Dalis sukrečiančių žymiojo brazilų fotografo Sebastião Salgado ciklo „Darbininkai: industrinio amžiaus archeologija“ kadrų užfiksuoti Bangladeše – vienoje tankiausiai gyvenamų ir skurdžiausių pasaulio valstybių. Į ją išvykęs Romualdas Požerskis laikėsi S. Salgado krypčių ir fiksavo neįtikėtinomis sąlygomis dirbančių žmonių buitį ir... šypsenas.
Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė yra pastebėjusi, kad R. Požerskis drauge su Virgilijumi Šonta į lietuvių fotografiją atėjo jai jau gerokai išeksploatavus Lietuvos kaimų ir miestų būtį. Galbūt todėl šiuodu fotografai nebeapsiribojo vien gimtuoju kraštu: išmaišė tuometę Sovietų Sąjungą, o atsidarius sienoms, patraukė į Vakarus. „Taip ir likau prie tos keliaujančios kartos“, – į klausimą, kaip sumanė vykti į tolimąjį Bangladešą, atsako R. Požerskis. Praėjusį pavasarį jis prisijungė prie tarptautinės dešimties fotografų grupės, kuri, įkvėpta S. Salgado darbų, sutarė fiksuoti nuo pat mažumės sunkiai dirbti įpratusius žmones ir šalyje vešančias ekologines problemas.
Įspūdžiai pasipylė pačioje kelionės pradžioje. Jau pro besileidžiančio lėktuvo langą atsivėrė tankus upių ir balynų tinklas, kuriame stirksojo pūškuojantys plytinių kaminai. Išlipus iš orlaivio tvokstelėjo drėgmės ir degėsių kvapas, lydėjęs fotografus visą viešnagę. Kelionė į viešbutį truko amžinybę: Bangladešo sostinės Dakos gatvės užtvindytos gerokai aplamdytais automobiliais ir margaspalviais piešiniais ištapytais autobusais, o eismas judrus ir nesaugus. Pasiekę stotelę, autobusai tik stabteli, kad keleiviai galėtų iššokti ar įšokti, ir burzgia toliau. Į akis iškart krito ir daugiabučiai su viršuje kyšančiais virbais, kad prireikus būtų galima pridurti dar bent vieną aukštą. R. Požerskis pasijuto atsidūręs nenugalimo chaoso pasaulyje.
Bangladešo teritorija – kaip dvi Lietuvos, tačiau gyventojų čia 50 kartų daugiau. Šį kritinį skaičių žmonių byloja kiekvienas žingsnis, taip pat siaubingai užteršto oro kvėptelėjimas (jau kurį laiką šalis neišsikapanoja iš labiausiai užterštų valstybių sąrašo). Pabrangus darbo jėgos įkainiams Indijoje, daugelis užsakymų persikėlė į Bangladešą, šalis yra ryžių, tekstilės, žuvies produkcijos, arbatos ir atogrąžų vaisių eksporto lyderė. Fotografų grupei susidarė įspūdis, kad nuo aušros iki sutemų čia dirba visi. Vos pradėję vaikščioti vaikai būna su motinomis, kol jos dirba, netrukus patys ima rūšiuoti plastiką, kiša rankeles į dažus ir tepa odos raižinius, stumdo džiovinamus ryžius, margina tekstilę ar nešioja anglių krepšius.
