Višegrado grupė, kurią sudaro Vengrija, Čekijos Respublika, Slovakija ir Lenkija, įkurta 1991 m. kaip pagalbos sau priemonė siekiant priartėti prie Europos ir į ją integruotis. Šiandien Višegradas senojoje ES tapo kone keiksmažodžiu.
Vadinamosios V4 šalys itin vieningai pasisako prieš ES planus dėl pabėgėlių perskirstymo. Bloko viršūnių susitikimo išvakarėse vasarį jos surengė atskirą pasitarimą, pasikvietusios Bulgarijos bei Makedonijos vadovus, ir kurpė alternatyvius planus. Slovakija pernai apskundė Europos Komisiją Europos Teisingumo Teismui dėl migrantų kvotų, netrukus jos pavyzdžiu pasekė Vengrija.
„Slovakijoje teturime kelis šimtus migrantų, kurie atvyko dar gerokai anksčiau. Taigi, socialiniu atžvilgiu tai jokia problema, tačiau politiškai – labai svarbi tema. Vengrijoje padėtis kiek kitokia, bet Čekijos Respublikoje ir Lenkijoje – panaši. Ir vidinė šių šalių sankloda rodo, kad skeptiškas požiūris į ES užsitęs“, – IQ komentavo Bratislavoje įsikūrusio Viešųjų reikalų instituto (IVO) vadovas Grigorijus Mesežnikovas.
Euroskepticizmas geriausiai atspindi šio laikotarpio politinę dvasią visose keturiose Višegrado valstybėse. Tačiau jų visuomenės nėra nusiteikusios prieš ES apskritai. Bet kuriai didžiajai partijai pasisakyti prieš narystę Bendrijoje būtų savižudiška. Blogas tik Briuselis kaip ES politikos kai kuriais klausimais įsikūnijimas. Priešpriešą su juo galima sėkmingai išnaudoti populistinei vidaus politikai.
„Tai, kas būdinga vengrų populizmui, daugiau ar mažiau tipiška visam Vidurio ir Rytų Europos populizmui. Tai periferijos frustracija, jausmas, kad svarbiausi sprendimai priimami kažkur Briuselyje. Juk su mumis visuomet elgiamasi kaip su periferija. Vengrai kovojo su totoriais, turkais, Habsburgais, sovietais, o dabar Viktoras Orbánas bando kovoti su Briuseliu. Tai ne šalutinė retorika, bet Vengrijos valdžios veikimo ašis, – komentavo Peteris Kreko, Budapešte veikiančios idėjų kalvės „Political Capital“ direktorius. – Kovo 15 d. kalbėdamas Vengrijos revoliucijos prieš Habsburgus metinėse V. Orbánas teigė, kad turime atremti Briuselio planą sulaužyti šalių stuburus į jas importuojant pabėgėlius. Tai konspiracijos teorija, paplitusi kraštutinėse dešiniosiose grupėse. Manau, kad toks programinis euroskeptiškas nacionalizmas gana unikalus, nes jis aršus, pavojingas, o statymai – didesni.“
Dogmatikai
V. Orbánas turi aiškią Vengrijos valstybės raidos viziją ir nuosekliai kritikuoja liberaliąją demokratiją. Per pirmąją kadenciją 2010–2014 m. „Fidesz“ partija sumenkino Konstitucinio teismo galias, uždėjo leteną ant žiniasklaidos, apribojo politinės konkurencijos galimybes, kai kurių socialiai pažeidžiamų grupių ir seksualinių mažumų teises.
Jie pasimokė, kad, norėdami išsilaikyti, turi užvaldyti institucijas.
Lenkijoje „Teisės ir teisingumo“ partija vos laimėjusi rinkimus susidorojo su nepriklausomu Konstituciniu teismu ir visuomeninį transliuotoją faktiškai pavertė valstybiniu. Dažnai komentuojama, kad šios ir kitos reformos įgyvendintos kopijuojant „Fidesz“ patirtį.
„Manau, kad Jarosławas Kaczyńskis ir V. Orbánas turi šį tą bendro. Abu anksčiau yra buvę valdžioje, bet ją praradę. Jie pasimokė, kad, norėdami išsilaikyti, turi užvaldyti institucijas“, – sakė P. Kreko.
Vengrija ir Lenkija tarpusavyje labiau susibroliavusios nei su kitomis Višegrado šalimis. Budapeštas pažadėjo vetuoti bet kokius ES bandymus Varšuvai taikyti sankcijas dėl nedemokratinių reformų. Tačiau šios valstybės sunkiai sutartų, pavyzdžiui, Rusijos klausimu, taigi, kalbėti apie naują itin konstruktyvų interesų darinį ar politinį identitetą Vidurio Europoje kol kas anksti.
Rinkimus Lenkijoje J. Kaczyńskio partija laimėjo ne pažadėjusi sukurti vengrišką valdžios modelį, o pasitelkusi socialinę retoriką. „Ji pasinaudojo tuo, kad žmonės buvo nusivylę Lenkijos sėkmės istorija apie „žaliąją salą“, greičiausiai Europoje augantį ūkį. Tai buvusio prezidento Bronisławo Komorowskio ir buvusios valdžios pasakojimas, bet daugybė žmonių to nepajuto kasdieniame gyvenime. „Teisė ir teisingumas“ žadėjo mažesnius mokesčius ir daugiau socialinių garantijų, ankstesnį pensinį amžių ir didesnes pensijas. Ji žadėjo visiems viską, kad tik laimėtų rinkimus“, – IQ komentavo Jacekas Kucharczykas, Varšuvoje įsikūrusio Viešųjų reikalų instituto (ISP) vadovas.
