Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Protėvių sapnai
IQ Life
CANNON BALL, NORTH DAKOTA - DECEMBER 3: Chief Lance King of the Ogalala Lakota from Pine Ridge Reservation wears his Wa Pah Ha bonnet made from eagle feathers and rabbit skins at Oceti Sakowin Camp on

Kelionė per Pietų Dakotos valstiją skirta didžiausiai JAV istorijoje masinei mirties bausmei paminėti ir atspindi kultūrinį vietos čiabuvių atgimimą. Jamesas Astillas prisijungia prie būrio raitelių.

Pirmasis žygio ritualas prasidėjo netikėtai. Apie dvidešimt Amerikos čiabuvių, arkliais atjojusių prie apledijusio Misūrio upės kranto Pietų Dakotoje, šnekučiavosi, prunkštė, traukė cigaretes, užkandžiavo ir mankštino kojas prieš varginančią kelionę. O kitą akimirką kažkas jau mojavo smilkstančiomis šalavijų šakelėmis gyvūnams ir žmonėms po smakrais, kad palaimintų arklių bei raitelių ryšį, kuris sijų tautai kadaise atnešė didybę. Ketinau joti su jais, bet mano kresna ruda kumelė, dėl neįprastai šviesių karčių pavadinta Debe Hari, tuo ne itin džiaugėsi. Ilgas valandas praleidusi arkliams skirtame sunkvežimyje, kuriuo savininkas atgabeno gyvūną iš Nebraskos valstijos, ji vis dar buvo susijaudinusi ir nujausdama prastą raitelį nekantravo patikrinti, kiek gali pasinaudoti savo pranašumu. Kumelė energingai apsuko kelis ratus ir ėmė pašėlusiai spardytis išrietusi raumeningą kaklą. Tačiau smarkiau trūktelėjus vadžias gyvūnas apsiramino. Visa laimė, nes mano būsimieji bendražygiai – daugiausia indėnai dakotai, rytinės sijų atšakos atstovai, – negailestingai vertina gebėjimą valdyti arklį. Paskui mudu su Debe ir kitais pasisukome į sniege stovintį čiabuvį su rūkstančio šalavijo šakele rankoje. Aukštas tiesus vyras dėvėjo kaubojišką skrybėlę ir vilkėjo odinį apsiaustą. Dėl aštrių bruožų ir tylios didybės jis atrodė lyg kino žvaigždė. Tai buvo Jimas Milleris, gyvulių augintojas ir dvasinis vadovas iš Pušų Kalnagūbrio sijų rezervacijos už 3 valandų kelionės į pietus. Jis ir sumanė šį kasmetį 530 km žygį, į kurį ketinome leistis. Mūsų kelias vedė nuo nedidelės Žemutinio Brulio sijų rezervacijos vakariniame Misūrio krante, iš kurios išvykome gruodžio 10 d., iki Mankeito vakarinėje Minesotos valstijos dalyje, kurią raiteliai turėjo pasiekti antrosios Kalėdų dienos rytą. J. Milleris tvirtino prieš 15 metų susapnavęs pranašišką sapną, kuriame jis lydimas nepažįstamų vyrų kolonos šuoliavo per neregėtą žemę. „Nežinojau, kur link traukiame, – paaiškino jis tą rytą valgydamas mėsainius su kokakola Louer Brulio lošimo namuose. – Bet paskui tie vyrukai nuvedė mane į kolonos priekį. Ten pamačiau plevėsuojant visas Jungtinių Valstijų vėliavas. Ir jie pasakė: čia – Mankeitas.“ J. Milleris sakė susapnavęs didžiausią masinę mirties bausmę JAV istorijoje. 1862 m. antrąją Kalėdų dieną Mankeito mieste buvo pakarti 38 dakotų vyrai ir berniukai. Egzekucija įvykdyta iš karto visiems nuteistiesiems vienose kartuvėse išmušant pagrindą iš po kojų vienu kirvio kirčiu. Visa tai stebėjo šventiškai nusiteikusi baltaodžių naujakurių minia. Kai kurie žmonės, norėdami pasižiūrėti, kaip ant virvių purtosi indėnai, raiti arba vežimais čia keliavo net kelias dienas. Tai buvo vienas šlykščiausių nutikimų per tą sijams apkartusį šimtmetį. Šis masinis korimas įvykdytas po trumpo karo, kurį čiabuviai pradėjo iš nevilties. Rytinės dakotų gentys valdžiai perleido dideles dabartinių Viskonsino ir Minesotos valstijų teritorijas mainais į kasmetes