Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, kovo 28 d.


Alaviniai Rusijos kareivėliai: Vagnerio grupė savo veiklą plečia naujose konfliktų zonose
Ieva Žvinakytė
Scanpix nuotr.

Vagnerio grupė – neafišuojama, bet svarbi Rusijos karinės strategijos dalis. Konkrečių įrodymų, kad ji dirba šalies valdžiai, trūksta, tačiau nenuginčijamų sąsajų – ne.

Apie Vagnerio grupę oficialių duomenų turima itin nedaug. Tai nestebina žinant, kad bet koks bandymas perprasti užslaptintą privačios Rusijos karinės organizacijos veiklą yra užtildomas pačiu brutaliausiu būdu.

Balandį žuvo iš savo namų balkono penktajame aukšte mįslingai iškritęs Jekaterinburgo naujienų agentūros „Novij Den“ žurnalistas Maksimas Borodinas, kuris tyrinėjo Vagnerio grupės ryšius. Ikiteisminis tyrimas dėl M. Borodino mirties nebuvo pradėtas, užglaistant ją kaip savižudybę.

Vos po kelių mėnesių, liepos 31-ąją, pasklido žinia apie Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR) įvykdytą trijų Rusijos žurnalistų - Orhano Džemalo, Kirilo Radčenkos ir Aleksandro Rastorgujevo - nužudymą. Trys vyrai į CAR atvyko kurti dokumentinio filmo apie šalyje veikiantį Vagnerio grupės padalinį. Žurnalistai buvo nušauti savo automobilyje, kai jį užpuolė nežinomų vyrų gauja. CAR policija pateikė versiją, esą nužudymas buvo įvykdytas apiplėšimo tikslais.

Tačiau sutapimų ir sąsajų pernelyg daug, kad žurnalistų mirtis ir nužudymus būtų galima nurašyti nelaimingiems atsitikimams ar nieko su Rusijos valdžia bendro neturinčių nusikaltėlių grupuočių antpuoliams. Akivaizdu, jog Vagnerio grupės veikloje slypi kažkas, kam iškilti į viešumą žūtbūt siekiama sutrukdyti.

Ištakų beieškant

Vagnerio grupė laikoma didžiausia Rusijoje sukarinta organizacija arba privačia karine bendrove. Tokios įmonės nėra naujiena - paslaugas teikia įvairiose valstybėse registruotos privačios karinės struktūros. Įprastai jų misijos apima svarbių objektų ar asmenų apsaugą, strateginį planavimą ir konsultavimą. Nevalstybines karines organizacijas šalių valdžia pasitelkia tada, kai naudoti konvencines ginkluotąsias pajėgas nepraktiška ar nebūtina.

Vis dėlto Vagnerio grupė neatitinka Vakarams būdingos karinių samdinių bendrovės sąvokos. Visų pirma, jos veikla toli gražu neapsiriboja vien saugumo ar konsultavimo užduotimis - įmonė vykdo ir konvencinėms karinėms pajėgoms įprastas funkcijas bei kovines operacijas. Antra, nėra įrašų apie šios „kompanijos“ juridinį statusą ar oficialų įregistravimą, tad iš esmės organizacija neturi jokio legalaus pagrindo. Privačių karinių bendrovių egzistavimas Rusijoje apskritai yra nelegalus - šalies įstatymai draudžia bet kokią ginkluotų samdinių veiklą. Visgi teisinė struktūra netrukdo Vagnerio grupei vykdyti karinių misijų ir netgi būti siejamai su Rusijos saugumo institucijomis.

Svarbius ryšius galima įžvelgti jau vien atidžiau panagrinėjus Vagnerio grupės lyderio gyvenimo užkulisius. Privačiai karinei bendrovei vadovauja Dmitrijus Utkinas – buvęs pulkininkas leitenantas, ėjęs specialiųjų pajėgų brigados vado pareigas Rusijos vyriausioje žvalgybos valdyboje (GRU). Vėliau, 2013-aisiais, D. Utkinas dirbo privačioje saugumo įmonėje „Moran Security Group“, kuri, kaip manoma, prisidėjo prie kitos Rusijos privačios karinės bendrovės – „Slavų korpuso“ – įkūrimo. Tais pačiais metais su šia organizacija D. Utkinas dalyvavo Sirijos kare šalies prezidento Basharo al-Assado pusėje bei vykdė naftos telkinių saugojimo misijas.

