavo anksti pradėti dirbti. Vaikai aktyviai prisidėdavo prie šeimos ūkio: rūpindavosi vieni kitais namuose, dirbdavo laukuose, padėdavo gaminti prekes parduoti turguje ir kartais net plušėdavo gamyklose arba kasyklose. Šeimos būdavo daugiavaikės iš dalies dėl to, kad joms reikėdavo darbo jėgos, o iš dalies dėl didelio vaikų mirtingumo. Tėvai gerokai mažiau investuodavo ir į atžalų žmogiškąjį kapitalą. Dėl trumpos vidutinės gyvenimo trukmės ir didelio mirtingumo vaikų lavinimo ir parengimo gyvenimui grąža nebuvo itin didelė. Daugiavaikiai tėvai negalėjo skirti daug laiko nė vienos atžalos ugdymui.

Vakarų šalyse stiprėjant pramonei ir visuomenei turtėjant, gyventojų mirtingumas ėmė mažėti. Besivystančiuose ūkiuose vietoj vaikų darbo jėgos reikėjo vis daugiau suaugusių moterų. Dėl to jos mažiau laiko praleisdavo namie ir nebegalėdavo pasirūpinti būriais palikuonių. Be to, augant vidutinei gyvenimo trukmei ir ugdymo grąžai, susilaukiant vaikų imta labiau siekti ne kiekybės, o kokybės. Daugiau investuoti į jų socializaciją bei švietimą tapo naudingiau ir tėvams, ir jų atžaloms.

Investuoti nebūtinai turėjo patys tėvai. Nobelio premijos laureatas ir vienas garsiausių XX a. ekonomistų Gary Beckeris padėjo suformuluoti „naujosios namų ekonomikos“ teoriją – tyrimą, kaip šeimos organizuojasi ir dalijasi atsakomybes. XX a. septintajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti su šeimų ūkiais jis manė, kad moterys yra pranašesnės „namų gamyboje“ arba atlikdamos buitines užduotis, todėl jam atrodė pagrįsta manyti, jog vyrai turėtų specializuotis dirbti ne namie, o moterys – namie.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Vėlesniais dešimtmečiais tapo akivaizdu, kad ši prielaida buvo klaidinga. Moterys vis dažniau užimdavo įtakingas ir gerai mokamas profesines darbo vietas. Atrodė, kad tinkamiausia specializacija yra kvalifikuotiems tėvams dirbti ne namie, kur jie gali gauti daug pinigų ir dalį jų skirti vaikų priežiūros profesionalams, kurie ir augintų mažuosius. XX a. devintajame dešimtmetyje atrodė labai tikėtina, kad namų ūkiai vystysis būtent šia kryptimi. Tėvai, kaip ponas Benksas, darbuosis finansų ir kitokiose imperijose, o namie šeimininkaus auklės.

Vis dėlto reikalai susiklostė kiek kitaip. Užuot dažniau samdę aukles, tėvai skiria atžaloms vis daugiau negausaus nuo darbo liekančio laiko. Per pastaruosius du dešimtmečius šoktelėjo laikas, kurį tėvai skiria vaikams auklėti. Pavyzdžiui, XX a. devintajame dešimtmetyje JAV jaunos mamos vaikų ugdyme aktyviai dalyvaudavo maždaug 12 valandų per savaitę, o tėvai – maždaug 4 valandas. Nuo tada šie skaičiai gerokai pakilo. Didžiausias su atžalomis praleistų valandų prieaugis pastebimas gerai išsilavinusių ir aukštesnes pajamas gaunančių tėvų grupėje. Dabar universitetinio išsilavinimo neturinčios motinos auklėdamos vaikus praleidžia maždaug 16 valandų per savaitę, o mokslinius laipsnius įgijusios mamos – beveik 22 valandas. Tėvai atžaloms skiria atitinkamai 7 ir 10 valandų per savaitę. Panašios tendencijos pastebimos visose turtingose pasaulio šalyse.

