Nesunku surasti bent keletą priežasčių, kodėl Lietuvoje vis keliama idėja kurti valstybinį komercinį banką ir kodėl tam pritaria ne tik apie finansų sektorių ypatingų žinių neturinti gyventojų dauguma, bet ir dalis politikų, įskaitant prezidentą Gitaną Nausėdą, bei verslininkų.
Esama padėtis mažai ką tenkina. Rinkoje dominuoja du dideli bankai, stambusis verslas skundžiasi, kad negali pakankamai pasiskolinti savo ambicingiems projektams, o smulkesnis – kad finansavimas apskritai sunkiai prieinamas. Gyventojus erzina brangstančios paslaugos, arti nulio esančios indėlių palūkanos, retėjantis skyrių ir bankomatų tinklas, spaudimas pereiti prie elektroninių paslaugų ir žeminančios eilės tuose retuose padaliniuose, kurie dar priima grynuosius.
Trisdešimties metų bankininkystės istorijoje daug duobių ir tamsių užkaborių. „Sekundė“, „Aurabankas“, Lietuvos akcinis inovacinis, „Litimpeks“, „Tauras“, o gerokai vėliau „Snoras“ ir Ūkio – tai toli gražu dar ne visi vardai bankų, aptaškytų bankrotų, aferų, akcininkų ir vadovų piktnaudžiavimo, ryšių su korumpuotais politikais dėmėmis.
Skandinavijos bankai irgi netapo saugia užuovėja: drebinant pinigų plovimo skandalams sunku atsikratyti nuojautos, kad paskui tuos, kurie jau pasitraukė iš Baltijos šalių rinkos, gali pasekti ir dar vienas kitas. Nenustebkite, jei 2020-aisiais įvyks reikšmingų bankų pardavimo sandorių.
