Meniu
Prenumerata

penktadienis, spalio 22 d.


LIBANAS
Byranti šalis
Greggas Carlstromas
Scanpix

Greggas Carlstromas apžvelgia, kokius emocinius padarinius paliko rugpjūčio 4 d. Beirute įvykęs sprogimas.

Prabėgus beveik savaitei po Beirutą sudrebinusio sprogimo, kuris pražudė daugiau kaip 150 gyvybių ir sugriovė šimtus tūkstančių gyvenimų, visuomenė vis dar buvo sukrėsta. Kartais atrodė, kad trauma liks amžiams. Telefoniniai skambučiai, pokalbiai su padavėjais, kasininkais ir taksi vairuotojais visada prasidėdavo taip pat: klausimais apie sveikatą, artimuosius, namus. Nepažįstami žmonės sveikinosi žodžiais „hamdellah ’al salama“ (ačiū Dievui, tu saugus). Laimingesniais laikais šiuo posakiu būdavo pasitinkami namo grįžę keliauninkai.

Prislopo miesto garso takelis: automobilių pypsėjimas ir variklių riaumojimas, bažnyčių varpai ir sazanas (kvietimas melstis). Daugiausia buvo girdėti eižėjantis stiklas: užmintas, krintantis nuo pastatų, sušluotas į krūvas. Atrodė, kad miesto centre neliko nepaliestas nė vienas kvartalas. Stūksantys dangoraižiai virto karkasais. Didingi seni namai rytinėje Beiruto dalyje liko be langų. Balkonai keistai persikreipę, oro kondicionieriai kabojo ant laidų arba gulėjo ant žemės.

Visur plušėjo tūkstančiai savanorių – jaunų ir senų, iš visų šalies kampelių. Jie mojavo semtuvais ir šluotomis arba nešiojo vandenį bei duoną. Atliekos netilpo į konteinerius, todėl dabar jos tiesiog kaupėsi gatvėse: sudužę televizoriai, baldų nuolaužos, krūvos metalo laužo ir nesibaigiančios virtinės maišų stiklo.

2020 11 26 09:30
Spausdinti