Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Piliečiai pagal poreikį
IQ Life
(Vyčio Snarskio pieš.)

Globalizacija pilietybę pavertė preke. Matthew Valencia susiruošė ieškoti naujo paso ir rado visai nebrangių pasiūlymų.

Jalalas (vardas pakeistas) – sklandžiai angliškai kalbantis Irako telekomunikacijų bendrovės vadovas, turintis Harvardo diplomą. Jo žmona – chirurgė. Pagal bet kuriuos standartus ši pora gyvena pasiturinčiai ir nuo seno mėgsta keliauti. Ypač jai patinka Komo ežeras Italijoje. Tačiau Irako pilietybė dažnai sukelia sunkumų prašant vizų. Todėl prieš kelerius metus Jalalas su žmona pateikė paraiškas tapti dar vienos šalies – Antigvos – piliečiais. Po keletą mėnesių trukusių įvairių formų pildymo ir patikros jie investavo kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių į šios Karibų jūros salos nekilnojamąjį turtą bei plėtros fondą ir už tai gavo pasus. Su jais gali be vizų keliauti į 130 pasaulio šalių, tarp jų – daugumą Europos valstybių. Norėdama parodyti neblėstantį dėkingumą konsultantui pilietybių klausimais, kuris padėjo sutuoktiniams tapti irakiečiais ir antigviečiais, kaskart lankydamasi prie Komo pora nusiunčia jam atviruką.

Francesco Corallo pilietybės istoriją nulėmė visai kitos priežastys. Interpolo ieškomiausių asmenų sąraše esantis italų verslininkas įsigijo Dominikos pasą ir net bandė reikalauti diplomatinės neliečiamybės – jis tvirtino esąs nuolatinis salos atstovas Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje. Šiuo metu jis suimtas Šv. Martyno saloje – mažytėje Nyderlandų teritorijoje Karibų jūroje – ir laukia ekstradicijos į Italiją, kuri verslininką kaltina mokesčių slėpimu ir politikų papirkinėjimu.

Vienas – nusipelnęs įmonės vadovas, norintis įveikti kiek kitokiems žmonėms sukurtas užkardas, o kitas – ieškomas nusikaltėlis, bet abu yra pasų prekybos rinkos klientai. Paprastai visuomenė neigiamai vertina pilietybės ar leidimo gyventi šalyje suteikimą mainais į finansinį atlygį, bet šis reiškinys, kaip ir ofšoriniai verslai, apima platų moralinį spektrą. Kiek jame baltos, o kiek juodos spalvos, galima tik spėlioti, nes duomenys migloti. Pasienio apsaugos tarnybų asociacijos „Borderpol“ atstovas Peteris Vincentas mano, kad maždaug 1 proc. šio verslo klientų yra žmogaus teisių pažeidėjai, pinigų plovėjai ir kiti nuo teisingumo besislapstantys asmenys, o likusieji 99 proc. – daugiausia keliautojai arba besirengiantys „pasaulio pabaigai“ (bėgantys iš šalių, kurioms gresia politinis nestabilumas ar pragaištingi pasaulinio atšilimo padariniai).

Konsultavimo bendrovės „Henley & Partners“ valdybos pirmininkas Christianas Kälinas skaičiuoja, kad pasams arba leidimams gyventi keli tūkstančiai žmonių kasmet išleidžia apie 2 mlrd. JAV dolerių. Daugiausia tai – klientai iš Kinijos, Rusijos ir Artimųjų Rytų. Kaip sako Ericas Majoras, kuris dar dirbdamas banke HSBC vienas pirmųjų prisidėjo prie šio verslo kūrimo, paklausa sparčiai auga. Jo skaičiavimais, klientų iš besivystančių rinkų, kurių turtas siekia 1–100 mln. JAV dolerių, daugėja po 15–20 proc. per metus. Jiems keli šimtai tūkstančių JAV dolerių yra gana žema kaina už papildomos pilietybės teikiamus pranašumus. Paklausą didina nestabilumas: pavyzdžiui, antrųjų pasų nori vis daugiau Pietų Afrikos Respublikos piliečių, nes valdant aikštingai prezidento Jacobo Zumos vyriausybei bevizių kelionių galimybės gerokai sumenko. Sektorių augina ir terorizmas: tam tikrų turtingų šalių (ypač JAV) piliečiai pageidauja keliauti arba dirbti svetur naudodamiesi kitu pasu.

