Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 20 d.
Turim kuo skųstis
Ignas Krasauskas

Barzdų madoms praūžus, vyrams vėl teks pasirinkti geriausią iš netobulų ginklų. Kad juos išbandytų, Ignas Krasauskas ryžtasi kelių savaičių eksperimentams.

Skalėje tarp Karlo Marxo ir Justino Bieberio būčiau centro kairėje. Mano veidas plaukuotesnis nei vidutinis, turiu ką skusti. Kadangi to daryti labai nemėgstu, auginu barzdą. Tačiau ją paaukoju, kad galėčiau prisiminti jau pamirštus skutimosi įrankius, taip pat išmėginti naujus – tiek moderniausius, tiek atgimimą išgyvenančius klasikinius.

Bet pirmiausia: skustis ar nesiskusti? Tinka bet kuris atsakymas. „Visi vyrai skirtingi. Individualumas ir seksualumo pajauta (esant brandaus amžiaus) gali turėti skirtingą stilistinę raišką, kuri pasirenkama nevaržomai – pagal sugebėjimus arba įsiklausant į profesionalų patarimus. Svarbiausia – asmeninė savęs vizija ir puiki psichinė savijauta“, – mano vyrų mados specialistas, dviejų knygų šia tema autorius Eugenijus Skerstonas.

Jis 1995 m. Kvala Lumpūre įsigijo „Ralph Lauren“ ribotos serijos „Safari“ skutimosi rinkinį, pagamintą iš sidabru dengto alavo. Skutimosi kotelis pritaikytas tuo metu modernioms, o dabar jau nebegaminamoms dviašmenėms „Gillette GII“ galvutėms, kurių atsargos savininko namuose po truputį tirpsta.

Mano ir daugybės kitų vyrų turimas „Gillette“ modelis „Mach 3“ pradėtas gaminti dar 1998 m. ir netrukus tapo populiariausias pasaulyje. Triašmenis skustuvas neatrodo senamadiškas, tik gal pernelyg įprastas. Su „Gillette“ ilgą laiką galynėjosi ir dėl patentuotų technologijų bylinėjosi skustuvų, kurie Europoje pristatomi „Wilkinson Sword“, o Rusijoje ir Šiaurės Amerikoje – „Schick“ prekės ženklais, gamintoja. Abu konkurentai skustuvo kotelį parduoda labai pigiai, bet užsidirba iš brangiai įkainotų keičiamų peiliukų. Šį šimtametį principą, vadinamą „skustuvų ir peiliukų verslo modeliu“, taiko ir spausdintuvus, ir kapsulinius kavos aparatus gaminančios bendrovės.

Neseniai rinkos gigantams iššūkį metė jų modus operandi atmetantys išsišokėliai. Įmonė „Dollar Shave Club“, kurią 2011 m. Kalifornijoje įkūrė du jaunuoliai, siūlo nemokamus skustuvų kotelius ir kas mėnesį paštu pristatomus peiliukus už kur kas patrauklesnę kainą – nuo 3 JAV dolerių per mėnesį. „Gillette“ taip pat įkūrė savo prenumeratorių klubą ir po truputį atsikovoja prarastus rinkos procentus, nors kainų drastiškai nesumažino.

„Mach 3“ – vis dar geras įrankis. Bet nauju peiliuku neišvengiamai susipjaustau. Man jis mielesnis šiek tiek atšipęs. Jei tenkina šiurkštokas rezultatas, vieno trijų minučių skutimo palei plauką pakanka. Rizika įsipjauti nedidelė, kaip ir odos dirginimas. Lieka išsiugdyti kasdienį samurajaus įprotį – prie putų ir skustuvo priprasti kaip prie dantų pastos ir šepetėlio, – ir ši vyriška katorga taps lengvesnė.

Skustuvas strigo, prašėsi stipriau spaudžiamas ir tuo pačiu metu aiškiai grasino mane rimtai sužaloti.

Keturių „Mach 3“ peiliukų pakuotė Lietuvoje kainuoja apie 10 eurų. Kai kurie vartotojai galvutes keičia kas savaitę, kiti, kurių barzdos retos ir laibos, tą pačią naudoja tris mėnesius. Jei darytume prielaidą, kad vienos pakanka dviem savaitėms, per metus „Mach 3“ išleistume apie 60 eurų. Už naujausius „Gillette“ skustuvus tektų pakloti dukart tiek. Už tokią sumą labai geros elektrinės barzdaskutės neįsigysi, bet dvejų metų biudžetas jau leidžia įpirkti vienus geriausių modelių rinkoje.

