Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


Sapnuose prie bedugnės
Antanas Manstavičius
(Pixabay nuotr.).

Kas sieja šv. Jurgį, Robiną Hudą ir „Brexitą“?

Vis dar negalime būti tikri, kada Jungtinė Karalystė (JK) pasitrauks iš ES. Tačiau susipriešinusioje šalyje joks galutinis rezultatas nebus patrauklus ryškiai gyventojų daugumai. Ir su tuo reikės kažkaip susigyventi.

Britų rašytojas ir žurnalistas Jamesas Meekas naujoje knygoje „Sapnai apie pasitraukimą ir pasilikimą“ (Dreams of Leaving and Remaining) ne tik siekia apibendrinti JK išėjimo iš ES, kurį laiko „daugiau farsu negu tragedija“, priežastis, bet ir ieško būdų, kaip būtų galima atitraukti visuomenę nuo politinės bedugnės krašto ir visiems kartu vėl judėti pirmyn.

Autorius savo tyrime remiasi daugybe interviu su gimtosios šalies (ir ne tik) gyventojais: smulkiaisiais verslininkais, ūkininkais, darbininkais, taip pat politikais. Tarp jų galima rasti ir pasitraukimo, ir pasilikimo šalininkų, nors galima spėti, kad įtikėję „Brexito“ žadamu šviesesniu rytojumi J. Meeką domina labiau. Dabartinius sukrėtimus JK ir visame Vakarų pasaulyje autorius laiko savotišku 7-ojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos atspindžiu: žmonės vaduojasi iš suvaržymų, kad išreikštų pamatinius politinius instinktus. Kartu tai reiškia, kad iš politikos traukiasi racionalumas. Pasiduodami nerimui dėl ateities, rinkėjai noriai klausosi pasakojimų ir interpretacijų, atitinkančių jų išankstines nuostatas, o ne faktų. „Nėra taip, kad galėtum lengvai įtikinti žmones statistika. Jie nebesiklauso. Jie jaučia, kad kažkas negerai“, – autoriui sakė nedidelės Žaliųjų partijos kandidatė į parlamento narius.

Knygos pagrindą sudaro keturios apybraižos, kuriomis pristatomas pastaraisiais dešimtmečiais pakitęs „Brexitą“ išgyvenančios šalies gyventojų santykis su pamatiniais nacionalinės tapatybės ir ekonomikos elementais: jūra, dirbamąja žeme, sveikatos apsauga, darbo rinka. Šias atskiras temas konceptualiai įrėmina ir judėjimą iš vieno sapno, arba vienos mitologinės schemos, į kitą žymi įvadas bei epilogas. Pagrindinė J. Meeko knygos tezė – kad „Brexito“ esmė buvo mito kūrimas arba veikiau kūrybingas perpasakojimas, išlaisvinęs susikaupusį šalies gyventojų nerimą ir pyktį. „Mitas yra istorija, kuri gali būti atpasakota bet kieno, su nesuskaičiuojama daugybe variacijų, tačiau vis tiek lieka atpažįstama. Išliekančio mito bruožai naujai atpažįstami kiekvienos kartos gyvenime“, – aiškino jis.

Laikantis tokios interpretacinės linijos, pačia plačiausia prasme „Brexitas“ laimėjo, nes rėmėsi paruoštu naudoti mitu – pasakojimu apie drakoną įveikiantį šv. Jurgį. J. Meekas pabrėžia, kad šv. Jurgio mitas, kitaip negu kita gerai žinoma istorija apie Robiną Hudą, plėšiantį turtuolius ir padedantį vargšams, ne tik sutelkia dėmesį į konkretų įvykį, bet ir leidžia labai supaprastintai įsivaizduoti pergalę ir nekreipti dėmesio į ateitį. „Balsavimas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasitraukti iš ES, rinkėjams buvo pateiktas kaip šv. Jurgio akimirka – drakonui į širdį įsmeigtas kardas, užbaigsiantis visas gerųjų žmonių kančias“, – rašo knygos autorius, kritikuojantis premjerą Davidą Cameroną dėl to, kad šis žengė į referendumą dėl pasitraukimo iš ES, net negalvodamas, kad rinkėjai iš tiesų gali pasinaudoti suteikta galimybe. Pasak J. Meeko, narystės ES šalininkai pralaimėjo pirmiausia dėl to, kad prasidėjusioje diskusijoje mitą bandė neigti, o ne siūlyti gyvybingą alternatyvą.

Nors autorius melu vadina vieną pirmųjų ir bene įsimintiniausią „Brexito“ šalininkų kampanijos tezę, kad pasitraukimas iš ES leistų kas savaitę sveikatos apsaugai papildomai skirti po 350 mln. svarų sterlingų, jis atkreipia dėmesį, kad būtent Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) finansavimas gali tapti tiltu tarp dviejų susipriešinusių stovyklų. Abi pusės nori rasti kaltus dėl šalies problemų – ar tai būtų imigracija ir ES, ar taupymo politika ir globalizacija, bet visiems neramu dėl to, kas susirgus pasirūpins senstančiais artimaisiais. Tad galiausiai atsiranda proga sutarti bent jau dėl to, kad reikia daugiau pinigų.

