Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugsėjo 25 d.


RIMTI REIKALAI
Kada pagaliau sugriausime kolūkius?
Balys Godauskis
Vytis Snarskis

Kai skelbėme nepriklausomybę, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga – tas liūnas, ištįsęs per šeštadalį pasaulio sausumos – vis dar gyvavo. Nenorėjo nei Gorbačiovas, nei kiti dideli draugai iš Maskvos mūsų paleisti, bet mes vis tiek ryžtingai pasiplovėme. Matėme, kad sovietijoje nėra ne tik respublikų, bet ir socializmo. Ir jokia ten ne sąjunga.

Po metų ar beveik dvejų išgirdome per žinias, kad tą „sąjungą“ galutinai išformavo Jelcinas, beposėdžiaudamas Belovežo girioje su keletu „laisvųjų respublikų“ partinių sekretorių. Pasaulis naiviai patikėjo, kad sovietijos gargaro atkurti nebeįmanoma.

O iš tikrųjų juk bergždžias reikalas lyginti su žeme butaforinį pastatą, kurio visos gyvenamosios landynės yra giliai šachtose. Sovietijos gargaro antžeminė dalis buvo tik skylėtas murzinas fasadas. Jį Jelcinas su draugais ir nugriovė, o visa velniava rūsiuose išliko. O po to, kai savą kadrą prastūmė į Jelcino kėdę, tamsiosios jėgos atkuto. Susigrąžino senąjį himną. Vėliavos – ne, nes raudonesnis už kinus nebebūsi. Susiprato palikti istorijai herbą su kūju, pjautuvu ir žemės rutuliu – su tokiais ginklais pasaulio neužkariausi. Kur kas pažangiau atrodo tas kvantinis paukštis, tuo pačiu metu žiūrintis į dvi puses. Visai kaip postmodernusis Lugandonijos ar Krymo čiabuvis, kuris nieko prieš vienu metu turėti ir Ukrainos, ir Maskolijos pasus su visais bonusais. Bendras plačiosios tėvynės patriotų bruožas – viešai deklaruoti, kad nekenti supuvusių Vakarų, bet verstis per galvą, kaip uždirbti kuo ilgesnį dolerį, kad galėtum įsigyti kuo daugiau vakarietiško gyvenimo atributų ir blizgučių.

Lietuviai, latviai ir ypač estai iškart nusigriovė okupantų pastatytus leninus ir nuėjo į Vakarus. Aišku, ne visi. Jedinstvos raugas pastaruoju metu desperatiškai mėgina susikryžminti su kinų virusu.

2021 08 31 09:43
Spausdinti