Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 19 d.


POKALBIS
R. Oginskaitė: „A. Žebriūno filmai kūrė mane, o aš savo knyga kuriu jį“
Viktorija Vitkauskaitė

„Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus“, – ką tik pasirodžiusios knygos „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ anotacijoje rašo jos autorė Rūta Oginskaitė. Apie dešimt knygos rašymo metų su teatro ir kino kritike kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Kas buvo šios knygos iniciatorius – juk tikriausiai ne pats režisierius Arūnas Žebriūnas?

– Ne, ne pats. Kiekvieną kartą būna visa atsitiktinumų grandinė. O šįkart tai buvo režisieriaus Almanto Grikevičiaus 75-mečio šventė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. A. Grikevičius asmeniškai apskambino visus pažįstamus žmones iš kino pasaulio: „Ateik, man nereikia jokių dovanų, jokių gėlių, aš tik noriu visus pamatyti.“ Kai Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę griuvo visa kino gamyba, tie senieji, pirmieji režisieriai dar buvo šešiasdešimtmečiai, kupini jėgų ir idėjų, bet nebegalėjo dirbti, nes nebebuvo finansavimo iš Maskvos, o Lietuvoje pinigų kinui dar irgi nebuvo. Ir ta kino karta dešimtmečiams užsidarė namuose, o A. Grikevičius – pirmasis iš „senių“, kaip pats sakė, buvo apdovanotas Nacionaline premija ir savo jubiliejaus proga ryžosi kolegas suburti. 

Atėjusi į tą vakarą pirmiausia pamačiau Giedrę Kaukaitę (dainininkę, A. Žebriūno žmoną – „IQ Life“ past.) ir supratau, kad atsiskyrėlis A. Žebriūnas, galimas dalykas, irgi yra šitoje kompanijoje. Giedrė priėjo prie manęs, mes kalbėjomės, bet ir be žodžių buvo aišku, kad man rūpi jį pamatyti, o Giedrei rūpi, kad aš jį pamatyčiau. Žiūrėjau į A. Žebriūną net nežinodama, ar pažins – pernelyg daug metų nesimatėme. Bet pažino, nudžiugo ir mes visą vakarą kalbėjomės. Net ne vien apie jį: tuo metu buvau jau bebaigianti knygą apie dokumentikos kūrėją Robertą Verbą, o jiedu kartu jaunystėje kūrė filmą „Juodoji procesija“. Tai buvo filmas, kritiškai pažvelgęs į religiją. Iki tol visą laiką maniau, kad gal jie turėjo tą filmą padaryti kaip duoklę tam, kad galėtų dirbti toliau – tais laikais juk tai buvo įprasta. Bet pasirodė, kad tai nebuvo jokia duoklė – tai buvo A. Žebriūno sumanymas, nukreiptas ne prieš religiją, o prieš fanatizmą. Jį nustebino ir šokiravo, kai pamatė žmones, keliais einančius bažnyčios link ir tikinčius, kad tai jiems padės. A. Žebriūnas darė filmą būtent apie tai, o kokia istorija iš to išsivystė – jau kita kalba, knygoje teko tai ištirti.

Tą vakarą pasirodė, kad galima su A. Žebriūnu kalbėtis. Ir tai buvo gal pats šnekiausias mūsų vakaras. Jis pasakojo apie savo motiną, gimusią tremtinių šeimoje Sibire, ir aš pagalvojau, kad apie jo vaikystę nieko nežinome, nes jis niekada nieko apie tai nekalbėjo. O juk kūrė filmus apie vaikus. Taigi žmogus, kuris mane nukreipė link A. Žebriūno, buvo G. Kaukaitė. Bet tam jai visai nereikėjo pastangų – aš pati labai nudžiugau ir pati link jo ėjau.

– Prieš trejus metus Lietuvos radijo laidoje kalbėdama su Aurimu Švedu sakėte, kad kiekvienas žmogus turi savo repertuarą, istorijas, kurias visiems pasakoja. Visgi A. Žebriūno atvejis turbūt buvo kitoks – jis neturėjo savo repertuaro, neturėjo istorijų, kuriomis apiberia vos paklaustas?