išmokas aukso monetomis. Tačiau pažadėtų pinigų nesulaukė ir 1862 m. rugpjūtį ėmė badauti. Keli šimtai dakotų įsismarkavo ir nužudė maždaug 800 naujakurių. Jie buvo patyrę kariai, bet niekam tikę strategai. Valdžiai atsiuntus nereguliariąją kariuomenę, čiabuviai greitai pasidavė, ir netrukus po to inscenizuotas teismas mirties bausme nuteisė 303 asmenis, kaip tvirtinta, dalyvavusius šiame smurto protrūkyje. Tai, kad kartuvėse atsidūrė tik 40 iš jų (įskaitant du asmenis, pakartus jau po pagrindinės egzekucijos Mankeite), nulėmė visuomenės nepasitenkinimo sulaukęs šalies vadovo Abrahamo Lincolno įsikišimas. Generolas Johnas Pope’as, kurį prezidentas nusiuntė numalšinti sukilimo, labiau jautė visuomenės nuotaikas. „Mano tikslas yra visiškai išnaikinti sijus, – rašė jis. – Su jais derėtų elgtis kaip su maniakais arba laukiniais žvėrimis, bet tik ne kaip su žmonėmis.“ Kaip parodė tolesnis visos žirgų tautos (taip save vadino septynios atskiros sijų etninės grupės) likimas, minėtieji karininko siekiai kone išsipildė. Minesotoje imta taikyti genocido politiką, rytinėse teritorijose gyvenantiems dakotams liko tik skurdžios žemės lopinėlis Pietų Dakotoje, ir daugelis ėmė badauti. Toliau buvo laužomi susitarimai, rengiami pogromai ir žudynės, siautėjo epidemijos, kol galiausiai 1890 m. prie Vunded Ni užgniaužtas paskutinis indėnų pasipriešinimas kruvinai amerikiečių ekspansijai į vakarus. J. Milleris tvirtina iki sapno nieko nežinojęs apie tą masinį korimą ir su juo susijusius siaubingus įvykius. Tai tikėtina: daugelis iš maždaug 30 čiabuvių, susirinkusių Louer Brulyje, prisipažino apie korimą pirmąsyk išgirdę tik vienoje šių kelionių. Jų lankytose valstybinėse mokyklose nepasakota apie pasienio karus, o seneliai nekalbėdavę apie šią skausmingą praeitį. „Mankeite pakartas mano proprosenelis. Pirmasis išlikęs prosenelės prisiminimas buvo jos rankos, įsitvėrusios į mamos palaidinę kavalerijai vejant juos iš Minesotos, – pasakoja vienas raitelių Peteris Lengkeekas. – Mano senelė gimė Pietų Dakotoje maždaug 1905 m. Bet paklausta apie tuos įvykius tik prispaudė pirštą prie lūpų. Ji nenorėjo apie tai kalbėti. Tai pernelyg tragiška.“
Prie kolektyvinės užmaršties prisidėjo ir misionierių internatinės mokyklos, kurias didžiąją XX a. dalį buvo priversti lankyti dauguma Amerikos čiabuvių vaikų. Siekta priartinti indėnų sielas prie Dievo ir apvalyti nuo pagoniškos kultūros, įskaitant kalbą, padavimus ir vietines dvasines praktikas, oficialiai įteisintas tik 1978 m. „Užmušk indėną – išgelbėk žmogų“, – taip savo metodą 1892 m. apibūdino Karlailo indėnų profesinės mokyklos Pensilvanijos valstijoje direktorius kapitonas Richardas H. Prattas. Anuomet tai laikyta šviesuolišku požiūriu, nes R. H. Pratto mintis prieštaravo visuotinai paplitusiam požiūriui, kad geriausias indėnas yra negyvas indėnas. „Išgirdę vaiką kalbant gimtąja kalba, jie įgrūsdavo šiam į burną muilo gabalą ir pastatydavo priešais altorių“, – prisiminė J. Milleris. Nenuostabu, kad sijų ir kitos čiabuvių kalbos ėmė sparčiai nykti: iš 25 tūkst. žmonių, kaip manoma, vis dar mokančių vieną sijų kalbų, tik nedaugelis jomis kalba sklandžiai. „Visi tiesiog tylėjo, nes pernelyg bijojo“, – pasakojo J. Milleris. Kelionės sumanytojas tvirtino, kad apreiškimą jam atsiuntė Vakan Tanka – Didžioji Paslaptis, sijų dievybė. „Štai iš kur šis sapnas“, – teigė jis. Atrodo, kad nė vienas žygio dalyvis tuo neabejoja. Buvęs alkoholikas J. Milleris