Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Cindy Sherman šlovės portretas
IQ Life
(Scanpix nuotr.)

Cindy Sherman jau 40 metų fotografuoja save prisidengusi groteskiškomis ir žavingomis kaukėmis. Simonas Willisas ieško už makiažo besislepiančios moters.

1983 m. C. Sherman nufotografavo autoportretą, kurį pavadino „Menininkė savo studijoje“. Sėdėdama ant kėdės tarp fotografinės įrangos su baltais marškiniais ir saikingu makiažu ji atrodo lyg tikras geros nuotaikos įsikūnijimas. Bet atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad moteris dėvi šviesiaplaukį peruką, kuris tikriausiai buvo pasirinktas vietoj kito, numesto ant žemės. Prie kojų stovi du šabloniški bohemiško gyvenimo simboliai: nuorūkų prigrūsta peleninė ir taurė raudonojo vyno. Tai ne portretas, o satyra.

Apie šią nuotrauką mąsčiau vieną balandžio rytą stovėdamas prie C. Sherman studijos Manhatane, kur atvykau susitikti su fotografe prieš pirmąją jos darbų retrospektyvą Didžiojoje Britanijoje, vasarą eksponuotą Nacionalinėje portretų galerijoje, Londone. „Menininkė savo studijoje“ – tai įspėjimas visiems, kas tikisi įžvelgti už personažų slypinčią asmenybę.

C. Sherman jau 40 metų fotografuojasi persirengusi kitais žmonėmis. Ji išgarsėjo 1980 m. „Nepavadintais juostelės kadrais“ – 69 nespalvotų nuotraukų ciklu, kuriame įkūnijo įvairias Holivudo ir Europos kino įkvėptas stereotipines moteris: seksualias šviesiaplaukes ir nusivylusias namų šeimininkes. Nuo tada jos kolekciją papildė suvedžiotojos ir mados aukos, išgarsėti norinčios aktorės ir nepageidaujami modeliai, pikti klounai ir renesanso madonos. Paprastai kiti menininkai portretais bando tikroviškai perteikti personažus arba išryškinti jų psichologines savybes. C. Sherman darbai grindžiami melu: dirbtiniu tobulumu, kurį mums bruka televizija, kinas ir žurnalai, neteisybėmis, kuriomis save maitiname, kaukėmis, po kuriomis slepiame tikrąsias savo asmenybes. Ji nė nebando užmaskuoti išmonės: makiažas neretai provokuojantis, protezai bado akis. Ši karikatūros potekstė jos nuotraukose dažnai kuria nejaukią nuotaiką, todėl kūriniai atrodo drauge tragiški, komiški ir žiaurūs.

Atidariusi duris C. Sherman pasitiko džiugiu „Labas!“ ir energinga šypsena. Pakvietė užeiti į studiją, kuri užima apatinę erdvaus šviesaus būsto dalį (jos butas – antrame aukšte). Šiuo metu moteris gyvena viena, neskaitant skaisčiai žalios 28-erių aros Pono Fridos.

C. Sherman darbų paroda pernai surengta Londono Nacionalinėje portretų galerijoje. (Scanpix nuotr.)

C. Sherman 65-erių, bet atrodo jaunesnė, subtilių bruožų ir kiek perkreipta šelmiška, bet ir sąmoksliška šypsena. Per mudviejų susitikimą ji dėvėjo mėlynus su balta batika dažytus marškinėlius, laisvas mėlynas kelnes ir baltus sportinius batelius. Jos ilgi šviesūs plaukai surišti ant pakaušio blyškiai rožine juosta. Dėl šio derinio ir neformalaus žavesio nuo fotografės dvelkė kone priemiesčio paprastumas. „Galiu parodyti vištas!“ – vieną akimirką džiugiai pasiūlė ji. C. Sherman laisvalaikio pomėgiai neabejotinai sveiki: kartą ji pareiškė, kad jei nefotografuotų, norėtų būti sodininke, ir šiuo metu augina naminius paukščius. Išsitraukusi telefoną parodė man vaizdo transliaciją iš vištidės Hamptonuose, kur laiko savo pulką.