Polinkis leisti daugiau laiko su palikuonimis ypač keistas atsižvelgiant į tai, kad geriau išsilavinę ir didesnes pajamas gaunantys tėvai nedirba trumpiau. Atvirkščiai, skaičiuojant bendrai ir palyginti su mažiau išsilavinusiais sutuoktiniais, darbe jie praleidžia daugiau laiko. Vis dėlto šie tėvai aukoja asmeninę veiklą, įskaitant miegą. Kodėl?

Kitoks požiūris į aukštąjį mokslą

Labai seniai, dar XX a. paskutiniame dešimtmetyje, mano tėvai aktyviai dalyvavo man rengiantis stoti į universitetą. Jie nuolat spaudė mane geriau mokytis, drauge su manimi važinėjo į atvirų durų dienas aukštosiose mokyklose ir padėjo susigaudyti rašant paraiškas. Tėvai skatino mane užsiimti įvairia veikla, ateidavo pažiūrėti, kaip žaidžiu krepšinį ir dainuoju mokyklos chore. Pasirengimas aukštajai mokyklai buvo labai svarbus procesas. Tačiau spaudimo žūtbūt įstoti į geriausią universitetą nejaučiau.

Aukštoji mokykla buvo suvokiama kaip praktiškas žingsnis siekiant aiškios, užtikrintos karjeros. Į universitetą visų pirma stojama mokytis, t. y. įgyti profesijai būtinų gebėjimų. Studijuoti elitiniame universitete būtų neblogai, bet valstybinėse aukštojo mokslo įstaigose išlaidų ir naudos santykis atrodė labai neblogas, todėl norint ištaškyti tūkstančius JAV dolerių Jeilyje ar Djuke būtų reikėję sugalvoti tikrai rimtą priežastį.

Tokios priežasties neturėjau, išskyrus gal tik pasididžiavimą, bet anuomet nebuvau pakankamai išdidus, kad imčiau pildyti paraiškas į Gebenės lygos universitetus. Dar nė nenutuokiau, ką norėsiu veikti užaugęs, ir man atrodė, jog, norint pateisinti siekį studijuoti prabangioje aukštojoje mokykloje, reikia visų pirma norėti daryti tai, kam reikėtų būtent tos įstaigos, kad ir kokia ji būtų. Mano tėvai buvo buhalteriai. Buvau įsitikinęs, kad nenoriu sekti jų pėdomis, bet nežinojau, ką tiksliai noriu veikti. Man neblogai sekėsi matematika, todėl nutariau tapti inžinieriumi. Vietos valstybinio universiteto Inžinerijos fakultetas buvo stiprus ir net pasiūlė man stipendiją. Nieko daugiau nereikėjo daryti.

Anuomet toks požiūris į aukštąsias mokyklas buvo gana paplitęs. Mano žmona turėjo didesnių siekių ir norėjo įstoti į Brauną. Vis dėlto laimėjo praktiškumas ir neblogas nebrangus valstijos universitetas.

Taip jau nutiko, kad mudu tapome laimingaisiais savo aplinkos pirmūnais. Anuomet bakalauro studijas baigdavo apie ketvirtadalį 25–29 metų amerikiečių (vėliau šis skaičius išaugo iki beveik trečdalio). Daugelį diplomų įteikdavo nekonkurencingos institucijos – aukštosios mokyklos, priimančios daugmaž visus kandidatus, kurie atitinka pagrindinius reikalavimus. Bet kurioje imtyje studentų, galinčių įstoti į pagrindinį valstijos universitetą, dalis buvo gana menka.

Vis dėlto maždaug tuo metu, kai rinkausi universitetą, aukštojo mokslo pobūdis pramoninėse pasaulio šalyse ėmė keistis. XX a. devintajame dešimtmetyje dėl demografinių permainų ir pastangų, ypač Europoje, išplėsti studentų skaičių gerokai padaugėjo aukštojo mokslo siekiančių jaunų žmonių. Dėl to išaugo konkurencija dėl galimybės studijuoti elitiniuose universitetuose. Prieš 20 metų Gebenės lygos institucijos priimdavo ketvirtadalį ar daugiau kandidatų, bet nuo tada šis procentas sumažėjo iki vienaženklių skaičių. Į 2020 m. pirmą kursą Harvardas priėmė vos 5 proc. paraiškas pateikusių asmenų.