pats susikūrė žynio vaidmenį. Jis neša religines priemones, tokias kaip šalavijų lazdos ir vietos tabakas, į kalėjimus, kur laikoma neproporcingai daug indėnų. Taip pat jis vadovauja tradicinėms apeigoms, pavyzdžiui, Saulės šokiui, kuriame dalyviai persiveria krūtinės odą virbais, šiuos pririša prie stulpo ir šoka, kol paklaikę nuo dehidratacijos bei skausmo išrauna saitus ir taip paaukoja kraujo dvasioms. J. Millerio vizija manęs neįtikino. Jis pasirodė kiek teatrališkas: Vietnamo karo veteranas tvirtino tame konflikte nukovęs 38 priešus – tiek pat, kiek žmonų buvo pakarta Mankeite. Tai – neįtikėtinas sutapimas. Tačiau visai kitaip vertinau jo sumanymą – nereklamuotą ir žiniasklaidos retai nušviečiamą raitelių žygį, apie kurį sužinojau domėdamasis indėnų karais. Mane ši apeiginė kelionė sužavėjo kaip bandymas vėl atrasti užmirštą istoriją ir grąžinti gerą vardą kadaise paniekintai tapatybei. „Žygis labai daug kam atvėrė akis, – sakė J. Milleris. – Mane labiausiai džiugina tai, kad galiu padėti tautiečiams atrasti šaknis, parodyti, iš kur jie kilę. Ši kelionė jiems byloja, jog galima kalbėti apie savo religiją, patirtą smurtą.“ Kad tai nepaneigiama tiesa, supratau per tris dienas ir tris naktis, kurias praleidau su žygeiviais jodamas ant Debės Hari, plepėdamas viename mus lydinčių pikapų, sėdėdamas lošimo namuose ir bendruomenės centruose, kur valgydavome ir miegodavome.

„Bus sunku“

Mums susirinkus prieš pat žygio pradžią, dangus virš Louer Brulio atrodė pritvinkęs sniego. Į kaulus smelkėsi 10 laipsnių šaltis. Per pirmąją dieną įveikėme 24 km iki Varnų Upės rezervacijos – plikos dykros, į kurią pirmąsyk buvo deportuoti Minesotos dakotai. Vakarop mano ausų lezgeliai skausmingai nušalo. „Bus sunku“, – monotoniškai ištarė kitas akmeninio veido indėnas Wilfredas Kimble’as iš Varnų Upės, kuriam pavesta nešti žygio lazdą, t. y. vesti koloną. Jis stovėjo prie J. Millerio apsivilkęs ryškiai žalią striukę su gobtuvu, atrodo, net švytinčią sniego fone. Pirštinėtoje rankoje laikė lazdą, papuoštą lediniame vėjyje plazdančiomis 38 erelio plunksnomis, viena eile pritvirtintomis karoliukų ir siūlų vėriniais. „Jei pamatysite ką nors kenčiant, padėkite, – pasakė W. Kimble’as. – Jei arkliui sunku, pagailėkite. Jums jo prireiks.“ Pora nuo arklių nulipusių raitelių ėmė darniai treliuoti sijų maldą ir prašyti Vakan Tanko palaiminti mūsų kelionę. Neraginami arkliai pradėjo glaudžiu ratu žingsniuoti aplink giedančius vyrus. Judėjome vis greičiau, plaukuoti pilvai ir kaulėti keliai vis susidurdavo pagal kylantį ir žemėjantį maldos ritmą, kol galiausiai jaunuolis, kuriam buvo patikėta W. Kimble’o lazda, staiga ištrūko iš rato, visi ėmėme sekti jam iš paskos ir išvyniojome arklių viją. Įsiaudrinę judėjome kratančia risčia pilnais plaučiais rydami šaltą sunkų orą. Pasukome į rytus Varnų Upės link ir nusidriekėme ilga kolona apledijusiu kelkraščiu. Nuo šalčio sustingus rankoms ir kojoms, viena mergina nuvirto nuo arklio ir buvo priglausta pikape. Kalbėjome nedaug. Tam buvo pernelyg šalta, raiteliai stengėsi įsivažiuoti į ritmą, ieškojo pavojų apledijusiame žemės paviršiuje, aiškinosi arklių pajėgumą ir nuotaiką. Maždaug pusė jojo be balnų, kai kurie net be kamanų. Prisidengę veidus nuo žvarbaus vėjo jie tyliai žvelgė priekin, kur šokčiojo erelio plunksnų lazda. Nors oras buvo atšiaurus, vienas jaunas vyras šalia manęs keliavo plika galva. Tai buvo J. Millerio žentas Brandonas, atvykęs į šį žygį su žmona ir vaikais iš Su Folso miesto. Jam už nugaros plevėsavo juodi pečius siekiantys ledo kristalais nusagstyti plaukai. „Ajiii!“ – staiga jis sušuko ir pasuko dešinėn. Priešais jo arklį per sniegą nulėkė tamsi į vilką panaši figūra. Brandonas sulėtino arklį ir grįžo į koloną. „Kojotas, – suniurnėjo jis. – Priešas.“
