Meniu
Prenumerata

trečiadienis, liepos 8 d.
TEISINĖS PASEKMĖS
Valstybės atsakomybė: ar sprendimas įvesi karantiną buvo teisėtas ir proporcingas?
Kotryna Tamkutė
Fotobankas
Karantinas Vilniuje.

Karantinui pasibaigus ir atlėgus visuomenę kaustančiai baimei, valstybės laukia iššūkis pagrįsti taikytus apribojimus

Kai kovo viduryje visoje Lietuvoje buvo įvestas karantinas, verslui teko smarkiai apriboti arba visai nutraukti veiklą, gyventojams – likti namie, dalį veiklos sustabdė įvairias švietimo, socialines ir sveikatos paslaugas teikiančios įstaigos. Didžioji dalis sprendimų priimti ne savo noru, o valstybės reikalavimu, tad viešojoje erdvėje imta diskutuoti apie valstybės teisinę atsakomybę.

Ji, IQ kalbintų pašnekovų teigimu, galėtų kilti tuo atveju, jei suvaržymai būtų pripažinti kaip neproporcingos apimties, o sprendimus priėmusios valstybės institucijos – viršijusios įgaliojimus ar nesilaikiusios numatytų procedūrų.

Trys esminės sąlygos

Siekdama kovoti su koronaviruso pandemija ir apsaugoti visuomenės sveikatą, Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją padėtį, remdamasi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu bei Civilinės saugos įstatymu. Kartu šalyje buvo įvestas ir karantinas, apribojęs žmonių kasdienį gyvenimą, judėjimą, susibūrimus.

Teisės aktuose numatyta, kad karantinas yra specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, kuris gali būti taikomas tiek atskiriems objektams, tiek apkrėstose teritorijose. Jo tikslas yra riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. „Siekiant šio tikslo įstatymu nustatomos specialios asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygos, įvedami įvairūs apribojimai, todėl negalima a priori teigti, kad valstybei kyla teisinė atsakomybė dėl karantino įvedimo“, – aiškino Vilniaus universiteto profesorė Liudvika Meškauskaitė.

Tačiau karantino įvedimas tiesiogiai susijęs su tam tikrais žmogaus teisių ribojimais ir laisvių suvaržymais: asmeniui gali būti draudžiama išvykti iš šalies, apribojamas jo judėjimas valstybės viduje, jis gali būti verčiamas naudoti būtinas apsaugos priemones, izoliuotis, atskleisti kai kurias privataus gyvenimo detales, pavyzdžiui, sveikatos duomenis. Taip pat gali būti stabdomas kai kurių medicininių paslaugų teikimas, asmuo gali būti sekamas, apribojamas jo bendravimas su kitais. Smūgį patiria jo saviraiškos laisvė, kai apribojami vieši susirinkimai, ir ekonominė veikla, draudžiant ar apribojant jos vykdymą, įpareigojant darbo vietose įrengti papildomas apsaugos priemones ar riboti klientų srautus.

Visi jie valstybėje, IQ kalbintų pašnekovų teigimu, gali būti įvedami tik griežtai laikantis žmogaus teisių bei teisėtų interesų ribojimo taisyklių. Pagrindinių žmogaus teisių apsaugos mechanizmai įtvirtinti tiek Lietuvos Konstitucijoje, tiek 1995 m. balandį ratifikuotoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Šiuose dokumentuose numatyta, kad žmogaus teisės jei ir gali būti ribojamos, tai numatantys veiksmai turi atitikti tris esmines sąlygas: teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo.

Tai reiškia, kad bet koks laisvių ribojimas turi būti aiškiai apibrėžtas aukščiausios galios teisės akte – įstatyme. „Toks apribojimas negali būti savitikslis – įvestas dėl to, kad taip savo nuožiūra nusprendė konkretus pareigūnas, – aiškino L. Meškauskaitė. – Sprendimas turi būti skirtas kitiems konstituciniams bei konvenciniams gėriams apsaugoti.“ Kitaip tariant, valstybės saugumą, teritorinį vientisumą, visuomenės apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, kitų asmenų garbę, teisės bei teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą. Karantino atveju – žmonių sveikatą ir moralę.

Dar viena sąlyga – žmogaus teisių ir laisvių apribojimai turi būti pagrįsti ir proporcingi. Kitaip tariant, suvaržymai galimi tik tuo atveju, jei yra būtini siekiant numatyto tikslo ir nėra labiau ribojantys, nei būtina tam konkrečiam tikslui. Be to, tokiais ribojimais negalima paneigti teisių ir laisvių prigimties bei esmės.

