Prenumerata

antradienis, vasario 18 d.

Ramus architekto, Nacionalinės premijos laureato Rolando Paleko kalbėjimas ir sutelktas dėmesys pašnekovui niekaip neišduoda įtemptos darbotvarkės bei tūkstančio reikalų. Tuo pasinaudojusi Viktorija Vitkauskaitė bando pakasinėti profesoriaus idėjų pamatus.

Daugybė eskizų, maketų, vizualizacijų „Paleko ARCHstudijos“ biure lengvai pasiglemžia dėmesį, kaip ir pusgarsiu sklindanti muzika. Kelias pirmąsias pokalbio minutes R. Paleko balsas kiek konkuruoja su minimalistinėmis Philipo Glasso kompozicijomis. Bet tuoj pat susikaupiu skaičiuodama, kiek pašnekovo bei jo komandos projektuotų pastatų interviu dieną praėjau sukdama ratą Vilniaus Naujamiesčio ir centro gatvėmis. Aukštai prie Neries iškilęs biurų pastatas „Victoria“, J. Basanavičiaus gatvės įkalnėje nutūpę nauji daugiabučiai, kartu su Gintaru Čaikausku projektuotas „Forum Palace“, kylantis daugiafunkcis pastatas A. Jasinskio gatvėje – tik keli jų. Laiku prikandu liežuvį ir nespėju banaliai tarstelėti apie pašnekovo kūriniais „papuoštą miestą“. R. Palekas netrukus atskleidžia savo požiūrį į šią kalbos, taip pat architektūros klišę. „Ką reiškia „papuošti miestą“? Vadinasi, pastatas turi būti puošnus? Tarsi būtų gražus pats sau, o ar patogus, ar tinkamas žmogui – tokiai apibrėžčiai tai nerūpi“, – svarsto architektas. Jo nuomone, metas (ir jau seniai) architektūrą suvokti ne vien kaip fasadus, bet plačiau – kaip žmogaus rankomis kuriamą aplinką. Kad šio suvokimo kartais pritrūksta, akivaizdu ir iš kai kurių lietuviškų architektūros aktualijų. R. Palekas pamini būsimo daugiafunkcio komplekso K18B konkursą, kurį laimėjo Danielio Libeskindo studijos pasiūlytas projektas. Būsimo pastato sostinės Konstitucijos prospekte vizija sukėlė daug diskusijų ne tik tarp architektų. R. Palekas taip pat neslepia nebuvęs sužavėtas D. Libeskindo studijos pasiūlymo. „Tokių puošnių, save demonstruojančių, itin ryškių pastatų laikai apskritai baigėsi. Mąstantys žmonės kultūringose visuomenėse atsigręžia į paprastesnius, nuosaikesnius, tvaresnius sprendimus. Kodėl mūsų mąstymas vėluoja? Žinote, vairuodamas per radiją išgirdau reklamą, kad į „Compensos“ koncertų salę atvažiuoja „C. C. Catch“. Į tokį koncertą kviečiami klausytojai, kurie prisimena tą pavadinimą, nors muzika, švelniai tariant, ir pasenusi“, – palyginimu prajuokina pašnekovas. Kad architektūroje pavyktų išvengti „C. C. Catch“ atitikmens, reikėtų daugiau dėmesio jau minėtam tvarumui ir didesnio ryžto rinktis brandesnius, nuosaikesnius sprendimus. Ir mažesnio investuotojų ego: „Visos bėdos prasideda tada, jei matai tik savo sklypą ir savo interesą. Žemė maža, visi esame labai susiję. Jeigu gali pamatyti save ne atskirai, bet santykyje su visa Žeme, jei sugebi pagalvoti, kaip tavo darbai atrodys po penkerių ir po pusšimčio metų, tada galima kalbėti ir apie kitą architektūrinę kokybę.“