Vis dėlto po ilgo žiaurumų, trėmimų ir asimiliacijos politikos laikotarpio ši dvasia buvo beveik sunaikinta.
Sijai ne visada buvo raiteliai. Žmonijos istorijoje daugumos kultūrų atstovai iš medžiotojų ir rinkėjų tapo žemdirbiais, o sijai, atvirkščiai, kadaise sėsliai gyveno pietrytinėje dabartinių JAV dalyje. Jie persikėlė šiaurėn XI–XIV a. ir vėl ėmė gyventi iš medžioklės, susidūrę su bizonų kaimenėmis, kurios anuomet ganėsi Vidurio Vakarų prerijose. Jie įgudo medžioti šiuos raguočius nugindami nuo neaukštų skardžių. Dakotai tapo dar efektyvesni maždaug 1760 m. gavę arklių, kuriuos į Ameriką atgabeno ispanai. Padėjo ir šautuvai – juos panašiu metu dakotai ėmė pirkti iš prancūzų kailinių žvėrelių medžiotojų. Dėl to kone šimtmetį tauta klestėjo ir aršiai kovojo: puotoms ruošdavo bizonieną, grūmėsi su kitomis gentimis ir plėtė valdas. XIX a. viduryje, kai baltaodžiai naujakuriai pradėjo skverbtis į jų teritoriją, vidutinis sijų vyras buvo apie 1,73 m ūgio – mažiausiai 2 cm aukštesnis nei vidutinis amerikietis. Kai baltaodžiai (arba vasičai – tai sijų kalba pažodžiui reiškia „nugriebiantys riebalus“) suskubo skelbti savo rasinį pranašumą prieš indėnus, sijai stebėjosi, ką jie nori tuo pasakyti. Vis dėlto po ilgo žiaurumų, trėmimų ir asimiliacijos politikos laikotarpio ši dvasia buvo beveik sunaikinta. Dažniausiai į skurdžias ir toli nuo amerikiečių visuomenės įkurtas rezervacijas suvarytiems čiabuviams nuolat primintas jų indėniškumas, valstybė engė jų kultūrą ir vis kartojo, kad šia tapatybe nėra ko didžiuotis. „Dabar man 60 ir dar prieš 20 metų buvau taip sutrikęs dėl savo kultūros, kad nė nenorėjau būti indėnas“, – sakė genties istorikas Chauncey Longcrow iš Varnų Upės, esančios skurdžiausioje JAV apygardoje. Mažakalbis apkūnus vyras su vėplio ūsais, neslepiantis prastos nuomonės apie kitus žmones, aprodė man rezervatą. „Norėjau būti vadinamas Čarlzu, Filipu ar panašiai. Ketinau pasikeisti vardą“, – prisipažino jis. Tarp Amerikos čiabuvių paplitusi priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, ligos ir savižudybės leidžia daryti prielaidą, kad pasibjaurėjimas savimi tebėra įprastas reiškinys. Tai bylojo ir kiekvienos žygio dienos vakare W. Kimble’o rengiami grupės susitikimai. Paaiškėjo, kad daugelis žygeivių ko nors gedi ir bando atsikratyti priklausomybės nuo butelio. „Čia esama ir ne alkoholikų, bet nedaug“, – sakė dakotų ir krou genčių kraujo turintis plačiapetis senolis Richardas Milda, ėmęsis vadovauti maldų giesmėms. Jis taip pat kadaise girtuokliavo. „Gerdavo abu mano tėvai. Alkoholiu piktnaudžiavau ir pats“, – prisipažino dosnus ir linksmas Debės Hari šeimininkas Jimas Hallamas. Jis turi tris seseris ir keturis brolius. Visi piktnaudžiauja alkoholiu. „Vienas atsidūrė kalėjime ir niekada iš ten negrįš.“ Buvo sunku patikėti, kad dauguma tų ištvermingų, praktiškų, grakščių raitelių, kuriuos stebėdavau dieną, iš tiesų yra trapūs susisieloję žmonės. Bet atsižvelgiant į tai, kokiam įvykiui atminti skirtas šis žygis, jis v isai nebuvo liūdnas: sunkus, bet tam tikra prasme pergalingas, o jo dalyviai nepriminė nukentėjusiųjų.