Procedūrų laikytis privaloma

Kai kurie Lietuvoje įvesti draudimai ir reikalavimai viešojoje erdvėje jau buvo įvertinti kaip peržengiantys bet kokias ribas. Pavyzdžiui, sprendimas savivaldybės patalpose 14 dienų izoliuoti visus iš užsienio grįžusius šalies gyventojus; Seime svarstytos Elektroninių ryšių įstatymo pataisos, pirminiame variante leidusios rinkti informaciją ne tik apie žmonių buvimo vietą, bet ir jų mobiliųjų telefonų srauto duomenis; sutrikdytas gydymo onkologiniams ligoniams užtikrinimas.

Žmogaus teisės jei ir gali būti ribojamos, tai numatantys veiksmai turi atitikti tris esmines sąlygas: teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo.

Tokių plačių Konstitucijoje numatytų teisių ir laisvių ribojimų šie įstatymai nenumatė. Svarbu ir tai, kad Konstitucija apibrėžia, jog žmogaus teisės Lietuvoje gali būti ribojamos tik Seimo ir tik įstatymu. „Vyriausybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju“, – sakė advokatų profesinės bendrijos „Deloitte Legal“ vadovaujantis teisininkas Tomas Mieliauskas. Todėl dalis Vyriausybės nutarime dėl ekstremaliosios padėties įvedimo nustatytų teisių ir veiklų ribojimų priklausė įstatymų leidėjo kompetencijai, ministrų kabinetui galėjo būti pavesta prižiūrėti ir kontroliuoti įstatymo vykdymą arba ir reguliuoti ta apimtimi, kokią suteiktų įstatymų leidėjas.

„Nepaisant to, kad ekstremalioji valstybės padėtis ir poreikis paskelbti karantiną, siekiant suvaldyti koronavirusą, nėra kvestionuotinas atliekant minėto pobūdžio ribojimus, bet kuriuo atveju buvo privaloma laikytis teisės aktuose numatytos procedūros“, – pabrėžė pašnekovas. Jo teigimu, valstybės institucijos ir ekstremalioje situacijoje turėtų atidžiai sekti įstatymo raidę ir laikytis teisės aktuose numatytų procedūrų, kad išvengtų fizinių ir juridinių asmenų ginčų su valstybe.

Pavėluotas sprendimas

Karantino paskelbimas valstybės mastu iškėlė klausimą ne tik dėl jo teisėtumo ir suderinamumo su Konstitucijos nuostatomis, bet ir dėl valdžios institucijų pasirinkimo skelbti karantiną, o ne nepaprastąją padėtį. Šis klausimas aktualus, nes, remiantis Konstitucija, nepaprastosios padėties paskelbimas valstybėje leidžia laikinai riboti konstitucines asmens teises ir laisves, sakė T. Mieliauskas.

Fotobankas
Seimo sesija.

Nepaprastąją padėtį Lietuvoje gali įvesti Seimas, o tarp parlamento sesijų – prezidentas tais atvejais, kai dėl šalyje susidariusios ekstremaliosios situacijos ar krizės kyla grėsmė valstybės Konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti neįvedus šių nepaprastųjų priemonių. Ji gali trukti iki šešių mėnesių, laikinai galima apriboti tokias Konstitucijoje numatytas teises kaip žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, būsto neliečiamumas, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, judėjimo laisvė, susivienijimų ir susirinkimų teisės.

„Nepaprastosios padėties įvedimas išplečia valdžios įgaliojimus, tačiau nepaprastosios priemonės gali būti naudojamos tik tiek, kiek to reikalauja padėties kritiškumas, proporcingumo principas, – aiškino advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vyresnioji teisininkė Aušra Vainorienė. – Taigi, nepaprastosios padėties įvedimas savaime nesuponuoja visų šešių leidžiamų teisių ribojimų taikymo, taip pat tokie ribojimai nebūtinai turi būti taikomi visa teisės veikimo apimtimi.“

Nepaprastosios padėties įvedimas būtų panaikinęs abejones dėl įvestų apribojimų pagrindo ir masto.

Svarbu ir tai, kad dėl minėtų žmogaus teisių apsaugos leidžiamų ribojimų sąrašo nepaprastosios padėties metu patirtų nuostolių valstybė neprivalo kompensuoti, jeigu ribojimai buvo teisėti remiantis Konstitucija. „Tačiau kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, kaip numatyta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė yra absoliuti ir negali būti ribojama“, – akcentavo teisininkė.