Prieš 20 metų Gebenės lygos institucijos priimdavo ketvirtadalį ar daugiau kandidatų, bet nuo tada šis procentas sumažėjo iki vienaženklių skaičių.

Tuo pat metu nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios nuolat augusi universiteto diplomo grąža, palyginti išsilavinusių asmenų pajamas su aukštojo mokslo nebaigusių žmonių pajamomis, staiga ėmė stiebtis dar sparčiau. Išryškėjo pajamų nelygybės klausimas. Dešimtadalio daugiausia uždirbančių amerikiečių pajamų dalis 1995 m. pirmąsyk nuo 1941 m. pasiekė 40 proc. visų šalies gyventojų gaunamų pajamų. Dabar prieinami tikslūs skaičiai anuomet dar nebuvo žinomi. Vis dėlto per pastaruosius du dešimtmečius tapo vis akivaizdžiau, kad atotrūkis tarp žmonių, kurie šiuolaikinėje ekonomikoje pasiekia gerų rezultatų, ir asmenų, kurie tik bando pragyventi, yra didelis ir toliau auga.

Mažėjantis priimtų kandidatų skaičius ir auganti rizika privertė atidžiau pažvelgti į aukštųjų mokyklų priėmimo procesą. Ir kuo skausmingesni bei lemtingesni atrodė paskutiniai keleri metai prieš stojimą, tuo anksčiau ir veržliau tėvai bei vaikai ėmė ruošti argumentus paraiškas svarstantiems tarnautojams. Paauglystės metai užsipildė įvairia veikla, kaip antai papildomomis pamokomis ir užklasiniais būreliais, pradedant universitetinėmis sporto šakomis ir mokyklinių laikraščių leidyba, baigiant debatų, protmūšių ir tiek labdaringos veiklos, kad net vienuolė susigėstų. Sulaukę 17-os vaikai jau turėjo būti nugyvenę įspūdžių kupiną gyvenimą, atradę save ir patyrę vieną ar net kelis asmeninius nušvitimus.

Net kai jau atrodė, kad siekdami visuotinai geidžiamų vietų prestižinėse mokymo įstaigose tėvai ir vaikai visiškai išseks, įtampa nepaliovė augusi ir pasiekė net ankstyvąją vaikystę. Vargas tiems Manhatano tėvams, kurie besilaukdami kūdikio nesuskubo jo užrašyti į geriausią darželį, iš kurio dauguma „absolventų“ patenka į tobuliausią pradinę mokyklą, iš šios – į vidurinę, gimnaziją ir galiausiai į universitetą, kuriame tokį sunkų kelią įveikę žmonės pagaliau pasiekia palaimą, tobulą džiaugsmą ir sėkmę.

Būtent dėl šios vis aršesnės konkurencinės kovos dėl vietų geriausiuose universitetuose tėvai praleidžia vis daugiau laiko su vaikais. Įsitraukėme į vadinamąsias kūdikių lenktynes, kaip šį reiškinį įvardijo ekonomistai Garey ir Valerie Ramey. Nuo ankstyvosios vaikystės tėvai, ypač išsilavinę, ruošia atžalas būsimiems akademiniams iššūkiams. Vyresnieji raginami dalyvauti popamokinėje veikloje: sportuoti, lavinti asmeninius pomėgius ir padėti bendruomenei. Maratonas baigiasi sprintu: intensyviu pasirengimu stojamiesiems egzaminams ir reiklioms universitetų paraiškoms bei pokalbiams. Šiam laikotarpiui pasibaigus, jei viskas gerai, atžala patenka į ugdomąją prestižinio universiteto aplinką, o vėliau laukia iš to plaukiančių padarinių kupinas suaugusiųjų pasaulis, garbinga senatvė ir nekrologas, kokio pavydėtų visi konkurentai.

Pražūtingos žiurkių lenktynės?