„Slavų korpuso“ vadovybė tikino, kad misija Sirijoje buvo vykdoma su Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) palaiminimu. Visgi atvykus į užduoties vietą paaiškėjo, kad nei Rusijos, nei Sirijos valdžia privačios karinės bendrovės nesamdė, o jos paslaugas įsigijo privatūs asmenys. Kad ir kas pasitelkė „Slavų korpusą“ misijai Sirijoje, tinkamu samdinių apginklavimu pasirūpinti nesugebėjo, o tai nulėmė chaotišką ir gėdingą jų pralaimėjimą susirėmime su Sirijos sukilėliais. Patyrusios fiasko, privačios karinės bendrovės pajėgos pasitraukė atgal į Maskvą, o čia jų jau laukė FSB pareigūnai, kurie suėmė ir trejiems metams kalėjimo už nelegalių karinių bendrovių veiklos organizavimą nuteisė „Slavų korpuso“ lyderius. Nežinia, per kokius ryšius D. Utkinui ne tik pavyko išvengti bausmės, bet jam netgi buvo leista suburti savo karinių samdinių organizaciją. Pirmą kartą Vagnerio grupė pastebėta 2014 m., kai įsitraukė į konfliktą Rytų Ukrainoje.

Jei mįslingo D. Utkino išteisinimo būtų negana jo ryšiams su Rusijos valdžia patvirtinti, tai vienas epizodas į šalį nustumia bet kokias abejones. 2016 m. gruodį D. Utkinas buvo pastebėtas privačiame priėmime Kremliuje, skirtame Tėvynės herojų dienai paminėti. Tai buvo pirmas kartas, kai Vagnerio grupės vadovas pasirodė viešumoje šalia svarbiausių šalies pareigūnų bei kartu su prezidentu Vladimiru Putinu pozavo fotografams. Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas tuomet patvirtino, kad D. Utkinas priėmime dalyvavo kaip „Ordino už drąsą“ laureatas. Tiesa, Kremliaus įgaliotinis negalėjo pasakyti, už kokius nuopelnus Vagnerio grupės lyderis buvo pagerbtas šiuo valstybiniu apdovanojimu.

Asmeninio palankumo iš Kremliaus D. Utkinui netrūksta, tačiau iki šiol nėra tiksliai žinoma, kaip ir kieno pavedimu 2014 m. buvo organizuotas Vagnerio grupės įkūrimas. Akivaizdu tik viena – tai nebuvo ir negalėjo būti paties D. Utkino iniciatyva. Veikiau jis priėmė nurodymus iš svarbių Rusijos valdžios pareigūnų, patikėjusių jam Vagnerio grupės subūrimo užduotį ir vado atsakomybę.

„D. Utkinas tikrai neturėjo finansinių galimybių vienas įkurti tokią bendrovę. Yra daug neaiškumų kalbant apie tai, kas stovi už Vagnerio grupės ir kas jai iš tiesų įsakinėja. Mano manymu, privačios karinės bendrovės veikimu ir išlaikymu rūpinasi politinių ir karinių veikėjų konsorciumas, įskaitant Rusijos užsienio reikalų, gynybos ministerijas, FSB ir kt., o D. Utkinas yra tik jų statytinis“, – IQ sakė Kijevo Tarptautinio politikos studijų centro ekspertas Sergejus Suchankinas, tyrinėjantis Vagnerio grupę.

Yra daug neaiškumų, kas stovi už Vagnerio grupės ir kas jai iš tiesų įsakinėja. Manoma, kad privačios karinės organizacijos veikimu ir išlaikymu rūpinasi politinių ir karinių veikėjų konsorciumas.