Prisėdus pakalbėti prie ilgo medinio stalo žvilgsnį patraukė tamsesniųjų jos menų požymiai. Kitame kambario gale pastebėjau lentyną su plastikinėmis ir vaškinėmis galvomis. Tarp jų stovėjo berniuko galva oranžiniais plaukais ir baisiai subraižytu pūslėtu veidu. „Ar tokį jį ir gavote?“ – paklausiau fotografės. „Ne, čia mano darbas“, – šiltai atsakė ji. Netoli stovėjo spintelės, pilnos tvarkingai suskirstytų kūno dalių: sėdmenų ir krūtų, dantų ir plaštakų, padėklas embrionų. Ji kalba tyliai ir neryžtingai, nebando užgožti pašnekovo. Atidariusi vieną spintelę ėmė raustis viename apatinių stalčių. „Tai užpakaliai, pilvai ir papai, – pasakė be jokių emocijų lyg nekilnojamojo turto agentas, vardijantis būsto savybes. – O čia – veido dalys.“ Ji ištraukė dantis su onkologiniais dantenų pažeidimais.

Kartą C. Sherman pasakė save skirstanti „į daug skirtingų dalių“. Tarp jų – į „profesionalią asmenybę“, kuri pasižymi gyvumu bei paslaugumu ir palieka įspūdį, lyg ant veido būtų užklijuota šypsena, ir „studijoje dirbančią asmenybę“. Kurį laiką šios asmenybės trukdė viena kitai: karjeros pradžioje ji samdėsi studijos asistentę, bet suprato, kad pernelyg daug laiko išeikvoja virdama jai kavą ir klausinėdama apie vaikiną. Dabar asistentės (šiuo metu jų yra dvi) dirba kitame pastate, kad fotografė galėtų kurti netrukdoma polinkio įtikti kitiems. C. Sherman viską daro pati: nuo makiažo iki apšvietimo. Dirbančią ją mato nedaugelis. Menininkė Susan Jennings šešerius metus dirbo kūrėjos asistente, bet nė karto nematė jos fotografuojant.

Apsisaugoti nuo pasaulio padeda ir papūga. „Frida yra lyg buferis, – papasakojo S. Jennings. – Jis neleidžia pernelyg prisiartinti. Pradėjus dirbti su Cindy, jis mane nuolat puldinėdavo.“ Tą rytą paukštis buvo uždarytas kitame kambaryje ir aš dėl to visai nesiskundžiau. C. Sherman nepatinka bendrauti su žurnalistais. Juos prisileidžia prieš svarbias parodas tik dėl to, kad „to tikimasi. Antraip tikriausiai atrodyčiau labai pasipūtusi ir snobiška.“ Padariau prielaidą, kad ir šis pokalbis ją vargina. „Viskas gerai. Viskas gerai!“ – guviai užtikrino ji. Prabėgus kelioms dienoms nuo mano apsilankymo fotografė savo instagramo paskyroje paskelbė trumpą animacinį siužetą, kuris, sprendžiant iš drabužių, buvo sukurtas tą pačią dieną, kai mudu kalbėjomės. Šiame vaizdo įraše ji įvairiai šypsosi, juokiasi ir mirksi: visos išraiškos malonios, bet akivaizdžiai nenuoširdžios. Vaizdo įrašas vadinasi „Kai per daug bendrauji“.

Žaidimai, tapę darbu

C. Sherman prisimena pradėjusi persirenginėti dar vaikystėje. Ji pasakoja tėvų namų rūsyje atradusi skrynią senų drabužių, tarp jų vilnijančių karaliaus Eduardo laikų suknelių ir baltų turkiško stiliaus kelnių. „Nežinau, kodėl motina ir tėvas juos išsaugojo, – sakė fotografė. – Man buvo įdomus tik faktas, kad kažkada kažkokia moteris juos vilkėjo, ir įsivaizdavau, kad ta ponia buvo sena. Todėl į palaidinę prigrūdau kojinių, kad atrodytų lyg iki juosmens nukarusios krūtys.“ Paskui įsitaisė ant kėdės nepriekaištinga pensininkės poza – susitraukusi, įtempusi kaklą, susuktais pirštais laikydama įsivaizduojamą vaikščiojimo lazdą – ir aukštu drebančiu balsu ėmė senamadiškai postringauti.