Esama dviejų vienas kitam prieštaraujančių paaiškinimų, kodėl tėvai vis labiau siekia vaikų akademinės sėkmės. Abu variantai verti dėmesio. Kai kas mano, kad tai – iš esmės nuostabus reiškinys. Argi galima manyti kitaip? Daugiau su atžalomis praleisto laiko savaime yra gėris. Tėvai nuo seno kartoja viešųjų apklausų rengėjams, kad leisti laiką su vaikais yra labai malonu (tiesa, pripažinti nepažįstamajam, jog yra priešingai, gali būti keblu), todėl užsiimdami mėgstama veikla sutuoktiniai neabejotinai tampa laimingesni. Investicija į palikuonis, tikintis pagerinti jų ekonomines perspektyvas, ilguoju laikotarpiu praverčia ir visuomenei, kuriai ambicingi išsilavinę piliečiai yra naudingi. Skųstis negali ir vaikai, net jei paauglystėje jaučia didelę įtampą: stipresni ryšiai su tėvais ir geresnės ekonominės galimybės ilguoju laikotarpiu tikrai pravers įžengus į suaugusiųjų pasaulį.

Vis dėlto esama ir kitos nuomonės, kuri gal neskatina leisti su vaikais mažiau laiko ir neskirti tiek daug dėmesio švietimui, bet į ją būtina atsižvelgti, norint suprasti, kaip šios pastarojo meto tendencijos pakeitė mūsų gyvenimą. Tokia arši konkurencinė kova gali pakenkti jaunajai kartai. Vaikai – ne robotai, jiems reikia laiko atsipalaiduoti, padykinėti, pakvailioti ir patyrinėti pasaulį su draugais. Perdėtai pabrėžiant akademinius pasiekimus, atžalos veikiausiai įpras nuolat siekti geresnių rezultatų, todėl jau suaugusios gali sunkiai rasti sritį, kurioje pajustų pasitenkinimą panaudodamos įgytus gebėjimus, o tokią sritį radusios – mėgautis pasiekimais. Žmonėms, kurių emociniai gebėjimai vis dar vystosi ir bręsta, anksčiau ar vėliau neišvengiamai susidūrus su nesėkme taip aukštai iškelta kartelė gali reikšti tiesų kelią į depresiją ir kitas psichikos sveikatos problemas.

Šie siekiai neturi nieko bendra su lygybe. Tai neišvengiama ir kelia nerimą. Tėvų investicijos į vaikų švietimą iš esmės yra ginklavimosi varžybos, kuriose skurdžiau gyvenančios šeimos neturi jokių galimybių laimėti. Turtingesni ir labiau išsilavinę gimdytojai gali pasitelkti gerokai didesnius išteklius padėdami vaikams gauti geresnius pažymius ir sukaupti patirties gyvenimo aprašymui. Kuo labiau vadinamosios kūdikių lenktynės skatina tėvus perkelti atžalas iš valstybinių mokyklų į privačiąsias, tuo ryškesnė ši tendencija.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Kad ir kaip mama su tėčiu nenorėtų dalyvauti šiose lenktynėse, apkrauti vaikus įvairia veikla ir mokyti juos matematikos prie pusryčių stalo, iš varžybų pasitraukti ne taip lengva. Kur kas paprasčiau mesti profesines lenktynes, nutarti, kad gyvenime esama svarbesnių dalykų, nei palypėti ant kito karjeros laiptelio, bet panašų sprendimą priimti už savo vaikus ne taip paprasta. Niekas nenori būti tėvu, atsainiai rengiančiu atžalas darbo rinkai ar nesistengiančiu aprūpinti jų priemonėmis, padėsiančiomis gyventi pasiturinčiai ir įdomiai. Galime skųstis sisteminėmis problemomis, bet kai kiti gimdytojai prie pusryčių stalo ima traukti mokomąsias korteles su žodžiais ir skaičiais, pasijuntame įsipareigoję neatsilikti.

