Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, sausio 21 d.


SOCIALINIS VERSLAS
Uždirbti ir dalintis
Liepa Žeromskaitė
Lucky Iron Fish
Maža žuvytė, didelė nauja.

Verslas nebūtinai turi duoti naudą tik akcininkams. Kanada rodo pavyzdį, kaip kapitalas gali būti naudojamas sprendžiant socialines problemas.

Visame pasaulyje 2 mlrd. žmonių kenčia nuo geležies trūkumo, ilgainiui galinčio sukelti mažakraujystę, o tarp didžiausių rizikos veiksnių įvardijami skurdas ir nevisavertė mityba. Tačiau išeitis gali būti visai paprasta – tai maža geležinė žuvytė, gaminant maistą įmetama į vandenį. Tokį sprendimą pasiūlė kanadiečių įmonė „Lucky Iron Fish“. „Tvirtai tikiu, kad viena verslo atsakomybių – spręsti didžiausias pasaulio problemas“, – tvirtino jos direktorius Gavinas Armstrongas.

„Socialinio verslo tikslas yra socialinio ar aplinkosauginio pokyčio kūrimas“, – skirtumą tarp socialinės atsakomybės ir socialinio verslo aiškino organizacijos „Geri norai LT“ direktorė Jurgita Ribinskaitė-Glatzer. Dėl to socialinis verslas didžiąją dalį pelno skiria ne akcininkams, o reinvestuoja į veiklos plėtrą opioms socialinėms problemoms spręsti. „Socialinis verslas turi matuoti kuriamą poveikį, todėl dažnai sunku atsakyti, ar produktas arba paslauga yra socialinis verslas, kol nežinome, koks jų tikslas“, – pridūrė J. Ribinskaitė-Glatzer.

Pirma – praktika, paskui – taisyklės

„Thomson Reuters Foundation“ 2019 m. paskelbė Kanadą geriausia šalimi plėtoti socialinį verslą. Tyrimas atskleidė, kad būtent Kanadoje tokie verslininkai gali daugiausia uždirbti, pritraukti investicijų ir sulaukti valstybės paramos. Šalies visuomenė įvairiais būdais supažindinama su tokio verslo metodika, todėl ir pats verslo modelis vis labiau populiarėja, jame atstovaujama įvairioms socialinėms grupėms.

Kaip pabrėžia J. Ribinskaitė-Glatzer, socialinis verslas Kanadoje plėtojamas itin sėkmingai: „Kanados valdžia inicijavo verslo, mokslo ir nevyriausybinių organizacijų partnerysčių projektus, skyrė tam finansavimą.“ Socialinis verslas šalyje suvokiamas plačiai ir yra šalinamos įstatymų kliūtys.

Tačiau socialinio verslo pradžia Kanadoje nebuvo tokia paprasta ir lengva. Prieš trisdešimt metų pirmieji verslininkai, kurdami savo įmones, net nežinojo, kad jų verslą galima taip vadinti – oficiali apibrėžtis suformuluota 2016 m. Skirtingai nei Jungtinė Karalystė ar JAV, Kanada nebuvo pritaikiusi nei šalies teisinės sistemos, nei mokesčių lengvatų, nei tinkamai informavo visuomenę apie tokio pobūdžio veiklą.

Šiuo metu Kanadoje vyrauja penki socialinio verslo modeliai: kooperacijos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės plėtros ir investicijų organizacijos, pirmosios tautos (čiabuvių) verslai ir socialinę atsakomybę nešantis verslas. Visi šie modeliai skiriasi savo valdybos grupių sudėtimi, verslo modeliu, teisinės sistemos pritaikymu, produkcija ir tiksline auditorija, tačiau juos vienija bendras tikslas – pagerinti bendruomenės kasdienybę.

Akivaizdu, kad padėtis keičiasi, nors Kanadoje, sudarytoje iš penkių gana savarankiškų regionų, gana sunku nubrėžti bendras taisykles, be to, kiekviename jų verslą prižiūri skirtingos institucijos. „Daug sprendimų ir reguliavimo Kanadoje tenka vietos valdžiai, todėl ir paramos priemonės gali būti gana skirtingos“, – sakė J. Ribinskaitė-Glatzer.

Tačiau šią problemą padeda įveikti kanadiečių kultūra. „Thomson Reuters Foundation“ ekspertas Joelis Solomonas teigė, kad kanadiečių tautos istorija pasižymi socialinės apsaugos išskyrimu, teisingais mokesčiais ir daugiakultūriškumu, todėl socialinis verslas yra labiau gerbiamas ir laikomas geru darbu.

Nuo maisto ir baldų iki socialinių pokyčių

„Neechi Foods“ – 1990 m. Kanadoje įkurtas kooperatyvas, siekiantis įdarbinti ir paremti čiabuvius viename skurdžiausių Vinipego rajonų. Įmonė apima keturias sritis – tai maisto ir rankų darbo dirbinių parduotuvės, dienos centras ir apgyvendinimo paslaugos. Parduotuvėse nerasite cigarečių ar loterijos bilietų, tačiau kiekvienam užsukusiam vaikui už 25 centus parduodamas krepšelis vaisių.