Paprastai visuomenė neigiamai vertina pilietybės ar leidimo gyventi šalyje suteikimą mainais į finansinį atlygį.

Reaguodama į paklausą išaugo ir pasiūla. Ch. Kälinas sako, kad ekonominės pilietybės arba gyvenamosios vietos programos veikia 30–40 valstybių, o dar 60-yje tokia galimybė numatyta įstatymuose. Vienos šalys reikalauja piniginio įnašo, kitos – investuoti į vyriausybės obligacijas arba įsigyti nekilnojamojo turto. Dalis siekia ilgalaikės ekonominės naudos ir išduoda pasus verslininkams, įsteigusiems šalyje bendrovę ir sukūrusiems tam tikrą skaičių darbo vietų. Reikalaujamos investicijos siekia nuo 10 tūkst. JAV dolerių (pavyzdžiui, už leidimą gyventi Tailande) iki daugiau kaip 10 mln. dolerių (greitas leidimas gyventi Jungtinėje Karalystėje). Kai kuriose šalyse jau po kelerių metų investicijas galima atsiimti.

Itin paslaugios Karibų jūros valstybės. Kolonijinė salų istorija dažnai užtikrina plačias galimybes keliauti be vizų. Kadangi dauguma šių šalių mažos, turtingos valstybės nejaučia poreikio apriboti jų piliečių įvažiavimą. Ir kadangi beveik visos skurdžios, joms reikia pinigų. Prieš dešimtmetį Europai panaikinus subsidijas ir dėl to sušlubavus cukraus pramonei, vienas pirmųjų pilietybės verslą pradėjo Sent Kitsas ir Nevis. Nuo tada ši federacinė valstybė jau pardavė daugiau kaip 10 tūkst. pasų po 250 tūkst. JAV dolerių. 55 tūkst. gyventojų turinčiai porai salų, kurių BVP siekia vos 1 mlrd. JAV dolerių, tai visai neblogas uždarbis.

Kaimynė Dominika kasmet išrašo maždaug 2 tūkst. pasų vos po 100 tūkst. JAV dolerių. 2015 m. šalį nuniokojus atogrąžų audrai Erikai, Dominikos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vince’as Hendersonas šią programą pavadino „gyvybės linija“. Šiemet 148 mln. iš 340 mln. JAV dolerių šalies biudžeto bus surinkta per investicijų mainais į pilietybę programą. Antigvos ministras pirmininkas kartą pareiškė, kad pasų už pinigus programa padėjo valstybei išvengti bankroto. Tikėdamosi paramstyti stichijų nualintus viešuosius finansus, panašias paslaugas siūlo ir Ramiojo vandenyno salos. Vanuatu prie paso net prideda papildomų dovanėlių, tokių kaip nemokama priedangos bendrovė ir banko sąskaita.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Vis dėlto didžiausią šuolį šis sektorius patyrė į sceną įžengus kelioms Europos Sąjungos (ES) šalims, ypač Maltai ir Kiprui. Pastarasis reklamuoja galimybę gauti „ES pilietybę per kelis mėnesius“ su visais pranašumais, tokiais kaip europinė sveikatos priežiūros sistema, ir nereikalauja gyventi saloje ar išlaikyti istorijos bei kalbos egzaminų. Vilioja ir mokesčių lengvatos. Tiesa, kaina nemaža: į vertybinius popierius arba nekilnojamąjį turtą tektų investuoti 2 mln. eurų. Visa tai paaiškina, kodėl saloje dygsta rusų ir kinų vasarnamiai.

Malta pigesnė: 650 tūkst. eurų ir dar 25 tūkst. eurų už sutuoktinį ar vaiką. Bet ir sąlygos čia griežtesnės. Tinkamumas tikrinamas mažiausiai metus ir, sakoma, maždaug trečdalis paraiškų atmetama. Ši vienkartinė įmoka dažnai viršija vidutinę maltiečio per gyvenimą sumokamų pajamų mokesčių sumą. Vyriausybė jau patenkino daugiau kaip 1400 paraiškų. Teoriškai programoje numatyta 1800 paraiškų riba.