C. Sherman gimė 1954 m. Glen Ridže, Naujojo Džersio valstijoje, bet šeima netrukus persikėlė į Hantington Bičą skurdesniojoje Long Ailando pusėje. Motina buvo mokytoja, o tėvas dirbo inžinieriumi aviacijos įmonėje „Grumman Aircraft“. Daugeliu aspektų vaikui Hantington Bičas buvo idiliška vieta augti. „Pamenu, kaip žingsniuodavau į paplūdimį apsivilkusi maudymosi kostiumą ir pasiėmusi tik rankšluostį. Visą vasarą lakstydavau basa“, – pasakojo C. Sherman. Kartais su draugėmis namie rengdavo vaidinimus.

Tačiau namai buvo „keisti“. C. Sherman žodžiais, tėvas buvo rasistas, nemėgęs savo vaikų. Jai gimus tėvai jau nekantravo išeiti į pensiją. „Manau, kad man atsiradus jie jau buvo pavargę, – kalbėjo fotografė. – Tikriausiai jau buvo nusiteikę ramiai gyventi, bet staiga gimė dar vienas vaikas.“ Mergaitei nepavyko užmegzti artimo ryšio su gerokai vyresniais keturiais broliais ir seserimis. Robertas, kuris jai gimus jau buvo devyniolikos, vėliau prisipažino, kad motinai laukiantis Cindy labai pyko.

Maždaug šešerių C. Sherman ėmė raustis šeimos nuotraukų dėžėse. Radusi savo fotografijų kiekvienoje apibraukė pačios atvaizdą: sėdinčią paplūdimyje, kai dar buvo apkūni mažylė, arba vasaros popietę pozuojančią su artimaisiais. Paskui eilėmis po dvi tris suklijavo sąsiuvinyje ir po kiekviena nuotrauka parašė: „Čia aš.“ Ant viršelio juodomis raidėmis užrašė pavadinimą „Cindy knyga“. „Dabar manau, kad taip pasielgiau, nes jaučiausi ne savo vietoje“, – teigė fotografė. „Cindy knyga“ mergaitei buvo tarsi būdas įrodyti sau, kad ji artimiesiems svarbi. Persirenginėjimas taip pat buvo reakcija į šaltus santykius. Paversdama save pabaisa ar ragana ji sulaukdavo dėmesio iš artimųjų, kurių jautėsi atstumta. „Jei nemėgstate manęs tokios, tai gal patiksiu taip?“

Vaikystėje C. Sherman leisdavo laiką piešdama ir tapydama kruopščius portretus. Tėvas mėgo krapštytis su fotoaparatais, bet šeima nė sykio nesilankė muziejuje ar galerijoje. 1972 m. išvykusi studijuoti Niujorko valstijos universitete Bafale mergina visiškai neišmanė šiuolaikinio meno scenos. Intensyvų kursą išdėstė studijų laikų vaikinas Robertas Longo – savimi pasitikintis ambicingas meno studentas. C. Sherman turėjo lankyti ne tik tapybos ir skulptūros užsiėmimus, kuriuose jai sekėsi labai gerai, bet ir išeiti fotografijos kursą, kuriame susimovė. „Ten buvo kalbama apie techninius dalykus, – prisiminė ji. – Buvo baisiai nuobodu.“ Kitais metais nauja dėstytoja elgėsi visai kitaip. Pati neseniai dailės koledžą baigusi hipiams save priskirianti Barbara Jo Revelle fotografijos metodus apžvelgė per maždaug dvi savaites ir vėliau studentams skyrė kūrybiškumą skatinančias užduotis. R. Longo ir C. Sherman bandė pranokti vienas kitą radikalumu.

B. J. Revelle teigimu, dėl šios poros darbų „buvo verta eiti į paskaitas“. Dėstytojai paprašius studentų sukurti trumpą nebylųjį filmą, C. Sherman pristatė kompoziciją, kurioje stambiu planu vaizduojamas jos pačios veidas vis kartojo: „Nekenčiu jūsų.“ „Jos veidą vis labiau darkė emocijos, – prisimena B. J. Revelle. – Artėjant pabaigai skuostais jau ritosi ašaros. [...] Filmas buvo sukrečiančiai jaudinantis.“ Kitą kartą dėstytoja pasiūlė studentams stoti akistaton su baime. C. Sherman sukūrė iškreiptų savo nuogo kūno nuotraukų ciklą.