Dalykus sukuria asmenybė

Vargu ar tvarumas ir individo santykis su Žeme buvo svarbiausios temos R. Paleko studijų metais. Architektūros magistro diplomas įteiktas 1986-aisiais – prieš pat Sąjūdį ir esmines politines permainas. Netrukus atsivėrę vartai į Vakarus suteikė ir pirmąsias galimybes pamatyti platesnį pasaulį. 1992 m. jis Danijoje baigė tarptautinių studijų architektūros ir dizaino programą. Dar po metų Niujorke įgijo architektūros programos baigimo sertifikatą Tarptautinių programų taryboje. Šios patirties įtakos R. Palekas neneigia – ji paveikė ir kaip architektą, ir kaip žmogų. Tačiau klaidinga būtų įsivaizduoti, kad su studijomis baigiasi ir būtinybė augti kaip profesionalui. „Architektas niekada netaps geru profesionalu, jei išmanys tik savo profesiją. Mano supratimu, profesionalui būtina būti asmenybe. O tai jau apima gerokai daugiau: pilietiškumą, pedagoginį altruizmą, domėjimąsi muzika, filosofija, literatūra. Dalykus sukuria asmenybė, profesionalas – tik šalutinis dėmuo“, – mano pašnekovas. Už abu dėmenis – asmenybę ir profesionalumą – 2014-aisiais R. Palekui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Nors oficialiai jos formuluotė skambėjo kiek kitaip: „už miesto ir gamtos darną architektūroje“. Vienu ryškiausių šios darnos pavyzdžių tapo 2013 m. sostinėje atidarytas Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC). Tas pats darnos principas akivaizdus ir jau vėliau įgyvendintuose privačios paskirties pastatuose. Pavilnių regioniniame parke, į šlaitą įsirėmusiame aklagatvyje, R. Paleko studijai kartu su kolegomis iš studijos „Plazma“ kilo mintis daugiabučius įrengti ant polių. Jaukioje gamtos kišenėje pasistiebę namai pirmiausia asocijuojasi su visiška ramybe, poilsiu, gal net laukiniu turizmu išjungus bet kokias „Wi-Fi“ apraiškas. Sprendimas, kuriuo įstabią gamtos harmoniją pavyko ne suardyti, o paryškinti, įvertintas ir tarptautiniame konkurse Frankfurte. Šiemet šis lietuvių projektas atrinktas į prestižinę Mieso van der Rohe parodą. Pirmą kartą šalies istorijoje. (Monikos Požerskytės nuotr.) Projektas „Rasos“ lyg akompanuoja architekto pastebėjimui, kad miestą kokybišką ir patrauklų gyventi daro ne namai, bet tai, kas yra tarp jų: „Verslas dažnai žvelgia kitaip, jam reikia kvadratūros ir gražaus apdaro, o šalia – jau kas liko. Bet iš tikrųjų miesto kokybę kuria būtent tai, kas liko. Gaila, kad mūsų savivaldybės dažnai nepajėgios apginti, o kartais ir įvertinti viešųjų erdvių.“ Skirtingi investuotojų, viešojo intereso ir architektų lūkesčiai bei poreikiai neretai sukuria tikrą įtampų lauką. Iliuzijas, kad architektą iš esmės riboja vien sąmata ir jo paties kūrybingumas, pašnekovas greitai išsklaido: „Kiekviename projekte yra užkoduotas investuotojo poreikių ir pavienio idealisto architekto konfliktas. Investuotojas moka pinigus, tad jis yra à la galingasis, o architektas stengiasi apsaugoti ir viešąjį interesą, miesto poreikius. Žinoma, architektai – tik žmonės, ne visi už tai kovoja. Todėl ir sakau „pavieniai“.“ Tačiau ir tokiame eurų, kvadratinių metrų bei kitų svarbiausių elementų rebuse vis tiek lieka vietos idėjai. Palekiškų projektų idėjų gimimas – uždara teritorija, po kurią architekto mintys klaidžioja ir pasibaigus biuro darbo laikui. Naujas projektas dažnai įtraukia taip, kad apie jį galvojama darbe ir po darbo valandų, pabudus naktį ir stebint saulėtekį. Skamba panašiai kaip organizmo apsinuodijimas, bet R. Palekas tai vadina geriausia kūrybine būsena. Tik be mūzų, plevenančio įkvėpimo dvelksmo ir panašios egzaltacijos. „Kuo toliau, tuo labiau man patinka žodis „renkuosi“. Ne „kuriu“, ne „laukiu įkvėpimo“, bet „renkuosi“, – sako profesorius ir pagalvojęs priduria: – Neseniai radijo laidoje girdėjau diskusiją apie meilę. Patiko mintis, kad meilė irgi yra pasirinkimas. Taip ir architektūroje. Kad dirbdamas pasirinkčiau, turiu atlikti nedidelį tyrimą. Visi mūsų projektai iš esmės yra tyrimai. Turi atjungti emocijas, įkvėpimą, nušvitimą, ramiai paanalizuoti, nusipiešti kelis skirtingus variantus. O tada savęs klausinėti „kodėl“ ir vieną iš jų pasirinkti. Tokių atvejų, kad idėja kilo staiga, spontaniškai, beveik nebūna.“ Spėju, kad panašiai reikliai ir atsakingai į savo komandą R. Palekas pasirenka ir žmones. „Svarbu asmenybė“, – apie potencialiems kolegoms taikomus kriterijus tarsteli jis. Studijoje įprastai dirba ne daugiau kaip dešimt architektų. Tai, pašnekovo nuomone, optimalus skaičius, kai galima rengti konstruktyvias dalykiškas diskusijas, kuriose nuomonę išsako visi. Apie demokratinį darbo principą liudija ir pati studijos aplinka. Vadovas sąmoningai neturi nei atskiro kabineto, nei stalo. Visi sėdi prie vieno ilgo stalo – „kaip svečiuose per šventes“. Kai 2014-aisiais lankiausi toje pačioje studijoje, teko trumpam įkišti nosį ir į jos vidaus reikalus. Aplink stalą susėdę septyni aštuoni žmonės ieškojo sprendimo naujam architektūros konkursui. Iš to, kaip drąsiai idėjas siūlė ir kritikavo studentiško amžiaus komandos nariai, buvo akivaizdu, kad vadovo autoritetas jų neslegia ir kritiškumo neužgesina. „Man svarbu, kad oponuotų, – neslepia R. Palekas. – Prieš asmenybę, jauną, kūrybingą, įdomų žmogų aš iškeliu rankas. Jei matau įdomų, kad ir keistą, požiūrį, mane tai visada nuginkluoja.“ Geriausi architektūriniai sumanymai gimsta diskusijose, kur susiduria ilgametė patirtis ir jaunas, šviežias požiūris. Pasikliauti vien pirmuoju šios lygties dėmeniu būtų pavojinga: iš daugybės jau įgyvendintų darbų, matytų situacijų, išspręstų klausimų ilgainiui pasąmonėje susiformuoja biblioteka, iš kurios bet kada gali išsitraukti atsakymą. Argi tai nėra pranašumas? „Bet tada pats nieko neatrandi, tiesiog turi gatavą atsakymą. O jauno, kūrybingo žmogaus matymas dažnai būna inovatyvesnis negu mano. Kai sudedame jų požiūrio kampą ir mano patirtį, pavyksta atrasti gerą sprendimą“, – sako R. Palekas. Jis patikslina, kad ir pačiam kyla keistų, kreivų idėjų, tačiau rečiau, nei norėtųsi. Pedagoginė veikla, visuomeniniai įsipareigojimai, kvietimai dalyvauti įvairiose komisijose (jų gavus Nacionalinę premiją gerokai padaugėjo) neišvengiamai nuvagia laiko, kurį būtų galima skirti kūrybai. Tiksliau, tyrimams ir pasirinkimams.