Šūsnis recenzijų

Įvairiuose geriausių barzdaskučių rinkimuose dominuoja „Braun“, „Panasonic“ arba „Philips“ gaminiai, kartais paminimas „Remington“. Dažniausiai iš aukščiausio – 250–500 eurų – kainų segmento, bet pasitaiko ir pigesnių.

„Braun“ ir „Panasonic“ gamina tik skustuvus su tinkleliais (foil razor). Tai pirmoji pasaulyje elektrinio skutimosi technologija, kurią 1930 m. patentavo amerikietis Jacobas Schickas. Paprasčiausi tinkleliniai skustuvai, kaip mano asmeninis „Braun“, turi vieną tinklelį, o geriausieji – tris, keturis ar net penkis, pritaikytus skirtingo ilgio ir augimo krypties plaukeliams, ir judančius nepriklausomai vienas nuo kito.

„Philips“ plėtoja kitokią, pačios išrastą, skutimo technologiją. Ši olandų įmonė 1939 m. vartotojams pristatė „Philishave“ skustuvą su po plokščia apvalia galvute besisukančiais peiliukais (rotary razor). Iš pradžių galvutė buvo viena, po karo – dvi, septintajame dešimtmetyje – trys, o šiandien jos dar ir juda visomis kryptimis, kad prisitaikytų prie veido linkių.

Maniškė „Braun Cruzer“, kuri prieš maždaug 5 metus kainavo apie 45 eurus atitinkančią sumą, vis dar skuta, nors baterija beveik nebelaiko. Dabar tokią, tik atnaujinto dizaino, galima įsigyti už 37 eurus. Šią mašinėlę visuomet naudojau tik kaip pagalbinę priemonę, pavyzdžiui, norėdamas neskausmingai nuskusti trijų dienų barzdą, kurią „Gillette“ peša ir nuo kurios kemšasi tarpeliai tarp ašmenų. Nusiskusti šia „Braun“ galima per 5 minutes. Ji nepritaikyta naudoti su putomis, tačiau oda ir be jų beveik nedirginama. Tiesa, kai kurių plaukelių niekaip nestveria ir tenka daug kartų zulinti.

Imdamas į rankas 7 kartus brangesnį „Philips“ 9000 serijos aparatą tikėjausi kažko ypatingo. Gamintojo atstovas rekomendavo nepulti skustis sausai, nes oda prie mašinėlės pripranta tik per kelias savaites. Tačiau pamėginau. Ir pasigailėjau. Taigi užsitepiau ant veido skutimosi gelio ir toliau braukiau tyliai zujančiomis galvutėmis. Po maždaug aštuonių minučių kruopštaus skutimosi jokių įpjovimų ar sudirginimų. Kitus kartus pavyko nerūpestingai nusiskusti per penkias minutes, tačiau kaklo oda buvo kiek suirzusi. Rezultatas – plaukeliai juntami tik braukiant prieš, tad rankiniu peiliuku dar būtų ką veikti.

barzdotis

Internete perskaitęs šūsnį recenzijų susidariau įspūdį, kad esminių skutimo kokybės skirtumų tarp geriausių kiekvieno gamintojo modelių nėra. Taigi renkantis mašinėlę skustis kasdien pravers trys patarimai. Pirma, nepirkite pigiausios. Antra, jei nesate tikri dėl savo odos jautrumo, imkite pritaikytą šlapiai skustis (atkreipkite dėmesį, kad tai ne tas pats, kas atsparumas vandeniui). Tinklelinės barzdaskutės, manoma, dirgina kiek mažiau. Trečia, rinkdamiesi iš 200 eurų ir daugiau nei 300 eurų kainuojančių aparatų įvertinkite, ar jums reikalingas itin išmanus informacinis ekranas arba plovimo įrenginys. Kai kurios mašinėlės, kaip minėta „Philips“, komplektuojamos tik su šiuo priedu, kuriam reikalingos keičiamos dezinfekcinio skysčio kasetės (ar neprimena spausdintuvo?).

