Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 28 d.
Naujiems klientams – nauji dirgikliai
Vidas Rachlevičius

Nors Šveicarijos aukštos klasės laikrodžių pramonė yra lyg konservatyvi, permainų nemėgstanti pagyvenusi dama, ji tai pakeičia makiažą, tai pasitrumpina sijoną, pasigilina iškirptę. Kodėl?

Visi Šveicarijos laikrodžių pramonės sunkiasvoriai kartoja tą pačią mantrą: evoliucija, bet ne revoliucija. Todėl klausimas, kuris dažnai užduodamas haute couture atstovams, – kokios šių metų tendencijos? – netinka haute horlogerie. Į šį segmentą reikia žvelgti bent jau iš 3–5 metų perspektyvos, o tuomet jau galima pamatyti naujų kontūrų.

„Vacheron Constantin“ yra seniausia, nuo 1755 m. be pertraukų veikianti šveicariškų laikrodžių manufaktūra. Jos 2016-ųjų visiškai naujas modelis „Overseas“ turi tris rodykles ir datos langelį. Versijos plieno korpusu kaina – 21,7 tūkst., o rausvojo aukso korpusu – 38,6 tūkst. eurų. Jeigu į šį santūrų laikrodį žiūrėtume primityviai, tik atsižvelgdami į medžiagiškumą ir funkcijas, rinkoje nesunkiai rastume 10 kartų pigesnį šveicarišką „analogą“. Bet tai būtų tas pats, kaip Vincento van Gogho tapybą vertinti tik pagal cheminę dažų sudėtį.

Šiuo atveju akivaizdžiai juntamos vieno garbiausių laikrodžių prekės ženklų „minkštosios galios“. Tų galių, kurios plika akimi nematomos šios religijos neišpažįstantiems asmenims, turi ir dešimtys kitų manufaktūrų. Vis dėlto, jos sparčiai besikeičiančiame pasaulyje nėra amžinos. Laikrodžių pramonė – panašiai kaip Bažnyčia, jos išlikimo garantas labai aiškus – „aukų atnašautojų“ skaičius ir sumų dydis.

2016 12 30 22:33
Spausdinti