Trečiame kurse R. Longo su draugu Charlie Cloughu senoje ledo gamykloje Bafale įsteigė galeriją-klubą. R. Longo ir C. Sherman drauge gyveno erdviame to pastato lofte kartu su prijaukintu merginos balandžiu Paukšteliu, kuris buvo aklas ir tupėdavo gūžtoje ant lubų pakabintame vazone. C. Sherman buvo uždaro būdo. Į vakarėlius pasiimdavo fleitą, kad nereikėtų bendrauti, ir ypač nemėgo kalbėtis apie meną. Tačiau buvo ryžtinga. „Kai ji pasišalindavo į studiją, galėdavai neabejoti, kad ko nors sulauksi“, – prisiminė Ch. Cloughas.

Kartais C. Sherman pasirodydavo persirengusi kokiu nors personažu ir R. Longo ragindavo ją tai nufotografuoti. Tais metais ji sukūrė 23 nuotraukų ciklą, kuriame pamažu persikūnijo iš tykios neaiškios lyties merginos trumpais plaukais ir dideliais akiniais į viliotoją raudonomis lūpomis ir paryškintais skruostais su cigarete ir, kaip sako B. J. Revelle, pasidulkinti kviečiančiu žvilgsniu. C. Sherman rado savo temą: „Kaip galbūt nesąmoningai žmonės renkasi išvaizdą, per kurią pristato save pasauliui.“ Pirmą kartą ji pasijuto kurianti meną.

Atsvara sėkmei

C. Sherman kūryba kritikams patiko nuo pat pradžių. Netrukus plūstelėjo pinigai ir vėliau kainos tik kilo. 1980 m. nuotrauką iš „Nepavadintų juostelės kadrų“ buvo galima įsigyti už 50 JAV dolerių. Šiemet viena jų „Sotheby’s“ aukcione parduota už 810 tūkst. JAV dolerių. C. Sherman ši suma ne tokia ir didelė. 2011 m. vienas jos darbų įvertintas 3,9 mln. JAV dolerių. Tuo metu tai buvo brangiausia visų laikų nuotrauka pasaulyje.

Populiarumą C. Sherman vertina įtariai, todėl karjeros laiptais kilo nenuosekliai. Po pergalės akimirkų, brangiai išpardavusi darbus, ji visada sukurdavo bekompromisių nuotraukų, kuriomis tyčia siekdavo suerzinti žiūrovus arba sukelti pasišlykštėjimą. Ji nenori būti laikoma patrauklia menininke, kurios darbai visada lengvai suvirškinami. „Kaskart sulaukusi sėkmės išsyk pajusdavau, kad privalau sukurti atsvarą“, – sakė ji. Pirmąsyk tokios savidiversijos C. Sherman ėmėsi XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Jiedu su R. Longo buvo persikėlę į Niujorką neturėdami vilčių pragyventi iš savo kūrinių. Abu susirado darbus: R. Longo – prie taksi vairo, o C. Sherman – galerijos priimamajame Tribekos rajone. Kurdavo po darbo: C. Sherman pozuodavo R. Longo paveikslams, o šis padėjo jai fotografuoti „Nepavadintus juostelės kadrus“ vežiodamas po miestą kostiumais užverstu senu folksvagenu. C. Sherman fonus pasirinkdavo sumaniai. „Vienoje nuotraukoje ji atrodo lyg žalumos apsupta kaimo mergaitė, – pasakojo R. Longo. – Bet iš tiesų sėdi klomboje Pasaulio prekybos centre.“

1980 m. parodoje eksponuotos nuotraukos buvo įvertintos teigiamai, bet didelio atgarsio nesulaukė. Visai kitaip sureaguota po metų, kai C. Sherman pristatė ciklą, kuriame žurnalų vidiniuose atvartuose matomų nuotraukų gražuoles pakeitė prislėgtų ir išsigandusių moterų atvaizdai. Šį ciklą užsakiusi žurnalo „Artforum“ redaktorė Ingrid Sischy ketino nuotraukas išspausdinti leidinyje, bet persigalvojo. Vėliau I. Sischy paaiškino, kad jai kūriniai pasirodė „tokie svaiginantys, tokie netikėti, tokie tiesmuki, tokie stulbinantys, [...] kad jų išsigandau.“ Bet surengus parodą nuotraukos sulaukė Andy Warholo ir Jacksono Pollocko globėjų dėmesio, vieną jų įsigijo Niujorko modernaus meno muziejus (MOMA).