– Jis apskritai kalbėdavo tik po pusę sakinio. Atrodydavo, kad turi didelę mintį, ją pradeda, o pabaigia kažkur omeny. Bet ne tik man kilo toks įspūdis – ir Algirdui Latėnui, ir kitiems kartu dirbusiems aktoriams įsiminė jo kalbėjimas: užuominos, kurių nepratęsdavo. G. Kaukaitė, kilusi iš Plungės, sako, kad tai būdinga žemaičiams: ištaria „Nu...“, ir tuo daug pasakyta. O A. Žebriūno tėvai – iš Žemaitijos, nors jis pats gimęs Kaune.

A. Žebriūnas turėjo ne istorijų repertuarą, o savęs pristatymo frazes, kurias sukūrė turbūt dar kokiame aštuntajame dešimtmetyje. Viena jų – „Aš savo filmais kovoju prieš dvasios eroziją“. Dar kokios dvi trys – ir viskas. Be abejo, interviu A. Žebriūno dažnai klausinėdavo vis tų pačių dalykų. Pavyzdžiui, kaip jis savo filmams surasdavo tuos nuostabiuosius vaikus. Į tai jis visada atsakydavo taip pat: „Prašydavau, kad mano asistentai ieškotų jokiu būdu ne darželiuose.“ Žinoma – juk filmuose vaidinantys vaikai jau buvo moksleiviai, paaugliukai, kokie dar darželiai? O paskutiniais metais jam labiausiai rūpėjo pasišaipyti, pasipiktinti politika ar kad per radiją kalba tą patį per tą patį.


– Ar tuo metu, kai ėmėtės rengti knygą, toks A. Žebriūno nekalbumas jums buvo netikėtas? Galbūt jau iš anksto žinojote, kad istorijų iš šio žmogaus neišpeši?

– Ne, man tai buvo visiškai netikėta, netgi šokas. Būdavo, juntu, kad mes nerandame bendros kalbos. Jis visą laiką sutinka, kad aš pas jį ateičiau, mes geriame vadinamąją antrą kavą (vieną gerdavo ryte, o kitą – 12 val., kai aš ateidavau ir kai jis turėdavo daugiausia jėgų). Kad ir kiek būčiau pasiruošusi, pasiskaičiusi archyvų, dokumentų, senų interviu, kad ir kiek kartų mačiusi jo filmus – visa tai neveikė. Jis nebuvo linkęs pasakoti, kaip dirbo. Iki šiol dėl to išgyvenu, bet nežinau, ką reikėjo daryti kitaip. Dabar galvodama suprantu, kad jam tiesiog nepatiko lįsti į praeitį. Jam patiko kurti į priekį. Todėl reikalavo, kad pasakyčiau jam idėją. O aš vis galvodavau: na kaip jam paaiškinti, kad pirmiausia turiu labai daug sužinoti, o tada ieškoti tos idėjos. Dar vienas dalykas – jo didžiulis susidomėjimas filosofija. Jis labai mėgo skaityti filosofines knygas, svarstyti. Bet mūsų pokalbiuose – nei nuotykių, nei filosofijos, nei istorijų.

– Tačiau dabar savo padarytu darbu džiaugiatės?

– Šiandien labai džiaugiuosi. Savo elgesiu A. Žebriūnas mane privertė dirbti visai kitaip, nei dirbdavau anksčiau. Iki tol visada remdavausi pasakojimais, pasitikėdama jais ir papildydama dokumentais. O dabar turėjau pasakoti pati. Kai pasikalbėjau su jo mokiniais, supratau, kad jis ir su manimi elgėsi kaip su savo studentais: kad ir ką jie, būdavo, pasiūlo, kokį sumanymą atneša, jis būtinai atmes, sukritikuos. Jis taip saugodavo, kad jie neįklimptų į banalybę, jog bardavosi iš anksto. Banalybės ir aš labai bijojau. Bet tam, kad galėčiau šią knygą parašyti, dirbdama supratau du dalykus: pirma, kad jo filmai, matyti vaikystėje, turėjo milžinišką įtaką, jie tiesiog mane kūrė. O antra – knyga, kurią rašau, aš kuriu jį. Kai radau šį raktą, galėjau pradėti veikti. Knygoje dažnai rašau „aš“, „mes“ ir manau, kad šiuose žodžiuose telpa daugybė žmonių, kurie vaikystėje matė jo filmus ir liko lygiai taip pat paveikti. Daug pašnekovų pasakojo, kad vėl žiūrėdami jo filmus jaučiasi, tarsi žvelgtų į savo gyvenimą. Nors įvykiai, charakteriai su tikrais žmonėmis neturi nieko bendro, tas jausmas lieka. O A. Žebriūnas mano knygoje – ne tik jis, režisierius, kūręs tuos filmus, bet… Žiūrėdama į jį, mačiau, tarkime, ir savo tėtį ar kitą seną žmogų, tyliai mintyse rašantį liūdesio dienoraščius, net jeigu jie nerašo ir nekalba apie tai.