Kadangi Vagnerio grupė nėra oficialiai įregistruota, formaliai ji nepavaldi nė vienai Rusijos valdžios institucijai. Visgi galima atsekti tam tikrus įtakos šaltinius. Karinės bendrovės samdiniai gyvena ir treniruojasi Molkino poligone Krasnodare, kuris priklauso GRU specialiųjų pajėgų brigadai, ten turi prieigą prie technikos bei mokymo strategijų, kuriomis naudojasi elitiniai Rusijos kariuomenės daliniai. Be kita ko, Molkino poligonas buvo dar ir modernizuotas Rusijos gynybos ministerijos lėšomis prieš pat į jį atvykstant Vagnerio grupei – tam išleista beveik 50 mln. rublių (apie 640 tūkst. eurų). Visa tai rodo, jog privačios karinės bendrovės veikla iš tiesų rūpinasi svarbiausios Rusijos valdžios ir saugumo institucijos.

V. Putino virėju pravardžiuojamas milijardierius J. Prigožinas (kairėje) įvardijamas kaip tikrasis „Vangerio grupės“ savininkas, tačiau ir jis negalėtų dirbti be Kremliaus žinios ir palaikymo. (Scanpix nuotr.)

Vagnerio grupė dažnai siejama ir su Rusijos viešojo maitinimo magnatu Jevgenijumi Prigožinu – artimiausios Rusijos prezidento aplinkos žmogumi, vadinamu „Putino virėju“. Rusijos žurnalistams iki šiol nepavyko atrasti nenuginčijamos sąsajos tarp Vagnerio grupės ir milijardieriaus. Visgi įtarimus, jog J. Prigožinas prikišo nagus prie privačios karinės bendrovės finansavimo, sustiprino pernai lapkritį pasirodę įrašai, kad Vagnerio grupės galva D. Utkinas buvo paskirtas vienos iš magnatui priklausančių įmonių – „Konkord valdymas ir konsultavimas“ (rus. Конкорд Менеджмент и Консалтинг) – generaliniu direktoriumi.

Vis dėlto, nepaisant bandymų susieti J. Prigožiną su Vagnerio grupe, kuri dažnai yra vadinama jo privačia armija, mažai tikėtina, kad milijardierius yra svarbiausia grandis karinės bendrovės valdyme. S. Suchankinas pabrėžė, kad beveik nieko apie karinius reikalus neišmanantis magnatas tikrai nepajėgtų vienas pats organizuoti Vagnerio grupės aprūpinimo reikiama amunicija, apmokymų ar misijų vykdymo.

„Jei atkreiptume dėmesį į tai, kaip gerai išmokytos yra Vagnerio grupės pajėgos, į jų ginkluotės kokybę ar rafinuotą valdymo ir kontrolės sistemą, kuri veikia pagal Rusijos karinių pajėgų modelį, pamatytume, kad šios bendrovės egzistavimas tikrai nėra vieno magnato įtakoje“, - tikino ekspertas.

Mūsų ten nėra

Šių metų kovo 27 d. Rusijos Valstybės Dūmoje pateiktas įstatymo projektas, kuriuo buvo siekiama legalizuoti privačių karinių bendrovių veiklą šalyje. Visgi pasiūlymą vieningai atmetė Rusijos gynybos ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Nacionalinė gvardija, FSB, Federalinė apsaugos tarnyba (FSO) bei Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR). S. Suchankino teigimu, privačių karinių bendrovių legalizavimui nepritariama, nes tai reikštų slaptumo panaikinimą ir bet kokie Rusijos valdžios ryšiai su šiomis organizacijomis taptų viešai prieinamu ir aptarinėjamu reikalu.

Nelegalios privačios karinės organizacijos leidžia Rusijai įsitraukti į geopolitiškai ir ekonomiškai svarbius konfliktus bei daryti įtaką oficialiai nepanaudojant konvencinės armijos pajėgų. Kai Rusijos interesus įtampos zonose gina sukarintų organizacijų samdiniai, o ne valstybės ginkluotųjų pajėgų kariai, valdžios atstovams lengviau taikyti „mūsų ten nėra“ (rus. nas tam net) retoriką bei neigti bet kokį kišimąsi į nebūtinus konfliktus.

Kai Rusijos interesus įtampos zonose gina sukarintų organizacijų samdiniai, o ne valstybės ginkluotųjų pajėgų kariai, valdžios atstovams lengviau taikyti „nas tam net“ retoriką.

