Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
FOTOPASAKOJIMAS
Dėmė Europos žemėlapyje
Viktorija Samarinaitė
Paulius Peleckis

Į kadaise vaikystėje aplankytą Kaliningrado sritį Viktorija Samarinaitė vėl sugrįžta pamatyti, ką šis kraštas šiandien kalba apie istoriją, politiką ir savo žmones.

Dar tuomet, kai vidurinei klasei nebuvo įperkamos poilsinės kelionės į Turkiją, mano tėvai, prisiklausę pagražintų pažįstamų pasakojimų apie nepriekaištingus Naujųjų Kuršių paplūdimius, didingus Svetlogorsko (Rūsių) skardžius, nedideles kainas ir vietinių svetingumą, pasiryžo išvykai į Karaliaučių. Nuo tos vasaros praėjo jau devyniolika metų, tačiau tai – vis dar šiurpiausia šeimos atostogų istorija.

Paulius Peleckis
Stilių sandūra Šarkuvoje.
Prisimenu ją fragmentiškai: tėvas vejasi pagyvenusias moteris Svetlogorsko autobusų stotyje ir bando ką nors sužinoti apie jų nuomojamus butus prie pat jūros, nakties tyla aidi svetimi namai, kurių viename kambarių miega mūsų ketvertas, o kitame – jų savininkai, klega zoologijos sodas su apleistais narvais ir voljerais, pakelėse bei miestuose tarsi be tvarkos riogso sunkioji artilerija ir įvairaus dydžio tankai, prie kurių praeiviai vis siūlo mus nufotografuoti šeimos albumui. Neką tuomet tegalėjau suprasti apie tarp Lenkijos ir Lietuvos įsispraudusį, kitų pasaulio piliečių žemėlapyje dažnai nepastebėtą Rusijos Federacijai priklausantį sausumos plotelį. Tačiau ten aplankęs kitoniškumo jausmas mane lydi iki šiolei.

Kuršių nerijos pusiasalis yra vos 98 km ilgio, bet perėjęs pasienio postą ir apsidairęs aplinkui supranti, kad esi visai nepažįstamoje jo dalyje. Vienintelį duobėtą kelią supantys vešlūs spygliuočių ir lapuočių miškai karštą vasaros dieną beveik primena neįžengiamą atogrąžų augmeniją, kur ne kur pasirodo neprižiūrėtas vieškelis, vedantis prie lankytinų objektų ar į kokį turistams mažai aktualų miestelį.

Paulius Peleckis
Netoli šio paplūdimio glaudžiasi V. Putino vila.

Pilkopiai, Rasytė, Lenkininkai, Palvininkai nelabai tepakito nuo mano pirmosios viešnagės. Kadaise buvę gražūs raudonų plytų vokiški namai juose stovi aplipdyti spontaniškos architektūros artefaktais, atokesnėse gatvėse gausu šiukšlių, metalo laužo, padangų ir viso kito, kas netilpo namų rūsiuose. Dažnas pastatas – išdaužytais langais, apipurkštas aerozolio užrašais, o šalia – karinės paskirties zonos, aptvertos aukšta tvora ir apstatytos apžvalgos bokšteliais.

Kaliningradas ėmė sparčiai keistis artėjant 2018 m. pasaulio futbolo čempionato grupės varžyboms.

Vienoje gyvenvietėje su bendrakeleiviais iš gintaro pardavėjo beveik pusvelčiui nusiperkame maišą obuolių, kitoje – iš plastikinės lėkštės plastikiniais įrankiais suvalgau pirmąjį savo gyvenime čebureką. Palvininkų paplūdimyje stebime jūroje vykdomas karines pratybas ir skaičiuojame, per kiek sekundžių krantą pasiekia iš vamzdžio ištrūkusio šūvio garsas. Naujuosiuose Kuršiuose apžiūrime Rusijos vadovui Vladimirui Putinui priklausančią vilą ant skardžio su vaizdu į jūrą (vietiniai kalba, kad prezidentas savo vasaros būstinę šiemet aplankė net dukart!). Ragainėje prasispraudžiame pro tarpą netvirta spyna užrakintuose vartuose ir atsiduriame didingos XIV a. pastatytos, prašalaičiams neprieinamos ir visiškai apleistos pilies kieme, o Svetlogorske – kaip Palangoje – išbandome gatvės pramogas, palydime saulę pakrantės alėjoje ir trepsime kartu su šokių išsiilgusiomis vyresnio amžiaus poilsiautojomis lauko kavinėje įsiplieskusioje diskotekoje. Tačiau Karaliaučiaus srityje visi keliai veda į buvusį Kionigsbergą.

