Meniu
Prenumerata

antradienis, lapkričio 24 d.
Privilegija verkti
Matthew Sweetas

Ilgai vyravusi nuomonė, esą išsivysčiusių šalių gyventojai linkę slopinti savo emocijas, keičiasi. Matthew Sweetas įrodinėja, kad kuo turtingesnė visuomenė, tuo dažniau braukia ašaras.

Tapęs tėvu Charlesas Darwinas ėmė rašyti dienoraštį apie savo vaikų emocinę raidą. Šie užrašai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Mokslininkas žymėjosi informaciją apie orą, vidurių pūtimą ir čiaudulį, stiklainyje ant pianino laikomų sliekų elgseną. Atžalos buvo pernelyg viliojantis atradimų šaltinis, kad jis tai ignoruotų.

Pirmasis gimė Willie. Tėvas kutendavo jam padus popieriaus atplaiša ir stebėdavo, kada kūdikis ims juoktis. Po 14 mėnesių į pasaulį atėjo Annie. Ch. Darwinas aprašė, kaip mergaitė reagavo pirmąsyk pamačiusi savo atspindį poliruotame jo kišeninio veidrodžio dangtelyje, kaip nustėro vafliniam sausainėliui prilipus prie delno. Tačiau labiausiai jį domino verksmas. Ch. Darwinas atidžiai užsirašydavo šiuos protrūkius, pasižymėdavo, kada akys sausos, o kada pilnos ašarų, ir padarė išvadą, kad nors verkti imame vos išvydę pasaulį, ašaroti išmokstame tik gerokai vėliau. „Pirmąkart šį faktą užfiksavau, kai netyčia švarko rankogaliu brūkštelėjau 77 dienų kūdikiui per atmerktą akį, – rašė jis. – Ši ėmė ašaroti. Nors vaikas garsiai rėkė, kita jo akis išliko sausa ar vos sudrėkusi.“ Mokslininkas nutarė, kad verkti reikia išmokti.

Daugumą šių duomenų Ch. Darwinas sukaupė XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai jo vaikai dar buvo maži. Tai – ramiausias tyrinėtojo gyvenimo dešimtmetis. Kelionė laivu „Beagle“ jau grimzdo praeitin. Jis buvo įsikūręs su žmona Emma ištaigingoje viloje Kento užmiestyje. Skaitytojai graibstė jo atsiminimus apie keliones į Pietų Ameriką, kuriuose autorius smulkiai aprašė Galapaguose skanautus didžiųjų vėžlių kepsnius, iškastą didžiulio tinginio fosiliją ir mintis sutikus kitų kultūrų žmonių. Ant rašomojo stalo gulėjo knygos „Apie rūšių kilmę“ užrašai. Šis 1859 m. išleistas veikalas sprogo lyg kultūrinis Krakatau. Jo padarinius jaučiame ir šiandien, prabėgus daugiau nei 150 metų. Leidinys toks reikšmingas, kad neretai užgožia kitus Ch. Darwino darbus. Ko gero, mažiausiai dėmesio sulaukė jo knyga, kuriai medžiagą mokslininkas surinko gyvendamas savo namuose Kente. Vis dėlto ji irgi padarė didelę įtaką ateičiai, tik gal kiek subtilesniu būdu.

2016 12 28 18:20
Spausdinti