„Neigimo konceptas, kurį gali naudoti Rusijos valdžia, pasitelkdama Vagnerio grupę, yra pats svarbiausias pranašumas jų veikloje. Aukščiausieji Rusijos pareigūnai tikrai mena Afganistano ir pirmojo Čečėnijos karų, kuriuose šalies armija patyrė nemenkus nuostolius ir sukėlė rusų pasipiktinimą, pamokas. Siekdama išvengti panašios gėdos nesėkmės atveju, Rusijos valdžia veikiau rinksis privačias karines struktūras savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti, jei tik yra tokia galimybė. Tautos sentimentai šių samdinių atžvilgiu taip pat yra menkesni ir jų žūtys nekelia tokio nepasitenkinimo kaip oficialių ginkluotųjų pajėgų karių, nes „vagneriečiai“ kariauja už pinigus, o ne tėvynę“, - dėstė S. Suchankinas.

Ekspertas pabrėžė, jog Vagnerio grupė užima svarbią vietą Rusijos tarptautinėje politikoje ir dėl to, kad organizacija gali atlikti funkcijas, nepriderančias oficialiai šalies kariuomenei: „Pagrindinis privačių karinių bendrovių tikslas yra išnaudoti karinius konfliktus komerciniams interesams, gauti materialios naudos. Šiandien Rusija negali sau leisti patirti nuostolių karo lauke, tad daugeliu atvejų Vagnerio grupės paslaugomis naudotis labiau apsimoka nei oficialiomis karinėmis pajėgomis.“

Ilgą laiką svarbiausia Rusijos saugumo elito paskirta Vagnerio grupės užduotimi buvo Sirijos prezidento B. al-Assado pajėgų stiprinimas pilietiniame kare. Išties į Siriją Vagnerio grupę pirmiausia atvedė ekonominis motyvas. 2016 m. gruodį Maskvoje lankėsi Sirijos gamtos išteklių ministras. Kaip vėliau paaiškėjo, šio vizito metu buvo pasiektas susitarimas, kad Rusijos bendrovėms, kurios padės Sirijai atkovoti „Islamo valstybės“ (ISIS) užimtas žemes, bus skirtas atlygis, siekiantis 25 proc. atgautos teritorijos naftos ir dujų vertės. Aktyviai privačias karines bendroves tyrinėjantis Rusijos portalas Fontanka.ru tada išsiaiškino, jog viena iš dviejų įmonių, kurioms buvo paskirta misija Sirijoje – „Evro Polis“ – priklauso ne kam kitam, o J. Prigožino įmonių tinklui, ir yra siejama su Vagnerio grupe. Įvairių šaltinių duomenimis, jau 2017 m. rugpjūtį „vagneriečių“ skaičius Sirijoje pasiekė 5000.

Sirijoje Vagnerio grupės veiksmai priminė gerai organizuotos kariuomenės funkcijas. Privačios karinės pajėgos vaidino pagrindinį vaidmenį organizuojant Palmyros, Latakijos ir Alepo atkovojimo iš ISIS operacijas. Beveik neabejojama, kad Vagnerio grupės veiklą Sirijoje koordinavo GRU ir FSB pareigūnai, o apie „specialiųjų operacijų pajėgų, vykdančių paskirtąsias misijas“ buvimą šalyje netiesiogiai užsiminė ir Rusijos karinių pajėgų vadas Aleksandras Dvornikovas. Visgi susirėmimai su ISIS ir prezidento B. al-Assado opozicija pareikalavo nemažai karinių bendrovių samdinių gyvybių, tad oficiali Kremliaus pozicija, siekiant sumenkinti tikrąjį Rusijos įsitraukimo į Sirijos karą mastą bei jame kritusių šalies karių oficialią statistiką, išliko neigimas.

Ypač sunku nuslėpti Vagnerio grupės veiklą Sirijoje tapo šių metų pradžioje, kai privačios karinės bendrovės pajėgos susirėmė su JAV kariais ir patyrė gėdingą pralaimėjimą. Kaip patvirtino tuometinis kandidatas į JAV valstybės sekretoriaus postą Mike’as Pompeo, vasarį amerikiečių karinė bazė netoli Deir ez-Zoro naftos telkinio buvo apšaudyta proasadiškų pajėgų. Į išpuolį JAV kariai atsakė atakomis iš oro, kurios nusinešė 300 priešininkų pajėgų gyvybių. JAV gynybos departamento išplatintame pranešime buvo teigiama, jog beveik visi žuvusieji ‒ Vagnerio grupės samdiniai. Oficialiai Maskva tvirtino, kad mūšyje rusų pajėgos nedalyvavo ir nuostolių nepatyrė.