Profesionalų rankose

Mano išbandytas skaitmeniniais indikatoriais šviečiantis „Philips“ skustuvas yra beveik blogo skonio ženklas prisiekusiam hipsteriui. Jam gerai tai, kas kuo paprasčiau arba kuo labiau retro: vinilas, juostinis fotoaparatas, vieno bėgio dviratis, mamos jaunystės suknelė, tėvo jaunystės skustuvas ir skutimosi šepetėlis. Su hipsteriškomis madomis Lietuvoje atgimė barzdaskučių salonai. Vėl suklestėjo klasikinių įrankių gamintojai ir pridygo naujų prekės ženklų, kurie siūlo tuos pačius seno tipo skustuvus, tik atmeta graviruotą ir sidabruotą jų solidumą. Internete nesunkiai galite įsigyti į odinį dirželį galandamą sulenkiamą tiesųjį skustuvą (straight razor) arba modernesnę jo versiją – šavetę (shavette) – su įstatomu vienkartiniu peiliuku. Taip pat mūsų tėvų ar senelių gerai pažįstamą skustuvą su atsukus kojelę įstatomu dviašmeniu peiliuku (safety razor). Pastarąjį tipą 1904 m. patentavo amerikietis Kingas C. Gillette’as ir taip padėjo pagrindą iki šiol klestinčiam savo pavardės prekės ženklui.

Klasikinių įrankių kainų spektras itin platus. Galite rinktis paprasčiausią turkišką šavetę plastikine rankena. Jos skutimo kokybė nesiskirs nuo kainuojančios 30 ar 100 eurų, nes į visas įstatomas toks pat vienkartinis peiliukas. Pačias paprasčiausias šavetes naudoja dauguma Vilniaus salono „Barzdaskučiai“ meistrų. „Svarbiausia – ranka, o ne įrankis“, – sako vienas jų Johnas Alexanderis Serna.

Jei norite sužinoti, ar meistras patyręs, pažiūrėkite į jo rankas. Nesame tobuli, darome klaidų.

Jis išsamiai paaiškino ir parodė, kaip laikyti ir valdyti šavetę. Prieš bandydamas pats ja skustis keliskart praktikavausi grandydamas savo ranką ir dar pažiūrėjau instrukcijų „YouTube“. Veidą pasistengiau gerai paruošti – pasitepiau kremu prieš skutimąsi, kelioms minutėms užsidėjau karštą drėgną rankšluostį. Skruostus išsitepiau skutimosi geliu ir ėmiau švelniai grandyti palei plauką. Antrąkart – skersai. Plaukeliai vis dar gerai juntami. Trečiąkart pamėginau pereiti prieš plauką, tačiau skustuvas strigo, prašėsi stipriau spaudžiamas ir tuo pačiu metu aiškiai grasino, kad jei ir toliau bandysiu tai daryti savo neįgudusia ranka, jis mane rimtai sužalos.

Naudotis šavete reikia išmokti. Ir nebandykite iškart stverti tiesiojo skustuvo. Net įvaldę šiuos klasikinius įrankius skusdamiesi užtruksite kur kas ilgiau nei mašinėle arba moderniu skustuvu, o skubant saugiai nusiskusti apskritai neįmanoma.

Paskutinę eksperimentų dieną žygiuoju į „Barzdaskučių“ saloną. Jau esu čia buvęs ir žinau, kas laukia. Kai pirmą kartą apsilankiau, netgi užplūdo apmaudas, kad šį malonumą atradau tik dabar. Procedūros trunka apie valandą. Gauni aromatingų kremų, aliejų, odekolonų, veido masažą, karštų ir šaltų rankšluosčių. Aštriam skustuvui slystant kaklu jauti nedidelę įtampą, tačiau visiškai pasitiki meistru. 23 metų patirtį turintis J. A. Serna rodo į daugybę savo plaštakos randų, kurie iš toliau beveik nepastebimi, bet gilūs: „Jei norite sužinoti, ar meistras patyręs, pažiūrėkite į jo rankas. Nesame tobuli, darome klaidų.“

Po poros savaičių skutimosi beveik pamiršau, kaip atrodau su barzda. Pripratau būti nusiskutęs, bet leisti jai augti pernelyg patogu. Jei privalėčiau būti be barzdos, leisčiau triumfuoti technologijai – rinkčiausi elektrinį ir skusčiausi su putomis. Turėdamas kiek minkštesnę barzdą puikiai išsiverčiau su paprastu šiuolaikiniu rankiniu skustuvu. Jei ieškočiau ypatingo stiliaus, žvelgčiau ne į klasikinius safety razor su vienkartiniais dviašmeniais peiliukais, o į moderniai galvutei pritaikytus išskirtinio dizaino kotelius arba skutimosi rinkinius. Ir, galiausiai, visus įrankius, kurie e. parduotuvėse apibūdinami kaip „barzdaskučio įrankiai“, norėčiau matyti tik profesionalo rankose.

2016 12 28 17:53
Spausdinti