Robino Hudo laikas

Pasak autoriaus, dabar gali būti metas didžiajam mitui apie „teisingą banditą“ Robiną Hudą, kuriuo remdamiesi šalį galėtų vėl suvienyti pasilikimo šalininkai. Siekdamas atskleisti jo prielaidas, J. Meekas domisi, kodėl eižėja kairės britų Leiboristų partijos palaikymas darbininkiškose vietovėse, tokiose kaip nuosmukį patiriantis Grimsbio uostamiestis. Jis klausia, kas nutiks britų ūkininkams ir jų žemei, jei po „Brexito“ nutrūks dosnios subsidijos. Žengdamas toliau nuo konkretaus klausimo apie pasitraukimą iš ES, autorius tyrinėja senstančioje visuomenėje ryškėjančias NHS problemas. Galų gale J. Meekas seka kapitalo (ir darbo vietų) judėjimo pėdsakais iš uždaromų gamyklų Didžiojoje Britanijoje į dygstančias laisvąsias ekonomines zonas Lenkijoje.

Šiuose pasakojimuose atsiveria dėl globalizacijos nykstančiai ir silpstančiai gerovės valstybei (ar apskritai JK visuomenei) tenkantys išbandymai. Kaip sukurti naujų darbo vietų, kurios būtų ne prasčiau apmokamos už prarandamas? Kodėl į senolius vis dažniau žvelgiama atsietai ir priešiškai lyg į įsibrovėlius iš kito laikotarpio? Kas, jei ne imigrantai, netolimoje ateityje dirbs Didžiosios Britanijos laukuose bei gamyklose, kas užpildys socialinės rūpybos darbuotojų gretas? Svarbiausia, kuriam visuomenės sluoksniui teks našta padengti augančias viešąsias išlaidas?

Daugelis keliamų ar tarp eilučių įžvelgiamų klausimų aktualūs ne vien Didžiajai Britanijai. Knygos autorius, kaip ir galima tikėtis, nesiima titaniško uždavinio į visus atsakyti – jam svarbiausia vis dėlto iškelti Robino Hudo idėją. Rašytojas užsimena apie tai, kad gerovės valstybė buvo kuriama trumpam ir net stebėtinai ilgai išsilaikė, kad jos išlaikytinių gali būti per daug ir kad pasikeitus ekonomikos modeliui gali pasirodyti per brangu užtikrinti ligšiolines socialines garantijas, tačiau tokias mintis nubraukia šalin.

J. Meekas baiminasi to, ką jis laiko viduramžiškų ekonominių santykių sugrįžimo nauja forma, kai sunkiai dirbantys varguoliai sumoka daugiau mokesčių už turtuolius, ir nori, kad augančiai nelygybei būtų užkirstas kelias. Robino Hudo mitas jam pirmiausia yra pasakojimas apie pastangas atkurti socialinį teisingumą, žadantis daugiau vilčių nei sapne apie šv. Jurgį užkoduotas trumpalaikių pergalių troškulys. Narystės ES šalininkai knygoje paradoksaliai pasirodo kaip tikrieji pasitraukimo – radikalesnio pertrūkio su tradicija – adeptai, o štai breksitininkai – sustingę laike idealizuotos praeities, taigi pasilikimo, gynėjai.

Verta suabejoti, kiek pagrįstas yra bandymas pasirinkimus apriboti tik dviem mitais ir tik dviem didžiosiomis alternatyvomis. Jame galima įžvelgti ir likutinį tradicinės britų politikos perskyros tarp konservatorių ir leiboristų poveikį. Pats autorius pripažįsta, kad „Brexitas“ išryškino rimtų nesutarimų Konservatorių partijoje, tačiau prie panašių išvadų galima prieiti ir kalbant apie JK politinę kairę. Todėl politinių supaprastinimų kritika galiausiai ima atrodyti panaši į naują politinį supaprastinimą, skatinamą, be kita ko, ir kairiosios autoriaus pasaulėžiūros.

Vis dėlto niekur nedingsta esminis J. Meeko knygos pranašumas – tai yra intriguojanti, švelniai provokuojanti ir farso, galinčio peraugti į katastrofą, nuojauta persmelkta Didžiosios Britanijos visuomenės bei eižėjančių institucijų apžvalga. Kad ir kuo baigtųsi bandymo trauktis iš ES istorija, britams, taip pat kitų Europos valstybių gyventojams dar ilgai liks klausimai, kas tai buvo ir ar galėjo būti kitaip.

James Meek, „Dreams of Leaving and Remaining“ („Verso Books“, Londonas, Niujorkas, 2019 m.)

2019 03 26 12:02
Spausdinti