Vis dėlto susimąstau, ar mes, tėvai, esame nuoširdūs sau. Aukštasis išsilavinimas neabejotinai atsiperka. Diplomuoti piliečiai uždirba gerokai daugiau nei mažiau išsilavinę asmenys, o geriausių universitetų absolventai paprastai yra nepalyginti labiau pasiturintys nei kitų aukštojo mokslo įstaigų auklėtiniai. Tačiau taip nutiktų bet kuriuo atveju: mokymo įstaigos, gebančios atsirinkti geriausius vidurinių mokyklų auklėtinius, neišvengiamai paruoš geriausius diplomuotus specialistus. Patys universitetai tirdami šią pridėtinę vertę išsiaiškino, kad jos esama, bet elitinės mokymo įstaigos nebūtinai geriausiai iš visų praplečia studentų galimybes daugiau uždirbti.

Tačiau gal su tėvais praleistas laikas savaime yra naudingas? Jei nuožmiai rengdami atžalas aukštosioms mokykloms suaugusieji patys pavargsta ir išvargina vaikus, bet šiems taip ir nepavyksta įstoti į prestižinį universitetą, galbūt praradimas ne toks jau didelis. Tikėtina, kad išsilavinusius žmones nuo kitų skiria pats pasirengimo procesas – vadinamosios kūdikių lenktynės paskatina tėvus skirti daugiau laiko vaikams, o tai didina prarają tarp aukštesnių ir žemesnių rezultatų pasiekiančių suaugusiųjų. Neabejotinai bent iš dalies taip ir yra. Vaikams, kurie auga namuose tarp knygų ir dažniau girdi jiems skirtus žodžius, mokykloje sekasi geriau nei jų aplinkos bendraamžiams, jie įgyja pranašumą ir jį jaučia visą gyvenimą.

Kita vertus, didžiąją dalį to papildomo laiko tėvai praleidžia su vaikais ne svarbiausiu formavimosi laikotarpiu, o vėliau. Ką paauglys gauna iš gimdytojo, jei šis tik nuveža jį iš šokių pamokos į teniso treniruotę, o iš ten – į debatų klubą, paskui verdasi kavą, kol vaikas ruošia namų darbus ir rengiasi stojamiesiems egzaminams, galiausiai griūva į lovą pamiegoti bent kelias valandas prieš kitą darbo dieną? O kaipgi tie, kurie keliasi anksčiau, kad per pusryčius spėtų pamokyti mažamečius daugybos lentelės? Koks jų indėlis? Taip vaikas labiau įsisavina matematikos žinias ar gyvenimo būdą? Gimdytojai moko atžalas daugelio dalykų, įskaitant tai, kokie laimėjimai svarbūs ir ką reikia daryti, norint jų pasiekti.

Šiuo požiūriu tėvų elgseną suprasti lengviau. Suaugusiųjų pastangos aprūpinti vaikus gėrybėmis, kurios išreiškia mūsų pasiekimus ir kurių vertė daugiausia apibrėžiama jų išskirtinumu, iš esmės kyla iš mūsų pačių noro įgyvendinti savus tikslus. Daug pasiekęs vaikas – ne tas pats, kas namai prestižiniame rajone, „Birkin“ rankinė ar populiaraus menininko kūrinys, nes jo sėkmė yra socialiai naudinga: labiau išsilavinusi atžala turi platesnes galimybes gyventi gerai ir našiai. Tačiau drauge vaikas vis dėlto kažkuo primena tą namą, rankinę ar paveikslą. Juk smagu juo pasipuikuoti, nes tai pakelia mus visuomenės akyse.

Vaikai visa tai mato. Anksčiau ar vėliau jie ima suprasti, kodėl yra verčiami daryti, ką yra verčiami daryti. Nes gyvenimas yra konkursas, kuriame visi laimėti negali, o nugalėtojai gauna vertingų prizų. Prie to reikia įprasti. Ir pasirengti varžyboms.

Tėvai rengia atžalas varžyboms, kurių neįmanoma laimėti. Tie vaikai išmoksta lėkti it pašėlę siekdami kažkokio sunkiai apibrėžiamo galutinio tikslo, kol galiausiai pasiduoda arba išsekę išleidžia kvapą.