Jojimas ir tapatybė

16-metis raitelis Carlas Esteris apie kelionę sužinojo feisbuke. Tai įkvėpė jį pasidomėti Mankeito korimais ir sijų trėmimu iš Minesotos. „Pirmąsyk išgirdau, kad esame kilę iš ten“, – pasakojo jis įsitaisęs J. Hallamo pikape. Prie vairo sėdintis automobilio savininkas pritariamai suniurnėjo. Carlas tvirtino, kad iš dalies dėl šio susidomėjimo jis panoro baigti vidurinę mokyklą („tuo gali pasigirti nedaugelis“) ir universitete studijuoti archeologiją bei čiabuvių istoriją. O kol kas jaunuolis puoselėja indėnų kultūrą: „Pernai dalyvavau pirmajame Saulės šokyje. Šiais metais – dar dviejuose.“ Lėtas Amerikos čiabuvių kultūros atgimimas prasidėjo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, po to, kai tuometis JAV prezidentas Richardas Nixonas, baimindamasis antrojo pilietinių teisių judėjimo, užbaigė asimiliacijos politiką ir pasisakė už indėnų teises. Padėjo ir įsisiūbavęs Naujojo Amžiaus dvasinis judėjimas. „Staiga visi panoro tapti indėnais, net baltaodžiai“, – suglumęs prisiminė Ch. Longcrow. Raitelių žygis yra vienas šio atgimimo įrodymų. Jame apmąstoma viskas, ką dakotai prarado: laisvę, protėvių žemes, pakartųjų gyvybes ir dar daug kitų dalykų. Tačiau drauge tai – giesmėmis ir maldomis apipintas šventiškas renginys, pabrėžiantis kultūrinę tapatybę, kuria vėl domisi arba kurią atranda daugelis sijų. Jojimas yra viena svarbiausių šios tapatybės sudedamųjų dalių. Mano bendražygiai buvo puikūs raiteliai. Jie drauge suko ratus ir darniai judėjo rinkdamiesi kelią slidžiu raižytu žemės paviršiumi, o pasiekę lygesnę vietą leisdavosi džiaugsminga risčia. Daugelis jų jodinėja nuo pat vaikystės. Bet dar didesnį įspūdį nei jojimo menas man paliko žmonių jautrumas gyvūnams.
Vis dėlto po ilgo žiaurumų, trėmimų ir asimiliacijos politikos laikotarpio ši dvasia buvo beveik sunaikinta.