Savo atvaizdu menininkė žaidžia jau kelis dešimtmečius. (Scanpix nuotr.)

C. Sherman ši sėkmė kėlė nevienareikšmiškus jausmus. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje finansų rinkose prasidėjus penkerių metų bulių lenktynėms į Niujorko meno pasaulį plūstelėjo pinigai. Nauji pirkėjai – daugiausia Volstrite dirbantys vyrai – žarstė pinigus pompastiškiems tokių dailininkų kaip Davidas Salle ir Julianas Schnabelis paveikslams. Šių menininkų nuopelnais tikėjo ne visi. Įtakingiausiam to laiko meno kritikui Robertui Hughesui atrodė, kad J. Schnabelio darbai prilygsta Sylvesterio Stallone’ės vaidybai: „Svirduliuojantis aliejuotų raumenų kalnas.“

Fotografija liko už šio burbulo ribų. Ji buvo laikoma menkesne meno sritimi ir ši nuomonė atsispindėjo kainose. „Už „Vidurinį atvartą“ sumokėjome 1000 JAV dolerių“, – sakė buvęs MOMA vyriausiasis fotografijos kuratorius Peteris Galassi. Prisimindama tuos laikus C. Sherman kartą prisipažino, kad šlykštėjosi „visais tais pienburniais tapytojais, kolekcininkais ir beatodairiška konkurencija“. Pataikūniškas ir kerštingas meno pasaulis ją įsiurbė nė nepasiūlęs deramo atlygio.

Fotografės reakcija buvo parodyti vidurinį pirštą. Nuo 1983-iųjų (maždaug tuo metu ji ištekėjo už menininko Michelo Auderio) C. Sherman ėmė kurti supelijusių keksiukų ir vėmalų nuotraukas. Pati pamažu pasitraukė iš kadro. Vienoje nuotraukoje iš jos liko tik mažas kenčiantis siluetas, atsispindintis akinių nuo saulės stikluose. Galiausiai ji visai pranyko. Jos vietą užėmė pelėsių kailiukais padengtos ryškiai žalio, geltono ir violetinio pyrago riekelės. „Kolekcininkams norėjau pasakyti: „Ei, jei ketinate mane pamėgti ir pirkti mano darbus, užmeskite akį į šią vėmalų nuotrauką!“

C. Sherman vėl išgarsėjo 1990 m. sukūrusi „istorinių portretų“ ciklą, kuriame pozavo persirengusi renesanso tarnaitėmis, barzdotais miestiečiais ir krūtimi maitinančiomis madonomis. Šiuos darbus įkvėpė senieji meistrai, juose netrūko ironijos. Fotografė linksminosi su išpurtusiomis nosimis ir dirbtinėmis krūtimis. Visi parodoje eksponuoti darbai buvo išpirkti ir kainos gerokai šoktelėjo. „Žinau, kad kritikai mane vertino, bet finansinės sėkmės nesitikėjau. Staiga pajutau, kad uždirbu, bet drauge neapleido kaltės jausmas.“

Į tai C. Sherman sureagavo vėl stumdama ribas. Kurdama seksualinių aktų nuotraukas ji prisipirko plastikinių kūno dalių iš medicininės įrangos katalogų: krūtų ir sėdmenų, makščių ir varpų, iš kurių sudėliojo fiziologiškai neįmanomą angų ir pozų orgiją. Meninius sprendimus vėl iš dalies nulėmė lyčių konkurencija. Jeffas Koonsas neseniai buvo sukūręs nuotraukų, kuriose mylėjosi su būsimąja žmona, buvusia italų pornografijos žvaigžde Cicciolina. Ši romantiška nuotaika C. Sherman pasirodė nepakankamai akiplėšiška. „Tai labai nuosaiku, – prisiminė ji pagalvojusi. – Turėjo būti tiesmukiau, pavyzdžiui, filmas, kuriame jis ją dulkina, ar kas nors panašaus.“ Moteris norėjo sukurti ciklą, kuriame nedviprasmiškai matytųsi prievartos siaubas ir pornografijos sektoriaus rėksmingumas. Tam reikėjo medicininei įrangai arba plastikinėms lėlėms „suteikti baisumo“.

