2019 m. liepą „The Economist“ korespondentas Artimuosiuose Rytuose Nicolas Pelhamas sulaukė retai kam išduodamos žurnalisto vizos į Iraną. Tą dieną, kai jau reikėjo skristi namo, jis buvo sulaikytas.
Tuo metu kaip tik mokėjau už nakvynę viešbutyje, kai pasirodė jie. Buvo septyniese. Šalti ir oficialūs, apsirengę civiliais drabužiais. „Ponas Pelhamas?“ – pasiteiravo žemiausias jų ir įteikė man persų kalba ranka rašytą dokumentą. „Pasirašyta teisėjo, – pareiškė jis. – Suteikia mums teisę sulaikyti jus 48 valandoms.“ Agentas akimirką luktelėjo laukdamas mano reakcijos. „Gali būti, kad užtruks trumpiau, – pridūrė. – Mes tik norime užduoti jums keletą klausimų.“
Jis leido man pasirinkti. Galėjau atsakyti į klausimus viešbutyje arba jų automobilyje pakeliui į oro uostą. „Galbūt net spėsite į lėktuvą“, – pasakė pareigūnas. Beveik automatiškai paprašiau susitikimo su teisininku arba diplomatiniu atstovu. Jis mostelėjo ranka leisdamas suprasti, kad tai visai nereikalinga: „Mes tik norime kiek daugiau sužinoti apie jūsų kelionę. Visai nebūtina trukdytis ir komplikuoti reikalų.“
Buvo 19.30 val. Mano lėktuvas turėjo išskristi po keturių valandų, o oro uostas buvo daugiau kaip už valandos kelio nuo Teherano. Pareigūnai nusivedė mane į nedidelį kabinetą viešbutyje ir susibūrė aplink mano kėdę.