Priešiškumo nejaučiau, tačiau raiteliai mane vertino nepatikliai. Vis dėlto kalbai pasisukus apie jų žemaūgius pasišiaušusius arklius – Binsą, Veizį, Toistorį ir kitus – jie atsiverdavo. „Jodamas lyg tampu kitu žmogumi, – sakė šiame žygyje jau ketvirtą sykį dalyvaujantis 25-erių Wesley, šlamšdamas bizonienos troškinį su bulvių koše Vunsokete, Pietų Dakotoje, kur apsistojome tą vakarą. – Tiesiog stengiuosi suprasti, ką mąsto arklys, ir atitinkamai elgtis.“ Kai kam jojimas yra dvasinis potyris: žmonės pasijunta arčiau protėvių, kurie, kaip tikima, lydi kelionėje. „Kartą pasiekus Mankeitą prie manęs priėjęs senolis tarė: „Mačiau su tavimi jojant moterį, kuri vis nuramindavo arklį šiam pasibaidžius“, – pasakojo iš priklausomybės nuo narkotikų išsilaisvinusi 20-metė Heather Belgrade, kuri žygyje jojo lyg deivė. „Atsakiau, kad žinau, kas ji tokia, – tęsė mergina ašaroms riedant skruostais ir paaiškino, kad neseniai mirė jai brangi senelė. – Vyresnysis man pasakė: „Viskas gerai, ji rado ramybę.“ Keliaudami raitomis siaubingu oru patyrėme tokių išmėginimų, kad melstis atrodė visiškai natūralu. Ne tik dėl to, kad raiteliams reikėjo visos įmanomos pagalbos. Tvyrojo nuotaika, kad fizinė ir dvasinė mankšta atspindi tą patį gilų atsidavimą. Išgyventi kiekvieną ilgą dieną buvo nemenkas fizinis žygdarbis, o dalyvavimas begalinėse maldose, giesmėse ir religiniuose susitikimuose tapo dvasiniu išbandymu. Raiteliai meldėsi giedami dakotų giesmes ir šnekamąja anglų kalba, o vieną gražų rytą vos išaušus W. Kimble’as priklaupė sniege prikimšti šventosios pypkės, vadinamosios kanupos, tabako ir geros kelionės prašymų. Jie meldėsi už protėvius ir save, už girtuoklius ir depresijos apniktus žmones, už vyrus, pakartus Mankeite 1862 m., ir greta esančiuose pataisos namuose įkalintas moteris, kurios kadaise surengė picų kepimo labdaros renginį, norėdamos prisidėti prie žygio finansavimo. Jie meldėsi už praeitį ir dabartį. Šis įvykių ir laikotarpių susiliejimas retkarčiais apsukdavo galvą, o kartais net atrodė šiurpus. Jutau, kad tai reiškia ne naivumą ir sutrikimą, o dešimtmečiais užmirštą, bet dabar grįžtančią pasakojamosios istorijos tradiciją. „Mūsų tautą veda ženklai, sapnai ir vizijos“, – išmintingiau, nei supratau pats, paaiškino J. Milleris. Neturėdami rašytinės tradicijos, sijai šiais būdais palaikė selektyvią praeities atmintį. Panašiai elgiasi visi istorikai, norėdami paaiškinti dabartines aplinkybes ir pakreipti ateitį. Kadangi dakotų praeitis, kaip ir daugelis kitų dalykų, buvo sunaikinta, dabar jie bando viską susigrąžinti pasitelkę tą patį tradicinį metodą. Mąstyti apie tokias dideles kančias skausminga, bet neišvengiama tautai, kuri bando susigrąžinti likimą į savo rankas. Stebėti šį atgimimą yra nepakartojama patirtis. Daugelis kalbėjo, kad žygis yra svarbiausias ir labai laukiamas metų įvykis. Tvyrojo tikėjimas, kad jis svarbus, nes leidžia žmonėms pasijusti geresniems ir stipresniems. 1862 m. Mankeite nuteisti vyrai per Kalėdas paprašė leidimo atlikti mirties apeigas. Kaip rašė vienas stebėtojas, atsistoję kalėjimo kameroje jie „improvizavo šokį su laukine indėnų giesme“, o paskui prižiūrėtojai prikaustė jų grandines prie grindų. Prabėgus 154 metams, Kalėdų vakarą Mankeito viešbutyje „Best Western“ W. Kimble’as išsitraukė kanupą ir surūkė ją drauge su bendrakeleiviais. Paskui visi padėkojo už baigtą žygį. Pasimeldė už protėvius ir „daugybę sunkumų, kurie apnikę Jungtines Valstijas“, kaip pasakė W. Kimble’as. Per pirmąjį mūsų pokalbį, prieš man išvykstant į Pietų Dakotą, paklausiau, kokia šios kelionės esmė. „Šis žygis – tai malda“, – atsakė jis. Jamesas Astillas yra „The Economist“ korespondentas Vašingtone.
2017 08 14 14:01
Spausdinti