Šlovės sūpuoklėse

1997-ieji C. Sherman atrodė būsiantys nepakartojami. Ji buvo ką tik surežisavusi pirmąjį savo filmą „Biuro žudikė“. Tai siaubo istorija apie tylią drovią redaktorę, imančią žudyti kolegas ir bičiuliautis su lavonais, kuriuos krauna rūsyje. Be to, MOMA ketino Niujorke surengti didelę jos darbų parodą, kurią finansavo žiniasklaidos dėmesį užtikrinusi rėmėja Madonna, pamėgusi fotografės nuotraukas dar XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Atrodė, kad C. Sherman žengia per garsenybių alėjos slenkstį.

Tačiau filmas buvo aštriai sukritikuotas („The New York Times“ jį pavadino niekam tikusiu), o C. Sherman asmeninis gyvenimas byrėjo į šipulius. Jos santuoka su M. Auderiu iro. Beveik visą poros santykių laiką jis buvo priklausomas nuo heroino, ir moteris pagaliau prarado viltį, kad tai kada nors baigsis. Pleištą dar giliau įkalė fotografės šlovė. Ji bandė suvaldyti situaciją atsiribodama nuo žurnalistų ir daugiausia laiko leisdama su M. Auderiu jųdviejų namuose šiaurinėje Niujorko dalyje, vengdama atidarymo renginių ir iškilmių. Bet dėl filmo ir MOMA parodos jai buvo vis sunkiau išsisukti nuo visuomenės dėmesio.

C. Sherman skyrybos užsitęsė ir patirtą skausmą ji išliejo kūriniuose. „Kartais atvažiavusi į studiją rasdavau ją ten verkiančią ir karštu lituokliu badančią lėlėms veidus“, – pasakojo S. Jennings apie laikotarpį, kai dirbo fotografės asistente. Šie nelaimėliai žaislai galiausiai buvo įamžinti 1999 m. pristatytame nuotraukų cikle „Sulūžusios lėlės“, kuriame C. Sherman sudėliojo suluošintas figūras nutrauktomis galūnėmis keistomis pozomis.

Fotografijomis C. Sherman kalba apie naikinantį šlovės poveikį. (Scanpix nuotr.)

Maždaug tuo metu C. Sherman susipažino su televizijos laidos „Galerijų pulsas“ vedėju Paulu Hasegawa-Overackeriu, kurį visi dažniausiai vadindavo Paulu H.-O. Ši laida anarchistiniais užkulisiniais metodais apžvelgdavo Niujorko meno pasaulį išjuokdama jo tuštybę ir pretenzingumą. P. H.-O. pasiteiravo C. Sherman, ar ši leistų jam sukurti jos portretą. Nustebindama draugus fotografė sutiko. „Ji labai nemėgdavo tokių dalykų ir jai ypač nepatikdavo duoti interviu, – sakė S. Jennings. – Bet, manau, jai imponavo „Galerijų pulso“ ironiškumas.“ Epizodui pasirodžius eteryje išaiškėjo, kad moteriai į akį krito ir pats P. H.-O. Ekrane jiedu flirtavo kaip paaugliai.

Pirmąsyk po daugelio metų C. Sherman vėl pasirodė savo nuotraukose. Kaip sakė S. Jennings, „ji nutarė vėl imtis portretų norėdama susigrąžinti save po to, ką su ja padarė santuoka“. Šios nuotraukos, kurias ketinta eksponuoti Los Andžele per 2000-ųjų „Oskarų“ apdovanojimų sezoną, buvo sumanytos kaip Holivude šlovės ieškančių aktorių portretai. „Jos labai bando save parduoti ir pristatyti kuo geresnę savo versiją, – sakė C. Sherman. – Dėl to esama vilties, bet drauge ir liūdesio.“ Tačiau šie viltingai besišypsantys ir juokingai pasidažę personažai ypač dvelkia praleistomis galimybėmis ir savęs apgaudinėjimu. Fotografijas bent iš dalies galima suvokti kaip C. Sherman atsaką į naikinantį šlovės poveikį.

