Meniu
Prenumerata
antradienis, kovo 31 d.
Iš kraujo ir stebuklo: geto dailininko S. Bako istorija
Viktorija Vitkauskaitė
(Edvard Blaževič nuotr.)

Dešimtmetį Samuelį Baką tėvas iš Vilniaus geto slapčia išnešė maiše, bet pats išvadavimo nebesulaukė. Nuo tada vienas garsiausių litvakų dailininkų kūriniais kalba už tėvą, senelius, gimines, kaimynus ir visus tuos, kurių gyvenimą nutraukė Holokaustas. Viktorijai Vitkauskaitei menininkas savo muziejuje atskleidžia kelių paveikslų kontekstus.

Negaliu atsikratyti jausmo, kad po Samuelio Bako muziejų vaikštome trise: dailininkas, aš ir susitikimo išvakarėse perskaityta jo atsiminimų knyga „Nutapyta žodžiais“. Pritemdytoje salės šviesoje ant sienų atpažįstu citatas iš memuarų. Juose daugybė įvykių sukasi aplink Vilnių: tokį, apie kokį šiandien mažai kas tegali papasakoti ir kokį pamatyti ateityje būtų košmaras. Bet gyvenimas Vilniaus gete, bombų sugriauti pastatai, kasdienybe tapusios žudynės, vien žmonių gerumu ir atsitiktinumu nuo budelių atitvėrusios laikinos slėptuvės – tik viena memuarų dalių. Juose – ir ikikarinis miesto gyvenimas, ir neįtikėtini protėvių likimai, ir įvykiai, klostęsi jau išvykus iš artimųjų kapais tapusio Vilniaus. Talentingo pasakotojo balsu atskleistos istorijos tokios paveikios, kad į kai kuriuos sostinės senamiesčio pastatus jau niekada nebegalėsiu žvelgti taip pat, kaip iki perskaitydama knygą. Ji, beje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lietuviškai išleista dar 2009 m. Telieka guostis, kad esu turbūt ne vienintelis skaitytojas, kuriam šiai knygai atrasti prireikė naujo muziejaus.

Samuelio Bako muziejus – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – atidarytas praėjusių metų rudenį. Ši proga dar labiau padažnino dailininko vizitus į gimtąjį Vilnių. Pertrauka, kol jis drįso grįžti į pačius nuostabiausius ir tragiškiausius išgyvenimus slepiantį miestą, truko tiek, kad ją net sunku pavadinti pertrauka. Išvykęs 1945 m., į Vilnių dailininkas grįžo 2001-aisiais. Visą savo prieštaringų minčių ir jausmų amplitudę, lydėjusią laukiant kelionės ir per ją, S. Bakas atvirai aprašo memuarų knygoje (ją JAV leidykla „Indiana University Press“ angliškai išleido tais pačiais 2001-aisiais). Tarp daugybės susitikimų, reikalų, vakarienių jis vietoj miego nusprendė susirasti vaikystės takus. Praėjo savo šeimos namus – čia dabar įsikūrę Vilniaus mokytojų namai. Pažiūrėjo į šalia šurmuliuojantį S. Moniuškos skverelį ir jį apglėbiantį buvusį benediktinių vienuolyną: čia per Holokaustą slėpėsi nuo nacių. Vienoje Senamiesčio gatvelėje susirado namą, kuriame gyveno geto metais. „Aš ir dabar jį galiu parodyti“, – tarsteli, mudviem sukant ratus po muziejaus ekspoziciją.

Šįkart jo grįžimo į Lietuvą priežastis – iškilminga: prezidentūroje jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. „Mano dienotvarkė Lietuvoje – kaip stomatologo: iš ryto vienas susitikimas ar renginys, per pietus antras, po jų – dar keli“, – pajuokauja S. Bakas. Tačiau jo balsas neišduoda jokio nekantrumo. Kai stabtelime prie vis kito paveikslo, jų aplinkybes ar vaizduojamas metaforas autorius aiškina be jokių „spręskite patys“ arba „o kaip jums atrodo“. Knygos pabaigoje jis išduoda, kad ilgai nenorėjo sieti savo kūrybos su Holokaustu, labiausiai – dėl etinių ir moralinių priežasčių („Baiminausi, kad prieš savo valią galiu patekti į dviprasmę padėtį žmogaus, kuris pasinaudoja savo tragiškais išgyvenimais, kad padarytų karjerą“). Paveiksluose jis siekė išreikšti „universalius humanistinių vertybių netekties pojūčius“.

2018 10 09 11:29
Spausdinti