Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 21 d.
Gyvenimas po mirties
Ieva Žvinakytė
(Hanneso Jungo nuotr.)

Mirtis kaip vėjas – bekūnė. Nuotraukose vėjo nepastebime, bet galime matyti jo padarinius: nulinkusius medžius, pakilusias bangas. Lietuvoje dirbusio vokiečių fotomenininko Hanneso Jungo manymu, mirtį taip pat tinkamiausia vaizduoti fiksuojant tai, kas lieka po jos, – gyvenimą.

„Po gyvenimo seka mirtis. Visada. Tai tiesa, kuri vienija kiekvieną iš mūsų“, – šiais žodžiais fotografas H. Jungas pradeda pasakoti apie Lietuvoje nuo 2016 m. vykdytą fotoprojektą „Kaip gyveni?“ („How is Life?“). Atrodo, banalu ir nereikšminga kalbėti apie visus mus jungiančią mirties neišvengiamybę, nes tai – per daug gerai žinoma realybė. Tačiau, pasak menininko, galvodami apie mirtį neretai užmirštame kitą tiesą, jog po mirties taip pat seka gyvenimas – tų, kurie neteko artimojo.

H. Jungo fotopasakojimas „Kaip gyveni?“ kuria mozaiką iš žmonių, kuriems vienaip ar kitaip teko susidurti su savižudybe, istorijų. Nespalvotos, neretai išplaukusios, neryškios nuotraukos, abstraktūs vaizdiniai ir vieniši žiemos peizažai apgaubia slogia melancholijos nuotaika ir atšiauriu mirties dvelksmu. Tačiau fotografas teigia, jog projektas kalba ne apie mirtį, o apie gyvenimą.

„Be abejo, nuotraukose užfiksuotas sielvartas netekusiųjų savo vaikų, tėvų ar mylimųjų. Tačiau daug svarbiau tai, jog kiekvienas kadras įprasmina stiprybę asmenų, kurie, nepaisydami visko, toliau eina gyvenimo keliu, kurie nebijo atsiverti apie šeimos tragediją, kurie kalba tam, kad padėtų panašaus likimo žmonėms“, – aiškina H. Jungas.

2018 11 02 14:37
Spausdinti