Pasitarnauti bendruomenei galima ir kitaip – „Habitat For Humanity ReStore“ užsiima naudotų baldų surinkimu, perdarymu ir pardavimu kitiems. Kiekvienas, panorėjęs remontuoti savo namus, tai gali padaryti ne tik už žemesnę kainą, bet ir mažindamas taršą. Surinkti pinigai skiriami viso pasaulio skurdžių šeimų gyvenimo sąlygoms pagerinti.

Socialinis verslas didžiąją dalį pelno skiria ne akcininkams, o reinvestuoja į veiklos plėtrą opioms socialinėms problemoms spręsti.

Pasak agentūros „Versli Lietuva“, socialinis verslas prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo, skatina tvaresnį verslą, pažangų augimą, socialinę sanglaudą, didina šalies ekonominį konkurencingumą, mažina socialinę atskirtį, nelygybę ir aplinkosaugos problemas.

2020 m. konsultacijų bendrovės „Deloitte“ atliktos apklausos duomenimis, apie 30 proc. jaunimo vertina klimato kaitą ir sveikatos apsaugą kaip pagrindines pasaulio problemas, toliau rikiuojasi nedarbas, pajamų nelygybė ir ekonomikos augimas. 70 proc. apklaustųjų teigė norintys, kad jų darbovietė kurtų teigiamą poveikį vietos bendruomenėms. „Vadovai turėtų suprasti, kad tikslinės įmonės veiklos gali turėti trejopą įtaką – ne tik padėti visuomenei, bet ir pačiam verslui bei jo darbuotojams“, – teigiama apklausos duomenų analizėje.

Ateityje verslas turės judėti socialinių problemų sprendimo link ne tik dėl poveikio iš išorės. Naujų kartų požiūris ir poreikiai tokį verslo modelį gali paversti norma.

Lietuva dar turi kur pasistengti

Pagal EBPO ir Europos Komisijos atliktą apžvalgą Lietuvos ekonomika auga gana sparčiai, tačiau vis dar atsilieka nuo kitų EBPO narių, nes susiduria su skurdo, žemo darbo produktyvumo problemomis, menku žmonių įtraukimu į darbo rinką. Politiką formuojantys asmenys ir visuomenė skiria daug dėmesio socialiniam verslui, tačiau nemažai problemų, įskaitant nepakankamą politikos ir teisinių sistemų suderinamumą, vis dar trukdo toliau plėtoti socialinio verslo sritį.

„Versli Lietuva“ skaičiuoja, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 socialinių verslų. „Šie skaičiai netikslūs, nes neturime teisinio reguliavimo, tad galime remtis tik tuo, kiek įmonių save taip įvardija, – aiškino J. Ribinskaitė-Glatzer. – Tikrai matau daugiau tokių organizacijų, bet jos arba kratosi verslo vardo dėl prastos tokio verslo reputacijos, arba nenori asocijuotis su socialine sritimi, kuri dažnai suvokiama kaip labdara.“

„Akivaizdu, jog tai yra per mažas skaičius, siekiant efektyviai spręsti socialines problemas“, – pabrėžė organizacijos „Versli Lietuva“ Verslumo departamento vadovė Inga Juozapavičienė. Lietuvos visuomenėje vis dar neaišku, kas apskritai yra socialinis verslas ir kokias naudas jis teikia. Dažnai socialinis verslas tapatinamas su socialine įmone ar įmonių socialine atsakomybe.

„Tokio verslo plėtrai labai svarbu geriausių modelių perėmimas ir investicinis požiūris, – vardijo I. Juozapavičienė. – Taip pat savivaldybių požiūris į socialinį verslą.“ Nors Lietuvos strateginiuose dokumentuose įvardyta, kad daugelį viešųjų paslaugų efektyviausiai gali teikti nevalstybinis sektorius, apimantis ir socialinį verslą, šiuo metu viešąsias paslaugas dažnai teikia savivaldybių kontroliuojamos įmonės ir organizacijos, todėl socialinių verslų potencialas lieka neišnaudotas.

Socialinio verslo populiarėjimui taip pat svarbu tai, kad kuriantys naujus verslus žinotų apie tokio modelio galimybę, nebijotų fakto, jog didžiąją dalį uždirbamo pelno turi reinvestuoti į verslo plėtrą ar skirti socialinei problemai spręsti. „Dažnai smulkiajam verslui reikia priminti, kad pasirinkus bet kokį verslo modelį reinvestavimas yra labai svarbus aspektas siekiant, kad verslas nestovėtų vietoje ir augtų“, – pridūrė I. Juozapavičienė.

2020 11 23 18:22
Spausdinti