– Knygos pristatymuose teko girdėti nuostabos, kad ją rašėte net dešimt metų. Bet turbūt tiksliau būtų sakyti, kad šiai knygai jūs rengėtės visą savo gyvenimą?

– Taip, būtent – visą savo gyvenimą. Čia toks labai neprofesionalus prisipažinimas, nes dirbi jausmais, o ne instrumentais. Bet taip jau yra: man to žmogaus, apie kurį rengiu knygą, kūryba turi reikšti daug. Negaliu šiaip sau tiesiog paimti ir padaryti techniškai. Būtų klaikiai nuobodu, jei man pačiai tai nieko nereikštų.

– Jūs buvote šalia A. Žebriūno paskutiniais jo gyvenimo metais. Kaip režisieriaus netektis 2013 m., jau pradėjus rengti knygą, paveikė šio kūrinio viziją, planuotą struktūrą?

– Tuo metu struktūros dar neįsivaizdavau, klaidžiojau visiškoje nežinioje. Mane netektis paveikė tiesiog žmogiškai. Klaikiai paveikė. Nors tai nebuvo netikėta, nes jis ne vienus metus labai sirgo. Paskutinius trejus metus, kai mes draugavome, jis visą laiką silpo akyse. Mano darbo tai nesustabdė. Tik atsimenu tą grynai žmogišką liūdesį, sukrėtimą. Juk kai miršta artimas žmogus, tu tiesiog smunki. Be abejo, atsirado ir pareigų staigiai apie jį parašyti. Puikiai atsimenu, kad buvo pirmadienis, 16 valanda, ir G. Kaukaitė pranešė, kad tai įvyko. Tada paskambinau į „Lietuvos rytą“, jie pasakė, kad įdės žinutę. Ne, sakau, ne žinutę, aš rašau tekstą. Ir kitą dieną išėjo visas puslapis apie A. Žebriūną.

– Netipinė ir labai įdomi šios knygos struktūra: ją pradedate ir baigiate paskutiniu A. Žebriūno gyvenimo etapu, kuriame labai skaudžiai juntama jo vienatvė, silpnumas, vienišumas. Vis dėlto net ir turėdamas tokią klausytoją kaip jūs jis nesigręžiojo į praeitį, nekūrė savo gyvenimo kaip paminklo, nesigyrė, nesididžiavo padarytais darbais. Kuo tai paaiškinti – charakteriu ar vis dėlto tai buvo jam tiesiog per skausminga?

– Aš manau, kad 80 metų žmogui sunku gręžiotis atgal. Be to, man vieną dalyką paaiškino jo dukra dailininkė Monika Žebriūnaitė, kuri, būdama 10 metų, vaidino Ievą Lotą jo filme „Seklio Kalio nuotykiai“. Kalbėjomės, kai A. Žebriūno jau nebuvo. Sakau, Monika, man toks svarbus filmas „Paskutinė atostogų diena“, o jis sakė, kad tas filmas jam visai neberūpi. Ir Monika tarė: „O aš jį suprantu. Būna, patinka žmonėms mano paveikslas, kurį kažkada nutapiau. Jie aikčioja, kaip gražu, o aš klausau ir galvoju, kad man tas kūrinys nieko nebereiškia, aš dabar gyvenu visai kitais darbais.“ Matyt, taip yra. Galiu prisipažinti: man būtų norėjęsi visą šią knygą paskirti „Paskutinei atostogų dienai“. Kuo daugiau sužinoti apie filmavimą, apie įvairias detales. Bet nesužinojau, be to, tai būtų labai neteisinga kitų A. Žebriūno filmų, apskritai viso jo gyvenimo atžvilgiu.