Panašias mintis svarsto gal dar šešios valstybės. Juodkalnijai, kuri galbūt iki 2022 m. prisijungs prie ES, prieš kelerius metus nepavyko pradėti pilietybės programos, bet dabar ji bando dar kartą. Prie karštligės prisijungė Sent Lusija. Mažųjų Antilų valstybė siūlo pasus ir bevizes keliones mainais į įvairias galimybes investuoti. Bet prekybos pilietybėmis sektoriui trukdo reputacija. Neseniai su Sent Kitso pasais kišenėse buvo sulaikyti verslininkai, bandantys apeiti Irano sankcijas. Amerikiečių tyrėjai sako, kad tokį patį dokumentą turėjo Jho Low, įtariamas dalyvavęs dideliame korupcijos skandale, susijusiame su Malaizijos fondu 1MDB. „Kai tokiose mažose ribotų išteklių šalyse kasmet apsvarstoma daugiau kaip keli tūkstančiai paraiškų, akivaizdu, jog į kandidatus žiūrima pro pirštus“, – sako su Dominikos programa susipažinęs konsultantas. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) parduodamos pilietybės programas laiko galima spraga kovoje su tarptautiniu mokesčių slėpimu. Su korupcija kovojantys pareigūnai nerimauja, kad gali nusistovėti silpnos šių programų priežiūros praktika, ypač mažose valstybėse.

Sent Kitsas stengiasi susigrąžinti gerą vardą. Spaudžiama tarptautinės bendruomenės valdžia anuliavo tūkstančius pasų ir vietoj jų išdavė naujus išsamesnius, kuriais sunkiau paslėpti savininko tapatybę. Šį drastišką sprendimą paskatino Kanados nutarimas Sent Kitso ir Nevio gyventojams įvesti vizas (vėliau bevizis režimas buvo atšauktas ir Antigvai). Norėdamas parodyti, kad padėtis taisosi, Sent Kitsas programos auditui pasamdė tarptautinę rizikos valdymo bendrovę.

Neigiamų vertinimų sulaukia ne tik mažų salų programos. Turtingos šalys vietoj pilietybės arba prieš ją suteikdamos išduoda leidimus gyventi. Tam skirta didžiausia JAV programa EB-5 pasižymi itin marga istorija. Ji kasmet keliems tūkstančiams užsieniečių suteikia teisę gyventi ir dirbti šalyje, jei jie investuoja 1 mln. JAV dolerių (arba perpus mažiau numatytose didelio nedarbo zonose) ir sukuria bent 10 darbo vietų. Išsiaiškinta, kad dalis tokių projektų tebuvo priedanga. Programos vardą suteršė ir prezidento Donaldo Trumpo žento Jaredo Kushnerio bandymas pasinaudoti EB-5, siekiant privilioti kinų investuotojus į šeimos nekilnojamojo turto plėtros projektus. Kai kurie senatoriai programą norėtų nutraukti. Greitai Kongresui teks dėl to apsispręsti. Turtingos šalys nori nubrėžti aiškią liniją tarp savęs ir atvirai pilietybę pardavinėjančių šalių, bet „vis dažniau skiriasi tik atvirumo laipsnis“, kaip sako Kembridžo universiteto tarptautinių santykių profesorius Jasonas Sharmanas. Nuo pasaulinės finansų krizės pradžios pusė EBPO valstybių ėmė pardavinėti vizas, leidimus gyventi arba pilietybes. Jungtinėje Karalystėje išdavimo proceso sparta priklauso nuo investicijų dydžio (iki 10 mln. svarų sterlingų).

Keičia įvaizdį ir žodyną

Vėlyvą popietę Ženevos „Grand Kempinski“ viešbučio kambaryje prie konferencijų salės Ch. Kälinas sustabdė interviu norėdamas užsisakyti bananų: dėl daugybės susitikimų jam nebėra kada užkąsti. Londone jis didžiąją dalį laiko praleidžia prie to paties staliuko tamsiame prašmatnaus „Claridges“ viešbučio restorano kampe, kur jį vienas po kito lanko klientai ar kolegos.