Žinoma, gyvenimas iš tiesų yra konkursas. Vieni gauna daugiau nei kiti. Ir daugiau gauna protingesni, darbštesni vaikai, turintys užnugarį, kaip antai tėvus, pasirengusius dėl jų pasitelkti savo įtaką, pinigus ir teises.

Tačiau gyvenime, kitaip nei švietime, laimėtojų nėra. Daugeliu klausimų universitetai yra dvinarės sistemos: įstoji į Harvardą arba ne, gauni diplomą arba ne, atsiduri tarp pirmūnų arba ne. Gyvenimas kitoks. Nėra finišo linijos, už kurios palyginami pasiekimai ir nustatomi nugalėtojai ir pralaimėtojai. Tėvai investuoja daugybę laiko, kad parengtų vaikus varžyboms, kurių neįmanoma laimėti. Tie vaikai išmoksta lėkti it pašėlę siekdami kažkokio sunkiai apibrėžiamo galutinio tikslo, kol galiausiai pasiduoda arba išsekę išleidžia kvapą.

Naudinga panika

Tas panikos jausmas, kurį jutau pirmame universiteto kurse, praeidavo ir vėl grįždavo. Jis neapleido manęs ir įžengus į trečiąją gyvenimo dešimtį, kai su draugais dejavome dėl menkai mokamų pirmųjų darbų ir siaubo apimti nėrėme į magistrantūros studijas vien tam, kad išvengtume šiurpios akistatos su suaugusio žmogaus gyvenimu. Šiokia tokia panika kyla ir dabar išgirdus apie kai kurių bendraamžių sėkmę ir mano draugų vaikų pasiekimus bei talentus.

Tokia panika naudinga. Ji sugniaužia vidurius ir primena, kad reikia nesustoti. Bet nenoriu, kad ją jaustų mano vaikai.

„Merės Popins“ pabaigoje norėdamas praleisti daugiau laiko su savo vaikais ponas Benksas nusiveda juos į banką parodyti aukštojo finansų pilotažo. Atžalos klientams netyčia sukelia paniką, ir dėl to tėvas netenka darbo. Gyvenimui netikėtai apsivertus aukštyn kojomis, ponas Benksas patiria nušvitimą. Jis supranta, kad buvo netinkamai pasirinkęs prioritetus, tampa nerūpestingas ir eina su vaikais skraidinti aitvarų. Jis suvokia, kad laimės paslaptis yra ne tik paprasčiausiai leisti laiką su vaikais, bet išties pasinerti į jų pasaulį, išsaugoti vaikišką gebėjimą stebėtis ir džiaugtis kiekviena akimirka.

Paaiškėjo, kad mano duktė vaikiškai stebisi faktais ir jaučia jiems aistrą. Mergaitei jie beprotiškai patinka ir ji nori jų vis daugiau. Šešiametė ryte ryja knygas ir nepaliauja klausinėti. Labiausiai ji mėgsta klausytis apie tai, kaip susiformavo Saulės sistema. Jau labai neblogai įsigilinau į šią temą.

Nežinau, ar mano dukteriai gerai seksis studijuoti. Kaip ir tėvas, mergaitė stokoja drausmės, jai sunku daryti tai, kuo ji nesidomi. (Kita vertus, mano trimetis sūnus, kaip ir motina, yra ryžtingas perfekcionistas). Norėčiau ne šiaip nubrėžti jiems tuščias pasiekimų gaires, o padėti įsisavinti savo pomėgius ir siekti to, ko jie nori. Bet suprantu, kad nežinau, ką reikia daryti, kad vadovaudamiesi savo asmenybėmis ir pomėgiais jie susikurtų gerą, laimingą gyvenimą ir jaustų pilnatvę. Lygiai kaip nežinojau, ką daryti, apimtas panikos tame bendrabučio kambaryje.

Todėl manau, kad stengsiuosi su savo vaikais praleisti daugiau laiko. Tikiuosi, man pavyks šio to iš jų išmokti.

© 2017 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

2017 06 16 10:00
Spausdinti