Meniu
Prenumerata

pirmadienis, gegužės 25 d.
Poliarinės dykynės didybė
Sophy Roberts

Praleidusi savaitę didžiausioje ir atokiausioje pasaulio dykumoje Sophy Roberts suprato, kad ją tyrinėti ne taip paprasta.

Artėjant prie Antarktidos apima toks jaudulys, kokio nepatirtum jokioje kitoje išvykoje, nes ne tik keliauji į tam tikrą vietą žemėlapyje, bet ir sieki konkrečios idėjos. Antarktida – tai niekam nepriklausanti plati nepaliesta dykvietė, geografinio grynumo simbolis, kokio nerasi jokioje kitoje mūsų planetos vietoje. Jos atšiaurus klimatas – iki –97 °C nukrintanti temperatūra ir 90 m/sek. siekiantis vėjas, šlifuojantis ir vagojantis apledijusį paviršių, – parodo žmonijai jos vietą. Žmogaus istorija šiame žemyne byloja apie didžią narsą, asmenybes, pasiekusias ar net peržengusias savo galimybių ribas: Ernestą Shackletoną, Roaldą Amundseną, Robertą Falconą Scottą ir kitus, kurie neatsisakė tikslo sunkiausiomis gamtos sąlygomis ir tapo XX a. tyrinėjimų didvyriais.

Ši galinga idėja vis dar traukia narsiausius. Man skrendant į žemyną, dar vienas britų nuotykių ieškotojas Henry Worsley jau mėnesį vienas žygiavo per Antarktidos sausumos masyvą: slidėmis šliuožė per ledą pats traukdamas ant stiklo pluošto rogių sukrautą mantą – nuo maisto ir kuro iki pastogės. Jis norėjo užbaigti kelionę, kurią 1916 m. buvo suplanavęs E. Shackletonas prieš tai, kai jo burlaivis „Endurance“ įstrigo lede.

Įspūdingoje kelionėje H. Worsley, kaip ir aš, naudojosi konsultacijų įmonės „Antarctic Logistics & Expeditions“ (ALE) patirtimi. Bet aš buvau visai kitokia klientė: savaitei atvykusi turistė, apsistosianti ALE būstinėje ant ledo – palapinių miestelyje Sąjungos ledyne prie 79° pietų platumos. Mane žavėjo mintis apie atšiaurią, žmonijos nepaliestą gamtą, kurios vilionėms negali atsispirti tyrinėtojai. Tačiau šiame pasaulio kampelyje, kur to mažiausiai tikėtumeisi, aplinka valdoma itin kruopščiai.

2017 01 02 18:54
Spausdinti