Paulius Peleckis
Žaidimai centrinėje Karaliaučiaus aikštėje.

Man Kaliningradas stebėtinai panašus į Minską. Grandioziniai pastatai, pergalę menančios nepamatuoto dydžio aikštės, tautos didvyrius aukštinantys paminklai, Leninas čia, Leninas ten, praūžusių karų reliktai, filmams kurti tinkami neįtikėtinai platūs prospektai, milžiniški centre žaliuojantys parkai ir niekada neegzistavusią didybę pabrėžiantys vyriausybės rūmų fasadai. Buvusios Sovietų Sąjungos architektams diagnozuoju stiprų nepasitikėjimo savimi kompleksą. Tačiau už visų eksterjerų ir turistams vilioti skirtų apartamentų su kilimais papuoštomis sienomis, kuriuose sekmadieniais nutraukiamas vandens tiekimas, galima atrasti pačią vietos šerdį – gyventojus.

„Ar supratau teisingai, jūs galite vykti į bet kurią Europos šalį, tačiau nusprendėte atvažiuoti į Kaliningradą?“ – paklausė prie vieno iš rekomenduotų barų sutiktas bendraamžis. Jis – užsienio įmonei per atstumą dirbantis dizaineris, kartais iš Maskvoje leidžiamų laikraščių sulaukiantis užsakymų fotografuoti: „Kurį laiką gyvenau JAV ir Airijoje. Žinau, kad Europoje turite viską, tad kodėl savo noru atvykote čia?“ Nors naujasis pažįstamas ir ne iš karto sutinka, bet Kaliningradas ėmė sparčiai keistis artėjant 2018 m. pasaulio futbolo čempionato grupės varžyboms. Miestas buvo gerokai atnaujintas, namai nudažyti, sutvarkyti ir nutiesti nauji keliai, rekonstruotas oro uostas, pastatyta viešbučių ir milijonus kainavęs vos ketverioms rungtynėms skirtas stadionas, o senbuviai bei jaunieji verslininkai suprato, kad tai – jų galimybė užsidirbti.

Paulius Peleckis
Povandeninis laivas–muziejus Priegliuje.

Prieš pat čempionatą šiuolaikišką barą Kaliningrado centre atidaręs Borisas lankytojams pats pilsto rinktinį alų man niekuomet negirdėtais pavadinimais ir nesidrovi papasakoti apie save. Užaugęs Rusijos viduryje, neapibrėžtam laikui išsikelti į Karaliaučiaus sritį nusprendė dėl to, kad gyvenimas čia kur kas paprastesnis: „Kai esi tolimame Rusijos kaime, per televizorių galėtų pasakyti, jog Lenkijoje žmonės valgo savo vaikus, ir tikrai ne vienas tuo patikėtų. Tačiau kai kas antrą savaitgalį keliauji pramogauti į Gdanską, o kartą per pusmetį aplankai Berlyną, tą žiniasklaidos skleidžiamą triukšmą imi vertinti kritiškai.“ Anot Boriso, kuo ilgiau jis būna Kaliningrade, tuo stipriau jaučia tą geografinę atskirtį: „Gyvename toje pačioje šalyje, bet, kai Maskvoje priimami valstybei svarbūs sprendimai, man atrodo, kad šie priimami kažkur ten, o ne čia. Kažkieno kito vardu, bet ne mūsų.“

Stovėdama spūstyje pasienio poste ant tilto per Nemuną, žvelgiu į eilėje išsirikiavusius automobilius lietuviškais, rusiškais, latviškais, estiškais ir net vokiškais valstybiniais numeriais, į Lietuvos ir Rusijos krantus, ir galvoju, kad lėtai besileidžianti Rusiją taip ilgai skyrusi uždanga gali tapti efektyvaus dialogo užuomazga tarp perteklinės informacijos sraute paskandintų ne politikų, o tiesiog vienoje ir kitoje upės pusėse gyvenančių žmonių.

Paulius Peleckis
Giros prekeivė.

2020 01 30 09:35
Spausdinti