Ar esate girdėję apie artimiausio dešimtmečio, 2021–2030 m., nacionalinį pažangos planą? Bemaž neabejoju, kad 99,9 proc. jūsų dabar pirmą kartą apie tai sužinojote.
Teoriškai tai pats svarbiausias dokumentas, dėl kurio turėtų virti diskusijos, politikai – neišeiti iš televizijos forumų, o visuomenės grupės – plėšytis dėl savo pasiūlymų. Tai ne koks metų biudžetas, o viso dešimtmečio programa. Plane numatomi, kaip rašoma, „ambicingi pokyčiai sprendžiant iššūkius ir siekiant sukurti valstybę, kurioje visiems būtų užtikrintas kokybiškas gyvenimas, kiekvienam sudarant sąlygas dalyvauti visuomenėje ir kurti gerovę šalyje“. Maža to, Vyriausybė viešai skelbė, kad „plane numatoma siekti visuomenės ir politinio sutarimo šiuo klausimu.“ O juk be ilgų ir intensyvių diskusijų net nebūtų galima tokio sutarimo pasiekti.
Tačiau visa tai teoriškai. O praktiškai – gal atsirastų keli šimtai žmonių, kurie tą planą išties perskaitė. Vyriausybė, tiesa, gruodžio 9 ir 10 d. buvo surengusi viešą plano pristatymą, bet apie tai netrimitavo nei televizijos, nei didieji portalai. Vienintelė informacija, kurią po atkaklių paieškų internete galima rasti – tai pačios Vyriausybės puslapyje paskelbta žinutė ir kvietimas feisbuko paskyroje iki gruodžio 18 d. teikti siūlymus. Kiek daug žmonių pasiekė ši žinutė, galima spręsti iš to, jog įrašą „pamėgo“ septyni žmonės, devyni juo pasidalijo. Tai tiek tų pastangų visuomenę išties aktyviai įtraukti į plano aptarimą.
Pats planas vertas atskiro dėmesio. Jame – dešimt lozungine biurokratine kalba suformuluotų uždavinių. Pavyzdžiui, „didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“. Juk viskas aišku, ar ne? Įtrauktį švietimo siekiama didinti, kas gi čia neaišku.
