Meniu
Prenumerata

sekmadienis, rugsėjo 27 d.
FRIEZE LONDON
Mugės džiaugsmas
Markas O’Connellis

Šiuolaikinio meno mugė „Frieze London“ – vienas didžiausių metų renginių. Bet kas gi ten iš tiesų vyksta? Markas O'Connellis tyrinėja šį kūrybiškumo ir prekybos katilą.

Baigiantis trečiai viešnagės dienai visą savaitę trunkančioje „Frieze“ meno mugėje išėjau iš palapinės, dydžiu prilygstančios dideliam tarptautinio oro uosto terminalui (terminalui, pilnam gražių bei brangių daiktų ir juos apžiūrinėjančių pabrėžtinai stilingų žmonių), ir mėgaudamasis ankstyvo spalio vakaro vėsa nužingsniavau Marilebono Didžiąja gatve centrinėje Londono dalyje. Pagaliau išsilaisvinau iš paveikslų, skulptūrų, vaizdo įrašų ir performansų apsupties. Gal net jaučiausi apsvaigęs. Einant pro prabangių vaikiškų drabužių parduotuvės vitriną akį patraukė nedidelių manekenų trijulė, pro stiklą žvelgianti į gatvę. Kažin kodėl tie vaikai be galvų? Kokią žinią bandoma perduoti šiomis šiurpiomis dailiai aprengtomis ir nukirsdintomis figūromis? Ar šie kūriniai turėtų kelti nerimą, ar tik intriguoti prieštaringa mielumo ir siurrealaus siaubo derme? Kaip paklaustų meno pasaulio atstovas, ką gi aš čia regiu?

Paskui staiga susivokiau, kad įžvelgiu meną, kurio nė nemanyta kurti. Taip ilgai išbuvus įspūdžių perkrautoje „Frieze“ mugės aplinkoje mano smegenys persimainė. Per visą mugėje praleistą laiką, kai nuolat tekdavo apžiūrinėti ir apmąstyti vis naujus objektus, išsivystė toks jautrus refleksas vertinti tai, ką matau, kad ėmiau viską suvokti kaip meną. Buvau praradęs esminį gebėjimą atskirti meną nuo verslo. Toks atradimas stebėtinai iškalbingas, nes iš daugybės potyrių, kuriuos galima patirti per „Frieze“ savaitę, visų stipriausias yra būtent šis išsitrynusių ribų pojūtis. Regėjau neįsivaizduojamą daugybę meno kūrinių. Bet taip pat mačiau pinigus itin nekasdieniškame pavidale.

2020 06 23 09:11
Spausdinti