Pasak jo, partija nekalbėjo apie konstitucinę pertvarką ir tik patekusi į valdžią nusprendė, jog gavo „tautos mandatą“ vykdyti viską šluojančias reformas. O „tautą“ ši politinė jėga apibrėžia kaip monolitišką grupę, turinčią vienalypius interesus, kuriuos išdavė visos prieš tai buvusios valdžios. „Tai viena priežasčių, kodėl socialinė reakcija buvo tokia stipri, ir žmonės išėjo į demonstracijas prieš valdžią. Jie jautė, kad ši meluoja apie savo mandatą ir griauna demokratiją Lenkijoje“, – komentavo analitikas.
Todėl, jo nuomone, „Teisės ir teisingumo“ sėkmė neturėtų būti vertinama kaip visiškas visuomenės nusivylimas liberaliąja demokratija. Partija rinkimus, kuriuose dalyvavo maždaug pusė rinkėjų, laimėjo gavusi 37 proc. balsų, tad ją tepalaikė 18,7 proc. visų turinčių teisę balsuoti gyventojų.
Pragmatikai
Čekijos Respublikos ir Slovakijos valdžioje įsitvirtinusios kairiosios arba pseudokairiosios partijos, kurios ideologiškai nėra artimos Varšuvai ar Budapeštui. Čekijos Respublikos vyriausybę formuoja palyginti proeuropietiški socialdemokratai – juos galima vadinti tradicine programine partija. O pirmasis tiesiogiai išrinktas šalies prezidentas Milošas Zemanas, atskilęs nuo tų pačių socialdemokratų, garsėja vulgarybėmis ir kontroversiškais teiginiais. Pavyzdžiui, kad karas Ukrainoje tėra pilietinis konfliktas, islamas – „anticivilizacija“, o pabėgėlių srautas į Europą – „organizuota invazija“. 2014 m. per Aksominės revoliucijos metines čekai išėjo protestuoti prieš M. Zemaną dėl jo prorusiškų pažiūrų.
Nei Čekijos Respublikoje, nei Slovakijoje nebuvo drastiškų bandymų instituciškai įtvirtinti populistinį režimą. Viena vertus, tam tiesiog nepakanka politinės galios. Slovakijos valdančioji pseudokairioji „Smer“ partija niekada neturėjo daugumos, kurios pakaktų vienašališkai balsuoti dėl konstitucinių reformų. Kita vertus, Slovakijos premjeras Robertas Fico, kovo mėnesį trečiąsyk laimėjęs rinkimus, yra tiesiog pragmatiškas politikas, neturintis jokio „didžiojo tautinio naratyvo“ ir paisantis bent jau formalių liberaliosios demokratijos rėmų.
„Jo vizija apsiriboja valdžios turėjimu ir pasipelnymu. Be jokių ideologinių pateisinimų“, – teigė Slovakijos IVO instituto vadovas G. Mesežnikovas. Vis dėlto šalyje sėkmingai marginalizuoti politiniai oponentai, ekonominiai interesai sulieti su politine valdžia, klesti selektyvus teisingumas. R. Fico valdžioje buvo dar prieš V. Orbáno eros pradžią 2010-aisiais, tačiau jo nuotykiai nesulaukdavo tokio didelio tarptautinio dėmesio.
„Kas tai per organizacija, parodo jos ryšiai su Ukrainos Regionų partija prieš Maidaną. Tai buvo pagrindinė jos partnerė Ukrainoje. Rusijoje ji krypsta „Vieningosios Rusijos“ link. R. Fico pats dalyvavo šios partijos kongrese 2011 m. Jis buvo vienintelis kvietimą priėmęs Europos politikas“, – pasakojo ekspertas.
„Smer“ save vadina socialdemokratais, tačiau, anot analitiko, tai nėra tikra programinė kairioji partija, tik populistinė jėga, užėmusi atsivėrusią properšą politinio spektro kairėje, be to, viliojanti nacionalistiškai nusiteikusius rinkėjus. Per ankstesnes kadencijas R. Fico bandė reguliuoti maisto kainas ir grasino užsienio investuotojams nacionalizuoti jų turtą.
„Smer“ ne pirmą kartą sudaro koaliciją su ksenofobiška Slovakų nacionaline partija. Vienąsyk dėl to jau buvo sustabdyta šios politinės jėgos narystė Europos socialistų partijoje. Pastaroji vėl svarsto slovakus, tik dabar dėl R. Fico vyriausybės ieškinio prieš Europos Komisiją.
Naujausiuose rinkimuose „Smer“ agitavo pasitelkdama antiimigracinę retoriką, tačiau surinko mažiau balsų ir gali būti, kad padėjo ne sau, o dar vienai kraštutinės dešinės partijai, kurių parlamente atsirado jau dvi. Reikalingą palaikymo barjerą pirmą kartą peržengė ir penkta pagal atstovavimą politine partija šalyje tapo atvirai neonacistinė „Mūsų Slovakija“, savo šaknis siejanti su prohitleriška karo metų Slovakija ir pasisakanti už šalies pasitraukimą iš ES.