– Skaitant knygą susidarė įspūdis, kad jūsų pačios šįkart joje yra daugiau nei kitose jūsų parašytose knygose apie Vytautą Kernagį, Grigorijų Kanovičių, Vladą Bagdoną...

Taip. Kartą buvau pakviesta į renginį pakalbėti apie V. Kernagį ir ruošdamasi ėmiau skaityti savo knygą iš naujo. Skaičiau ir galvojau: „Bet čia juk enciklopedija.“ Tuo metu man turbūt buvo dar per anksti ką nors interpretuoti, aš norėjau kuo daugiau apie jį sužinoti ir užfiksuoti, kad tai liktų. Kalbant apie V. Bagdoną, aš buvau liudininkė kaip tik tų metų, kai jį ėmė kviesti vaidinti į Rusiją. Rengdama knygą „Gib a kuk“ buvau liudininkė nuostabiausių G. Kanovičiaus ir jo žmonos Olgos dialogų, taigi manęs pačios ten visai nereikėjo. O šįkart man teko būti tuo vaiku, kurį išaugino A. Žebriūno kinas. Ir nenorėjau slėpti savo ašarų, kai skaičiau jo dienoraštį ir jo neatpažinau. Būdavo, ateinu pas tokį išdidų, šaltą, didį režisierių, o skaitau dienoraštį, kur jis išpažįsta savo liūdesį, silpnumą, vienatvę. Tai, apie ką žmogus šiaip nešneka. Ir mes nešnekėjome.

Yra du A. Žebriūno dienoraščiai. 2000-aisiais rašytą jis man pats įteikė, o 1959–1961 m. užrašus G. Kaukaitė tik šiemet rado tarp jo daiktų. Tai storas sąsiuvinis, į kurį A. Žebriūnas, dar dirbdamas kino studijoje dailininku, užsirašydavo kino klasikų mintis, skaitytas rusiškose knygose, arba savo įspūdžius, kai pamatydavo įdomesnį filmą. Arba savo nuotaikas. Kai jau ėmiau galvoti apie knygos iliustracijas, šovė mintis apie „Mažąjį princą“. A. Žebriūnas sakydavo, kad tai buvo jo stalo knyga. Todėl paprašiau Giedrės paieškoti jo bibliotekoje, gal ta knyga kur nors tebėra. Giedrė ėmė ieškoti ir surado tiek daug dalykų! Tarp jų – ir tuos užrašus. Sakoma, kad artimieji negali tvarkyti išėjusio žmogaus daiktų septynerius metus. Emociškai per sunku. Kai kreipiausi dėl „Mažojo princo“, kaip tik ėjo į pabaigą septintieji metai.

– Jau užsiminėte, kad teko po pertraukos atsiversti knygą apie V. Kernagį. Ar įprastai grįžtate prie savo parašytų knygų, vėl jas skaitote?

– Ne, tai yra labai baisu ir visada norisi taisyti. Nebent būna kokia proga: pavyzdžiui, festivalis „Purpurinis vakaras“ pakvietė vesti V. Bagdono kūrybos vakaro, tad ėmiau skaityti savo knygą, kad prisiminčiau jo dainavimo istoriją. Bet apskritai to vengiu.

– Rengiant tokias knygas tenka labai pasikliauti pagrindinio herojaus ir jį supančios aplinkos atmintimi. O atmintis, žinia, dažnai mus suklaidina, šį tą paslepia, šį tą pagražina, paryškina. Kaip su tuo dorojatės?

