Meniu
Prenumerata
antradienis, balandžio 7 d.
RIMTI REIKALAI
Revoliucijos sargai ir tryptinio klausimas
Balys Godauskis

Gyveni ir mokaisi. Iš dešimto karto buvau įsiminęs, kuo šiitai skiriasi nuo sunitų, bet po keleto mėnesių vėl pamiršau. 

Šiandien užmečiau akį, bet rytoj vėl neatsiminsiu – ar dėl rašidų, sunų ar kokių šventųjų akmenų? O gal paprasčiausiai dėl to, kad persai – indoeuropiečiai, o arabai – semitai? Bet šalia dar yra visokie tiurkai: azerai, turkai, uzbekai ir visi kiti totoriai, nuo kurių derėtų gelbėti brolius kurdus. Bet iraniečiai nepersistengia dėl kurdų turbūt dėl to, kad tie per silpnai Alachą garbina. Ir kurdų moterys – su automatais, be dievobaimingųjų gobtuvų.

Turbūt ir iš jų apkasų žvelgiant krikščionys taip pat atrodo gerokai pamišę: per amžius pjovėsi katalikai su protestantais dėl Mergelės Marijos statuso ar paprasčiausiai dėl turtų ir galių. Šalia stačiatikiai irgi stengiasi neatsilikti, iki dantų apsiginklavę trečiojo Rymo nepaliauja kurti, aplinkines tautas – kiek aprėpia – moko, kaip teisingiau Dievą mylėti.

Viduramžiais ir keletą amžių po jų Europoje dėl visų negandų kryžiuočiai kaltindavo žydus. Europa po visų katastrofų nuo to blūdo beveik pagijo, bet ilgainiui estafetę perėmė Iranas. Tiksliau, Irano ajatolos. Grūmoja Izraeliui kiekvieną dieną, kiršina nelaiminguosius Palestinos arabus, prisiekinėja Alachu nušluoti žydų valstybę nuo žemės paviršiaus. Bet blogoji Amerika neleidžia. Urano ir plutonio sodrinimo centrifugas slapta gadina. Naftos embargus įveda. Ir europiečiai, JAV padlaižiai, visas tas sankcijas remia.

2020 02 14 21:44
Spausdinti