Augdamas pasų prekybos sektorius tapo prabangesnis. Anksčiau čia vyravo nedidelės bendrovės, siūlydavusios paslaugas per klasifikuotus skelbimus verslo žurnaluose, ir nekilnojamojo turto plėtotojai, pardavinėjantys paplūdimio namus su leidimais gyventi. Šiandien šis verslas neatsiejamas nuo platesnio turtingus asmenis aptarnaujančio sektoriaus. Paslaugas siūlo įvairūs tiekėjai nuo tarptautinių konsultavimo įmonių, tokių kaip Ch. Kälino bendrovė „Henley“, iki bankų, kaip antai UBS ir HSBC. Verslu aktyviai užsiima namie patirties įgiję Kanados bankai: šios valstybės valdžia gana anksti pradėjo pardavinėti teisę gyventi šalyje, paėmusi pavyzdį iš Kvebeko programos, kuria noriai naudojosi azijiečiai ir iraniečiai, kilstelėję provincijos ekonomiką XX a. devintajame ir paskutiniame dešimtmečiuose.

Vėliau į rinką įžengė stambios apskaitos bendrovės, tokios kaip KPMG ir BDO, taip pat advokatų kontoros. Aukštos klasės Londono įmonė „Mischcon de Reya“ siūlo įvairias itin svarbiems asmenims skirtas paslaugas, tarp jų „auksines paslaugas studentams“ ir „visapusiškas paslaugas“ norintiems „be jokių sunkumų persikelti su vaikais į Jungtinę Karalystę“. Į paketą įtrauktas asmeninis konsultantas, patarsiantis visais įmanomais klausimais nuo mokyklinių uniformų įsigijimo iki naujojo būsto apdailos.

Ch. Kälinas patirties įgijo pardavinėdamas teisę gyventi įvairiuose Šveicarijos kantonuose bei Kanadoje ir tarpininkaudamas įsigyjant vieną kitą Austrijos pasą. Didysis lūžis įvyko tuomet, kai jam pavyko įtikinti Sent Kitsą leisti bendrovei „Henley“ perrašyti šalies pilietybės įstatymus ir sukurti bei išreklamuoti pasų programą. Paskui atėjo eilė keliems kitiems skurstantiems Karibų jūros ūkiams, tarp jų Grenadai, Antigvai ir Dominikai. „Henley“ uždarbiauja konsultuodama privačius klientus pilietybės planavimo klausimais ir programas sudarančias vyriausybes. Tam tikrais atvejais įmonė gauna procentą už kiekvieną patvirtintą paraišką (pajamų ji neatskleidžia). „Dirbant visame pasaulyje būtina turėti daugiau nei vieną pasą“, – sako Ch. Kälinas, bet neišduoda, kiek asmens dokumentų turi pats.

Brangdamas sektorius keičia įvaizdį ir žodyną. 2014 m. kelios stambios bendrovės įsteigė verslo asociaciją, kurią pavadino Investicijų migracijos taryba. Ji organizuoja renginius ir skelbia svarias ataskaitas, kuriomis siekiama stiprinti reguliavimo tarnybų ir žiniasklaidos pasitikėjimą. Asociacija teigia, kad tai ne prekyba pasais, o „mainais į investicijas suteikiama pilietybė“ arba, dar gražiau, „investuotojų migracija“. Konsultantai kalba apie „lengvesnį pasaulinių talentų judumą“.

Praėjusiais metais Investicijų migracijos taryba padėjo kovos su korupcija organizacijai „Transparency International“ parengti svarbią ataskaitą apie Vengrijos prekybos leidimais gyventi programą: regis, iš jos daugiau naudos gauna ne mokesčių mokėtojai, o tarpininkai. Ch. Kälinas sako, kad Investicijų migracijos taryba „siekia kurti standartus. Tai lyg nafta: norime būti Norvegija ar Nigerija?“ Anot kritikų, jam asociacija tėra priemonė liaupsinti šalis, sudariusias savo programas padedant „Henley“, ir peikti valstybes, kuriose jo įmonė neprisidėjo. Tačiau verslininkas tai neigia.

Sektoriui atsinaujinant buvo suformuluotas intelektualus pasų prekybos pamatas. Ch. Kälinas tvirtina, kad esminių pilietybės dedamųjų samprata nuolat keičiasi. Bandymai aiškinti ją vien ius soli („žemės teisės“ arba gimimo vietos) arba ius sanguinis (giminystės ryšių) principais yra pasenę. Londono universiteto Azijos ir Afrikos studijų mokyklos migracijos specialistė Kristin Surak teigia, jog Europos Sąjungos demokratijos observatorijos Pilietybės duomenų bazėje minimos 27 priežastys įgyti pilietybę. Kodėl gi tarp jų negali būti ius pecuniae („pinigų teisė“)? Taip jau yra buvę: XVIII a. Britų imperijos pilietybę gavo vokiečių ir italų pirkliai, prisidėję prie valstybės stiprinimo.