– Žinau, kad atmintis daro tokius fokusus. Rašydama pirmąją savo knygą gavau labai didelę pamoką. Buvau ką tik baigusi žurnalistikos studijas, kai tuo metu 80-metė operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė pareiškė: „Parašykite apie mane knygą, mano gyvenimas kaip romanas.“ Man tai pasirodė įdomu, ir aš kad rašiau! O juk niekas nemokė rašyti tokių knygų, bent jau žurnalistų. Pati vėliau susivokiau, kad reikia ir į archyvą nueiti dokumentų pasižiūrėti, ir su kitais žmonėmis pasikalbėti. Vienas tų žmonių, dirbusių su A. Staškevičiūte, buvo dirigentas Rimas Geniušas. Kai mes susitikome pokalbio, solistės pasakojimus jau buvau publikavusi „Literatūroje ir mene“. Mes kalbamės su R. Geniušu, ir jis vieną faktą pamini, kitą, apie solistės interpretacijas užsimena... Maniau, kad prasmegsiu. Juk pasitikėdama pasakotoja buvau tiek klaidų paskelbusi! Užtat ta knyga ir buvo taip suformuota: čia yra A. Staškevičiūtės pasakojimai, tiksliau – sakmės, o šalia – faktai, kitų žmonių požiūriai.

Knygoje apie A. Žebriūną irgi yra tų atminties neatitikimų. Vieni sako, kad jaunystėje, studijuodamas architektūrą Dailės institute, jis buvo irklavimo treneris ir iš to gyveno, kiti sako, kad tikrai nebuvo, tik pats irklavo, o mano teta sako, kad jis ją asmeniškai treniravo. Ir tegu taip lieka. Man tai žavu.

– Jūsų knygose herojų portretai vaizduojami su daugybe atspalvių, žmonės išlieka žmoniški – su savo trūkumais, ydomis, silpnybėmis, ne visai gražiais poelgiais. Ar tenka tą netobulumo teritoriją nuo savo pašnekovų apginti? Juk dažnas turbūt norėtų save matyti pavaizduotą vien palankiausioje šviesoje?

– Taip, tenka. Nors būna ir tokių atvejų kaip su V. Bagdonu. Man buvo labai nedrąsu duoti jam paskaityti tą knygą. Bet jis perskaitė ir ant rankraščio užrašė: „Skaičiau du kartus, jei tai būtų ne apie mane, skaityčiau ir trečią.“ Tragikas V. Bagdonas turi nuostabios autoironijos.

Bet su minėtais niuansais susiduriu ne vien knygas rašydama – net ir rengdama interviu. Pavyzdžiui, G. Kanovičiaus karta tai sunkiai pakelia. Jiems atrodo, kad toks pavaizdavimas tarsi sudaužo visą jų gyvenimo darbą. Tad dėl knygos „Gib a kuk“ teko pasiginčyti. Kai leidykla atsiuntė Kanovičių šeimai rankraštį, tuo metu Izraelyje kaip tik buvo ir abu jų sūnūs Dmitrijus ir Sergejus. Ir taip pradėjau gauti vieną po kito trijų Kanovičių laiškus su pastabomis, patikslinimais ir patarimais. O man labiausiai rūpėjo Olios Kanovič nuomonė. G. Kanovičius juk pratęs duoti interviu, o jai tai buvo pirmas kartas. Kanovičių šeimos vyrams labiausiai kliuvo knygos pabaiga: ją baigiu Olios fraze apie atšalusią arbatą, o jie norėjo baigti Grigorijaus monologu apie rašymą be melo. Bet žinojau, kad be finalo su Olgos fraze man tos knygos išvis nereikia. Galiausiai pasakiau, kad savaitei išjungiu kompiuterį ir telefoną. Man atostogos! Dar, prisimenu, G. Kanovičiui parašiau: „Nebijokite knygos jaukumo.“

Kai po savaitės vėl įsijungiau kompiuterį, nuo gautų laiškų buvo net juoda. Akis užkliuvo už Olgos laiško, kuriame ji rašė: „Čia pas mus svetainėje vyksta karšti ginčai dėl finalo, paskaičiau jį ir mano nuomonė tokia – viskas turi likti, kaip yra, nes tai siejasi su knygos pradžia.“ Olia – buvusi redaktorė, ji juk puikiai supranta tokius dalykus. Iškart atėjo ir Dmitrijaus laiškas: „Mama teisi, viskas turi būti, kaip yra.“ Štai ko reikia Kanovičių šeimos vyrams – mamos nuomonės. Ir aš pradėjau verkti. Supratau, kad Olia man išgelbėjo knygą. Parašiau jai rusiškai „Olia, aš jus myliu“, ji iškart atsakė „aš jus taip pat“. Tai buvo tokios emocijos! Aš tos vasaros niekada nepamiršiu. Bet kitų tokių ryškių nuotykių, istorijų su jokiais kitais knygų herojais nenutiko.