Tuo metu, kai nuotraukos buvo pristatytos, C. Sherman ir P. H.-O. jau buvo pora. Jie drauge plaukiojo banglentėmis, lankė jo tėvus ir važinėjosi dviračiais tuščiomis Hamptonų gatvėmis, kur C. Sherman buvo ką tik įsigijusi namą. Tačiau, kaip matyti P. H.-O. dokumentiniame filme „Cindy Sherman svečias“, sukurtame siekiant atskleisti šiuos santykius, netrukus jam tapo per sunku taikstytis su jos svoriu meno pasaulyje. Jo karjerai ritantis nuokalnėn laidų vedėjas ėmė kankintis lydėdamas draugę į pokylius ir labdaros renginius. Ilgainiui filmas virsta esė apie vyrišką tuštybę ir išduotus jausmus. C. Sherman, kuri iš pradžių palaikė šio filmo kūrimą tikėdamasi padėti P. H.-O. išgelbėti savo svyruojančią karjerą, galiausiai ėmė dėti pastangas nutraukti projektą. Dabar ji apgailestauja dėl viso to sumanymo. „Tai tebuvo jo bandymas gauti daugiau dėmesio.“

Paskatinti pardavimų

Vieną praėjusių metų gegužės popietę C. Sherman laukė manęs Venecijos viešbučio „Cipriani“ fojė. Čia ji buvo savaitei apsistojusi lankydamasi meno bienalėje. Oras pasitaikė audringas, todėl C. Sherman vilkėjo tamsų odinį švarką ir kaklą buvo apsivyniojusi juoda kaklaskare. Avėjo baltai rožinius „Prada“ batelius, kurie, atrodo, jai teikė šiokių tokių nepatogumų (bėgant popietei ji net ėmė šlubčioti). Ieškodami ramios vietos pasikalbėti pasukę už kampo prie papuošalų vitrinos pamatėme grupelę žmonių. „Tik pažiūrėkite, ką matau! – šūktelėjo C. Sherman lyg cirko pranešėja, skelbianti naują pasirodymą. – Panelė Swig!“ Atrodė, lyg šis susitikimas būtų surežisuotas norint įsiteikti draugei.

Liz Swig, su kuria C. Sherman atvyko į Veneciją, yra verslininkė iš Niujorko ir vieno didžiausių JAV nekilnojamojo turto magnatų dukra. Jos bendrovė „Liz Works“ gamina menininkų sukurtus dekoratyvinius objektus. Šiemet ji pavertė C. Sherman instagramo paskyros nuotraukas kamėjomis, įstatytomis į seges, žiedus ir auskarus. Aukščiausio laipsnio būdvardžiai kalbančiai L. Swig atrodė, kad bus „beprotiškai šaunu“ sujungti senovinę portreto formą su naujausia jo išraiška – asmenuke. C. Sherman atvyko paskatinti pardavimų.

Kalbant apie C. Sherman kūrybą, kuri visada buvo glaudžiai susijusi su kinu ir žurnalais, mada ir šlove, kyla klausimas, ar ji netapo pernelyg švelni. Kadaise fotografė turtuolius ir garsenybes vertino iš šalies kritišku ir neretai pagiežingu žvilgsniu. Bet dabar tapo viena jų. Per kiekvienas Kalėdas C. Sherman savo namuose rengia prašmatnų vakarėlį su kalnais omarų, šampano upeliais ir miniomis įžūlių vardų. Universiteto laikų bičiulis Ch. Cloughas prisimena vienais metais ten apsilankęs. „Ten buvo Monica Lewinsky, Lady Gaga. Prieš 30 metų būčiau brovęsis alkūnėmis, bet dabar kai jau esu senas ir kauliukas seniai išmestas, galiu patogiai įsitaisyti ir komentuoti: „Žiūrėk, čia Debbie Harry.“ XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose C. Sherman pažinojęs, bet nuo tada su ja nebendravęs meno kritikas Douglasas Crimpas man pasakė: „Žinau, ką veikia Cindy, nes galiu apie tai paskaityti „The New York Times“ puslapiuose apie aukštuomenės gyvenimą.“ Fotografės instagramo paskyroje galima išvysti nuotraukų, kuriose ji leidžia laiką su Catherine Deneuve ir Julianne Moore.