„Jūs vos vos nelaimėjote“

Netrukus „Paleko ARCHstudijos“ diskusijos persikels į naują erdvę – iš A. Goštauto gatvės į jau minėtą tos pačios studijos projektuotą biurų pastatą A. Jasinskio gatvėje. Taigi šį savo kūrinį architektas matys ir jaus kasdien. Tai jam ne visai įprasta: pašnekovas prasitaria suprantantis aktorius, kurie nežiūri pačių suvaidintų filmų, ar rašytojus, neskaitančius savo knygų. Tik kartais, automobiliu irdamasis link sostinės centro ir matydamas besileidžiančios saulės apšviestą „Victorios“ pastatą, pajunta šį tą panašaus į pasitenkinimą atliktu darbu. „Jei esi įsijautęs į projektą ir sieki maksimumo, paleisti jau baigtą pastatą nelengva. Statybų procese įsitraukia naujų žaidėjų, aikštelėje būna visokių staigmenų. Atėjęs į statybvietę pamatai dar visokių niuansų: o, čia reikėjo visgi padaryti kitaip. Techninis projektas jau patvirtintas, tada tenka gudrauti, kad padarytum būtiną pokytį. Stengiesi atlikti maksimaliai gerai, o terminai vis trumpėja, įtampa auga. Ir kai viskas baigiasi, jausmas primena pagirias. Suvoki, kad geriausia būtų projektą iš karto paleisti, ir tam labiausiai padeda nauji darbai“, – sako architektas.

Mes apskritai gyvename ekselio visuomenėje. Viską – universitetus, mokyklas, net žmogaus gyvenimo gerovę – matuojame skaičiais.