– Iki šiol jus su jūsų knygos herojais skirdavo didesnė ar mažesnė distancija. Ar imtumėtės rašyti knygą apie ypač artimą žmogų – be abejo, turiu omeny jūsų šviesaus atminimo tėvą, aktorių Laimoną Noreiką?

– Aš galvoju taip: vaikai neturi rūpintis knygomis apie savo tėvus. Jeigu žmogus, jo kūryba, veikla yra verta dėmesio, tai turėtų būti daroma be vaikų pastangų. Juk kiekviena sritis turi profesionalų. Aš neturiu lįsti, esu viso labo duktė. Bet, tiesą sakant, žiūriu, kad daugelis būtent taip ir daro – rūpinasi giminėmis. Ir man tai labai keista ir liūdna. Kad ir Monika Mironaitė – kas nuginčys, kad tai buvo reiškinys, milžiniška artistė? Taip, apie ją turi būti knygų. O kas yra? Dvi knygos, kurias parengė jos duktė. Ir man tai nesuvokiama. Nėra autoriaus, kuriam būtų įdomu parašyti apie Moniką?

Šviesiai ateičiai turiu vieną viziją, bet apie vizijas sunku kalbėti. Apie A. Žebriūną šnekėjau dešimt metų ir galvoju, kad viskas taip ilgai užtruko būtent dėl to, kad taip plačiai šnekėjau. Bet pasirodžius knygai mane apėmė laimė, nes įsitikinau, kad A. Žebriūno kinas labai labai rūpi. To tikėdamasi aš neapsirikau.

– Kiek suprantu, vienu metu rašote ne po vieną knygą – štai ir rašant „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ įsiterpė „Gib a kuk“. Gal ir dabar jau esate pradėjusi ar įpusėjusi naują kūrinį?

– Taip, esu pradėjusi rinkti medžiagą. O „Gib a kuk“ į knygos apie A. Žebriūną rašymą įsiterpė atsitiktinai. Kartą D. Kanovičius, kuris buvo mano klasės draugas, užsiminė, gal sutikčiau išklausyti jo tėvo pasakojimų. Žinoma, sutikau, bet tuo metu pats G. Kanovičius to nepanoro – tada Izraelyje buvo labai įtempta padėtis, sprogimai gatvėse, artimų žmonių žūtys. O 2016 m. pradžioje kitas jo sūnus Sergejus davė jam paskaityti disertaciją apie sovietinį kiną ir žydus. Ir Sergejus labai gudriai tėvo paklausė, ar šis turėtų ką pridėti. O jis atsakė: „Turėčiau, ir labai daug.“ „O ar papasakotum Rūtai?“ „Taip.“ Kai man „taip“ pasako 86 metų žmogus, nebegaliu jam pasakyti: „Atleiskite, dabar rašau apie Žebriūną, palaukite kelerius metus.“ Sūnums padėjus, iškart išskridau į Izraelį, ir taip viskas prasidėjo. Be to, G. Kanovičius buvo dirbęs su A. Žebriūnu, tad man rūpėjo ir apie tai paklausinėti. Ir dar Izraelyje susiradau taip pat su A. Žebriūnu dirbusį kompozitorių Viačeslavą Ganeliną.

Beje, vieną nuostabiausių A. Žebriūno apibūdinimų išgirdau būtent iš G. Kanovičiaus. Jis pasakė: „A. Žebriūnas kino studijoje vaikščiojo kaip gandras tarp vištų.“

Vietoj epilogo:

– Mes niekada nenueisim nei į gruzinišką restoraną, nei bifštekso. Aš nebepakilsiu ir nėr čia ko fantazuoti. Nebeieškok.

– Betgi smagu galvoti, kad mes norim ten nueiti.

– Tu atleisk, kad aš tau žadėjau, galvą sukau.

– Kvietimas man patinka. Neatimsit. Čia amžiams.

(Iš R. Oginskaitės ir A. Žebriūno pokalbių, „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“, p. 436).

2020 12 09 12:09
Spausdinti