C. Sherman nuotraukas bent iš dalies galima suvokti kaip atsaką į naikinantį šlovės poveikį.

Kartais atrodo, kad šioje aplinkoje C. Sherman kūryba tapo nuosaikesnė. 2016 m. ji sukūrė senstančių Holivudo aukso amžiaus moterų aktorių portretų ciklą. Šios veikėjos patogiai sėdi apsivilkusios jaunatviškas sukneles ir apsigaubusios kailinėmis šerpėmis. Veiduose sumišę ilgesys, liūdesys ir maištas. Nuotraukose nebeliko dantų ir nosių protezų, kurie traukdavo dėmesį C. Sherman darbuose. Juos pakeitė kita nuotaika: savotiška atjauta ir nuoširdumas. Vėliau menininkė prisipažino pirmąsyk siekusi „gražiai“ nufotografuoti moteris, bandančias atrodyti kuo dailiau. Fotografė visada maniusi, kad nuotrauką galima laikyti pavykusia, jei autorė joje neatpažįsta savęs. Šiuo atveju ji nerimavo, „kad nepakankamai jas pakeičiau, kad galbūt atskleidžiu per daug savęs“.

Neseniai kandumo atsirado C. Sherman instagramo darbuose. 2017 m. nukritusi nuo arklio ji susilaužė šonkaulius ir prasidūrė plautį. Leisdama dienas lovoje ėmė skelbti autoportretus. Draugė pasiūlė programėlę, kurią daugelis naudoja pasijauninti ir savo nuotraukoms pagražinti: „Iš karto supratau, kad ją išbandysiu.“ Gulėdama ligoninės lovoje su kateteriais nosyje fotografė patobulino nuotrauką: suteikė portretui nepriekaištingai lygią odą, gausiai padažė blakstienas, parausvino skruostus. Fotografiją pavadino „Gydytojau, ar aš jau sveika?“ Paskui pasielgė visiškai priešingai: pavertė save karikatūriška senute be dantų ir sausai pavadino kūrinį „Sveikstu!“. Laikui bėgant visi paskyros įrašai virto pokštais, kuriuose žodžiai kiršinami su vaizdais, išjuokiama jaunystės ir savireklamos manija asmenukių kultūroje. Vienoje kamėjų matyti neatpažįstamai perkreiptas C. Sherman veidas, užklijuotas ant kūdikio kūno. Jis vadinasi „Metas atjaunėti“.

Kitą dieną Venecijoje į C. Sherman ir L. Swig pietus restorane „Harry’s Dolci“ sugužėjo maždaug 100 kviestinių svečių. C. Sherman vilkėjo įžūlų baltą su rožiniu atspalviu pižaminį kostiumėlį. (Po kelių savaičių per savo parodos atidarymą Nacionalinėje portretų galerijoje apsivilkusi veidrodinių sidabrinių žvynų suknelę ji priminė vaikštantį žvilgantį rutulį.) Fotografės auditorija buvo daugiausia moteriška. Nekreipdamos dėmesio į viliojantį švedišką stalą – artišokus, smidrų daugiaryžį, aštuonkojų salotas – dailiai sušukuotos ir stipriai įdegusios moterys stovėjo prie stalo, nukrauto proseko taurėmis. Ant rankų kabojo „Christie’s“ krepšiai ir „Chanel“ rankinės. Viešnios avėjo „Balenciaga“ sportinius batus ir perlais nusagstytus odinius aukštakulnius. Kai kurie veidai chirurgiškai koreguoti. Dalis jų man priminė moteris iš C. Sherman 2008 m. sukurtų portretų, kuriuose vaizduojamos Niujorko aukštosios visuomenės senbuvės – prabangiai apsirengusios ir gausiai pasidažiusios vidutinio amžiaus Parko alėjos matronos. Tačiau puošmenos neužmaskuoja paraudusių akių, neužtikrintų veido išraiškų ir fakto, kad botokso pripildytos lūpos nepajėgia išspausti šypsenos. Žvalgantis aplink šis įspūdis atrodė vis kraupesnis. Cindy Sherman stovėjo apsupta minios kitų Cindy Shermanių.

Simonas Willisas yra žurnalo „1843“ vyresnysis redaktorius.

2020 01 17 10:05
Spausdinti