Kipras reklamuoja galimybę gauti „ES pilietybę per kelis mėnesius“.

Energingiausiai ir iškalbingiausiai šiuos argumentus propaguoja Groningeno universiteto konstitucinės teisės ekspertas Dimitrijus Kočenovas, glaudžiai bendradarbiaujantis su Ch. Kälino bendrove, pavyzdžiui, apskaičiuojant pasaulinį pilietybės kokybės indeksą. Rusas garsėja sąmoju, varlytėmis ir akį rėžiančiomis kelnėmis. Kaip sako jo kolegė akademikė Stéphanie Laulhé Shaelou, D. Kočenovas yra pilietybės mainais į investicijas scenos žvaigždė.

D. Kočenovo aistra itin akivaizdžiai liepsnojo Ženevoje neseniai vykusioje Investicijų migracijos tarybos konferencijoje, kur jis pirmininkavo įžanginiam posėdžiui. „Sienose, kuriomis apsitvėrė nacionalinės valstybės, mes badome mažas skylutes, – paskelbė jis. – Mūsų sektorius siekia paprasto tikslo suvienyti pasaulį, todėl turėtume didžiuotis galimybe iš to užsidirbti. Padedame žmonėms įveikti užkardas ir įnešti indėlį į pasirinktą visuomenę.“ Jis nerimauja, kad populizmas ir nacionalizmas stiprina užkardas. Naujausi prekybos pasais brolijos prakeiksmai yra Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES ir Donaldo Trumpo draudimas kelių musulmoniškų šalių piliečiams keliauti į JAV.

D. Kočenovas nesileido aptarinėti priežasčių, dėl kurių pastaruoju metu ūmėja nacionalizmas, bet kai kurios jų sėdėjo toje pačioje penkių žvaigždučių viešbučio „Grand Kempinski“ konferencijų salėje ir plojo šiam baigus kalbėti. Brangiais kostiumais pasipuošę verslininkai, tiekiantys pasus plutokratams, įkūnija ir skatina nevaržomą globalizaciją, kuriai ir bando pasipriešinti nacionalistai. Daugelio ne tokių turtingų gyventojų akimis, jie atveria turtuoliams galimybę nevaržomai keliauti po pasaulį, tad prispaudus nepalankioms aplinkybėms šiems tereikia susirinkti ką įmanoma ir pasišalinti be jokios atsakomybės, išskyrus tam tikrą mokestį grynaisiais. Sektoriui tenka pakovoti ir su plačiai paplitusia nuomone, kad pilietybė yra ne sandorio objektas, o svarbus kultūrinis ir emocinis reiškinys. Mintis, jog ją galima nusipirkti, nedera su įsitikinimu, kad ryšio su tėvyne pojūtis yra svarbus. Žmonės noriai priima užsieniečių pinigus, jei šie padeda mažinti valstybės skolas arba skatina augti ūkį, bet nejaukiai jaučiasi, kai valdžia pardavinėja pilietybę. Daugelis panašiai mąsto ir tais atvejais, kai siekiant laimėti daugiau medalių olimpiadoje pasas pasiūlomas užsieniečiui sportininkui, neturinčiam jokių ryšių su šalimi.

Šiuo požiūriu pilietybė turėtų būti ne tik pasas, bet ir įsipareigojimas, ne tik teisės, bet ir prievolės. Pasų pirkėjai dažniausiai neketina įsikurti šalyje, beveik nesidomi naujosios tėvynės politika ir nesiruošia ginti jos vertybių. Greičiausiai jie nemokės ir mokesčių, nebent įgytų JAV pilietybę, nes ši valstybė itin uoliai renka mokesčius iš visų savo piliečių. Įgyjant pilietybę tradiciniais būdais pripažįstamas kultūrinis jos aspektas: asimiliavimas paprastai trunka kelerius metus, ir paraiškos teikėjas turi užmegzti tikrus ryšius su naująja šalimi. O pasų prekybos sektorius leidžia žmonėms išvengti viso paminėto vargo.

