Meniu
Prenumerata
antradienis, kovo 31 d.
Nauji diagnozės atspalviai
(Vyčio Snarskio pieš.)

Harvey Weinsteino priekabėms iškilus viešumon jis, kaip pranešama, reabilitacijos klinikoje ėmė gydytis priklausomybę nuo sekso. Tačiau ar tokia priklausomybė išties egzistuoja? Emily Bobrow išsiaiškino, jog vis daugiau medikų šią mintį laiko veikiau žalinga nei naudinga.

Baigdamas ketvirtąjį gyvenimo dešimtmetį Andrew pajuto, kad įprotis masturbuotis tampa nebevaldomas. Žiūrėdamas pornografiją jis tai darydavo kelis kartus per dieną. Tuo reguliariai užsiimti niekas netrukdė, nes vyras buvo vienišas ir dirbo namuose. Tačiau potraukis prie pornografijos neigiamai atsiliepė kitoms gyvenimo sritims. Jis nebesusitikinėjo su draugais ir nebeieškojo naujų darbo užsakymų. „Dėl to kentėjo mano pajamos ir santykiai“, – pasakoja jis.

Jausdamas vis didesnę atskirtį ir gėdą Andrew pabandė šias problemas aptarti psichoterapijos seansuose, bet jo psichoterapeutas ne itin norėjo kalbėti apie seksą. Kai bičiulis užsiminė dalyvaujantis 12 žingsnių grupėje nuo sekso priklausomiems asmenims, Andrew susižavėjo ir net pajuto palengvėjimą. Tai buvo XXI a. pradžia ir jis nė nenutuokė, kad tokios programos apskritai egzistuoja. „Pamaniau, oho, yra toks dalykas kaip priklausomybė nuo sekso? Ko gero, tai ir yra mano problema“, – prisimena jis.

Andrew ėmė lankyti 12 žingsnių grupės susitikimus. Jam atrodė nepaprastai naudinga turėti su kuo pasikalbėti apie savo problemą ir planuoti konstruktyvius sprendimus. Jis ėmė labiau save stebėti, rečiau masturbuodavosi ir net nustojo žiūrėti pornografiją. Vyras jautėsi toks dėkingas dėl šių permainų, kad nutarė pats tapti sertifikuotu priklausomybės nuo sekso psichoterapeutu.

2018 05 22 11:25
Spausdinti