Naujieji karo laukai

Po kruvino Deir ez-Zoro epizodo viešumon pradėjo kilti įrodymai, jog Vagnerio grupė savo veiklą plečia naujose konfliktų zonose. Pernai lapkritį ilgametis Kremliaus partneris Sudano prezidentas Omaras al-Bashiras lankėsi Maskvoje, kur susitiko su V. Putinu, o jau sausį pasirodė pranešimai apie Vagnerio grupės persidislokavimą į Sudaną. Čia privati karinė bendrovė moko ir remia šalies pajėgas kare prieš Pietų Sudaną bei saugo aukso, urano ir deimantų kasyklas nuo priešininkų atakų. S. Suchankinas patvirtino, kad Vagnerio grupės veikla Sudane turi stiprų ekonominį motyvą - Rusija šioje šalyje stato atominę elektrinę bei investuoja į mineralinių iškasenų sektorių, tad apsaugoti kasyklas yra strategiškai būtina Kremliui.

Visgi vien Sudanu Vagnerio grupės veikla Afrikoje neapsiriboja. CAR privati kariuomenė atlieka svarbų geopolitinį vaidmenį - užpildo saugumo vakuumą, kurį paliko iš šalies 2016 m. pasitraukusios buvusios kolonialistės Prancūzijos pajėgos. Vagnerio grupė CAR užsiima sau įprasta veikla - moko šalies karines pajėgas, remia jas pilietiniame kare prieš sukilėlius bei saugo gamtinių išteklių kasyklas. Tokiu būdu privati įmonė tenkina Rusijos užsienio politikos ambicijas - plėsti įtaką Vakarų užmirštose konfliktų zonose, iš to gaunant finansinės naudos.

S. Suchankinas vardijo, kad Vagnerio grupės padaliniai taip pat veikia Jemene ir Burundyje bei greitu metu gali pasirodyti Nikaragvoje, kur nuo šių metų kovo tęsiasi protestai prieš prezidento Danielio Ortegos režimą. Masinius protestus Nikaragvoje malšinanti šalies policija yra mokoma rusų pajėgų, tad tikėtina, kad Vagnerio grupė suteiks reikalingą pastiprinimą ir apsaugą šalies valdžiai, su kuria Rusija turi ekonominių ryšių.

Jei kažkuri žemėlapio dalis yra pilkoje konflikto zonoje ir ta sritis turtinga naudingųjų iškasenų, galime tikėtis, jog joje netrukus pasirodys kariniai samdiniai.

Manoma, kad privati karinė organizacija gali plėstis dar labiau, įsitraukdama į vis naujus konfliktus. „Vagnerio grupės veikimo principas yra gana paprastas, - pasakojo S. Suchankinas. - Jei kažkuri žemėlapio dalis yra pilkoje konflikto zonoje ir ta sritis turtinga naudingųjų iškasenų, galime tikėtis, jog joje netrukus pasirodys privati karinė bendrovė, atstovaujanti Rusijos geopolitiniams ir ekonominiams interesams.“

Ekspertai yra įsitikinę - kad ir kur Vagnerio grupė veikia, ten jos nebūtų be Kremliaus žinios ar paskyrimo. Apie tai byloja tiek jos vadovybės ryšiai su aukščiausiais Maskvos pareigūnais, tiek faktas, jog organizacija plečiasi netrukdoma, nepaisant to, kad jos veikla įstatymiškai draudžiama. Vis dėlto neabejojama, kad Kremlius ir toliau kratysis bet kokių sąsajų su Vagnerio grupe bei esant grėsmei bandys užkirsti kelią svarbios informacijos nutekėjimui. „Žurnalistų nužudymai buvo politiškai motyvuoti. Visi šie žmonės bandė atrasti ryšį tarp privačios karinės bendrovės ir Rusijos gynybos ministerijos, FSB ir kitų šalies saugumo tarnybų. Jei kažkas bandys užsiimti panašiais tyrimais, to galima tikėtis ir ateityje“, - įsitikinęs S. Suchankinas.

2018 09 26 15:36
Spausdinti