Pilietybės tarpininkai atkerta, kad priešiškumą pasų prekybai lemia instinktyvus nacionalizmas: kai kuriems asmenims „pasaulinės pilietybės“ sąvoka tiesiog nesuvokiama. Jie tvirtina, kad įsigyti pilietybę yra tas pats, kas pirmenybę įlipti į lėktuvą arba patogesnį verslo klasės krėslą. Be to, tai duoda socialinės naudos, nes skurdžios šalys gauna pinigų. Kodėl pasas negali būti eiline preke, jei tam neprieštarauja nei šiuos dokumentus išduodanti valdžia, nei jų savininkai?

Šie daugialypiai požiūriai į tautybę veda prie griežtesnio reguliavimo. Europos Komisija ketina atidžiau vertinti pasų prekybą. Maltos ir Kipro programoms ji pritarė tik su tam tikromis išlygomis. Malta gavo leidimą pažadėjusi užtikrinti, kad pareiškėjai bus priversti užmegzti „tikrus ryšius“ su sala. Bet ši apibrėžtis lanksti. Buvęs policijos detektyvas Kimas Marshas, šiuo metu dirbantis atitikties bendrovėje „Exiger Diligence“, pabrėžia, kad valdžia ėmė griežčiau prižiūrėti, kaip įmonės elgiasi su „politikoje dalyvaujančiais asmenimis“ ir kitais turtingais, bet galbūt abejotinos reputacijos klientais. Jis prognozuoja, kad pilietybės klausimais konsultuojančios bendrovės ateityje bus priverstos teikti ataskaitas, kaip nutiko bankams su mokesčiais.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Griežtesnis reguliavimas kenkia paklausai iš Kinijos. Ši šalis neleidžia savo piliečiams turėti antro paso, bet daugelyje programų kinai užima svarbią pirkėjų dalį – jiems paprasčiausiai tenka apdairiau tvarkyti reikalus, pavyzdžiui, antrą asmens dokumentą laikyti kurios nors Honkongo saugyklos seife. Kinai superka maždaug 80 proc. JAV programos EB-5 leidimų. Bet esama ženklų, kad ši paklausa traukiasi, kaip sako Larry Wangas, atstovaujantis Kinijos įmonei „Well Trend“ – vienai didžiausių iš maždaug 1000 šioje šalyje veikiančių legalių bendrovių, konsultuojančių imigracijos klausimais. Šį procesą iš dalies galima paaiškinti augančiu gyvenimo lygiu namie ir griežtesne valiutos kontrole.

Priešiškumas prekybai pilietybe nebūtinai gerina sąlygas tuo užsiimančioms šalims. Gali būti, kad nauda valstybėms prekiautojoms net mažėja. Parduodant pasą už grynuosius, „visiems aišku, jog tai atviras sandoris“, kaip sako Oksfordo universiteto Migracijos observatorijos atstovė Madeleine Sumption. Bet pasą išduodančiai valstybei tokie susitarimai paprastai būna naudingesni: kitaip nei EB-5 tipo investicijų atvejais, valdžia gauna pinigus į rankas ir gali nesibaiminti, kad ateityje investuotojas juos atsiims.

Tačiau sektoriaus perspektyvos išlieka neblogos. D. Kočenovui ūpą kelia vadinamoji tarptautinė pilietybė, kai vienos šalies pasas leidžia laisvai keliauti tam tikrame valstybių bloke. Tokia plintanti praktika taikoma Europoje, Persijos įlankos regione ir kituose kraštuose. Prieigą prie tokio bloko suteikiantis pasas yra gerokai vertingesnis: pavyzdžiui, Maltos narystė ES didina šios šalies pilietybės patrauklumą. Ch. Kälinas mano, jog „esame neatsiejami nuo platesnės mums naudingos krypties“. Ko gero, jis teisus. Pasaulyje kilus neramumų visada bus papildomų pasų paklausa, o vyriausybėms susiduriant su sunkumais viešųjų finansų srityje visada išliks tokių dokumentų pasiūla. Neatrodo, kad artimiausiu metu viena ar kita nusloptų.

Matthew Valencia yra „The Economist“ specialiųjų užduočių redaktorius.  Daugiau informacijos šia tema galima rasti interneto svetainėje 1843magazine.com.

2018 03 26 13:39
Spausdinti