Vienas didesnių artimoje ateityje laukiančių naujų projektų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelis sostinės Olandų gatvėje. Balandį akademijos vadovybė su „Paleko ARCHstudija“ pasirašė šio projekto sutartį. Visgi apie būsimus darbus R. Palekas kalba atsargiai. Iš patirties žino, kad kartais nei laimėti konkursai, nei pasirašytos sutartys su investuotojais neužtikrina, jog sumanymą iš tikrųjų pavyks įgyvendinti. Tačiau net ir nerealizuotų projektų istorijos būna skirtingos. Pavyzdžiui, laimėję Palangos savivaldybės paskelbtą medinio parodų paviljono rekonstrukcijos konkursą, studijos architektai daugiau jokių žinių apie galimybę ją atlikti nesulaukė. O neįgyvendinto Stokholmo bibliotekos projekto atvejį galima vadinti sėkmės istorija.Tarptautiniam konkursui buvo pateikta daugiau nei tūkstantis darbų. Lietuvių projektas su dar penkiais pateko į antrąjį etapą. Vėliau jam buvo skirta trečia vieta – antros premijos komisija nusprendė niekam neteikti. „Be abejo, tai buvo didžiulis laimėjimas. Bet kai komisijos narys per apdovanojimus spaudžia ranką ir sako: „Jūs vos vos nelaimėjote“, tai...“ – šypsodamasis nutęsia R. Palekas. Dar anksčiau kalbėdamas apie šį projektą jis pavartojo terminą „horizontalioji autorystė“. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent tokią darbo metodiką, kilsteli antakius: „Nesuvokiu to kaip metodikos. Man tiesiog taip išeina.“ Tada, 2007-aisiais, ruošiant pasiūlymą, kūrybiniame procese pirmą kartą dingo bet kokia asmeninė autorystė: kas pirmasis iš komandos, be daugybės kitų variantų, paminėjo, o gal nupiešė į kalną įsmigusį „brūkšnį“ – biblioteką, neįmanoma pasakyti. Visai kitokia Lukiškių aikštės projekto istorija. „Paleko ARCHstudijos“ projektas konkursą laimėjo dar 2011 m. Nuo to laiko buvo paskelbtas dar ne vienas konkursas, ginčijantis sulaužyta daug iečių, o aikštė šiandien primena statybvietę be aiškios vizijos ar koncepcijos. „Pritrūko politinės valios“, – apie niekaip nepriimamus sprendimus sako architektas. Jautri, daugybei žmonių emociškai svarbi vieta virto bandymų įtikti visiems platforma. Bet tai, pasak jo, veda į aklavietę: „Negali būti gero rezultato, jei užsakovas iš anksto sako, kad visiems turi būti gerai. Tada bus bet kas arba niekas.“ Laimėtų konkursų, bet neįgyvendintų projektų istorijos neatbaido noro ir ryžto dalyvauti naujuose konkursuose. Dar anksčiau architektas yra sakęs, kad į tai žvelgia kaip į savotišką treniruotę. Tiesa, prieš spręsdamas, dalyvauti ar ne, paprastai pasidomi ir konkurso komisija. Jei šioje nėra architektų, o vien investuotojai ar valdininkai, sprendimas bus neigiamas. Apie tai, kiek daug laiko ir energijos skiriama ruoštis konkursams, kurie visai ne dėl architektų kaltės baigiasi niekuo, nekalbame. Nes „kiek“, „kiekiai“, R. Paleko nuomone, apskritai pernelyg sureikšmintas klausimas. Kartais jo išraiškos būna skaudžios: profesorius mini atvejus, kai sostinėje nugriaunami sovietmečiu iškilę pastatai, neatsižvelgiant į nematerialinę jų vertę. Paradoksalu, tačiau bet kurie iki Antrojo pasaulinio karo atsiradę statiniai a priori turi vertingųjų ypatybių, o sovietmečio architektūra – tarsi priešingai. Garsiausi architektų brolių Nasvyčių, Gedimino Baravyko, Vytauto Čekanausko, Vytauto Brėdikio, Justino Šeiboko pastatai sensta, neatitinka šiuolaikinio verslo poreikių ir yra puikiuose sklypuose. Tačiau, R. Paleko nuomone, sulaukę savo amžiaus – po dar kelių dešimtmečių – jie taptų nepajudinami. „Priešingu atveju, juos nugriovę, prarasime visą laikotarpį. Tai būtų dar vienas ekselinio mąstymo pavyzdys. Mes apskritai gyvename ekselio visuomenėje. Viską – universitetus, mokyklas, net žmogaus gyvenimo gerovę – matuojame skaičiais. Bet nuvertiname tai, kas yra nepamatuojama. Eilėraščio, muzikos kūrinio, architektūrinės idėjos vis tiek reikia, nors ji ir nepamatuojama skaičiais.“