Paklausta, kaip tokią teisinę situaciją reikėtų spręsti, A. Vainorienė atsakė, kad sprendimo variantai yra keli. Pirma, vadovaujantis Konstitucija, galėtų būti priimtas specialus viruso COVID-19 sukeltai pandemijai suvaldyti skirtas įstatymas. Tačiau tai padaryti jau pavėluota, nes vienas teisinės valstybės principų yra tai, kad įstatymas negalioja atgal. Antra, gali būti svarstomas ir kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl Vyriausybės veikimo ultra vires, tai yra neturint tam įstatymuose numatyto pagrindo. Karantino paskelbimas, pažeidžiant teisės aktais nustatytas procedūras, suteikia teisę fiziniams ir juridiniams asmenims kreiptis į valstybę žalos atlyginimo.

Kalta gali būti ir dėl veikimo, ir dėl neveikimo

Karantino laikotarpiu buvo nustatyti renginių, susibūrimų, ūkinės veiklos, judėjimo laisvės  apribojimai, dėl kurių verslo atstovai ir pavieniai asmenys patyrė itin didelius suvaržymus. Kiekvienas manantis, kad jo teisės pažeistos, gali kreiptis į teismą ir įpareigoti valstybės institucijas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, taip pat reikalauti žalos atlyginimo. Galimų ginčų spektras platus: nuo vartotojų teisių pažeidimų, sutarties nevykdymo force majeure aplinkybėmis iki konstitucinės ar tarptautinės teisės ginčų dėl judėjimo, susirinkimų ir kitų laisvių suvaržymų. Tad įvairios bylos gali pasiekti Konstitucinį Teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ar Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Fotobankas
Konstitucija.

Atsakomybė valstybei dėl karantino padarinių galėtų tekti dėl dviejų apibendrintų priežasčių. „Jeigu karantinas paskelbtas pavėluotai ir valstybė ar jos institucijos delsė imtis atitinkamų veiksmų ir dėl to koronaviruso infekcija išplito, tai gali būti pagrindas valstybės atsakomybei“, – sakė A. Vainorienė. Kaip pavyzdį ji pateikė šiuo metu grupės turistų Austrijoje rengiamą ieškinį prieš šalies institucijas Išglio slidinėjimo kurorte Tirolio provincijoje, kurioje buvo nustatytas infekcijos židinys, iš kurio išplito infekcija. Jame teigiama, kad valdžios institucijos tinkamu laiku nesiėmė reikiamų veiksmų, nes kurortas buvo uždarytas per vėlai. Tai esą leido infekcijai plisti, tad reikalaujama atsakingų institucijų atlyginti žalą.

Kitaip tariant, valstybės civilinė atsakomybė gali kilti ne tik už ribojančių priemonių nustatymą, bet ir už neveikimą. „Tam tikri verslai gali ryžtis kelti klausimą, ar valstybė ėmėsi visų reikiamų priemonių galimai pandemijos rizikai sumažinti, tai yra ar ji nepagrįstai neveikė. Nustačius, kad valstybė turėjo pareigą veikti, tačiau atitinkamų veiksmų nesiėmė, civilinės atsakomybės taikymą būtų galima grįsti valstybės institucijų neveikimu – nesiimant būtinų sprendimų priėmimo ar jau priimtų sprendimų kontrolės, – aiškino advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris vadovas Miroslavas Nosevičius. – Lygiai taip pat galima kelti klausimą, ar valdžios institucijos laiku sureagavo į besikeičiančią situaciją ir laiku ėmėsi priemonių švelninti įvestus apribojimus, ar tai darė pakankamu mastu.“

Valstybės institucijos ir ekstremalioje situacijoje turėtų atidžiai sekti įstatymo raidę ir laikytis teisės aktuose numatytų procedūrų, kad išvengtų fizinių ir juridinių asmenų ginčų prieš valstybę.

Kita vertus, pareiga atsakyti valstybei gali kilti ir dėl įgyvendintų veiksmų. Kaip pabrėžia L. Meškauskaitė, valstybei atsakomybė galėtų kilti tuo atveju, jeigu būtų nustatytos visos trys būtinos civilinės atsakomybės sąlygos: pirma, turėtų būti nustatyti valdžios institucijų, jų tarnautojų, pareigūnų atlikti neteisėti veiksmai. Antra, turėtų būti nustatyta reali juridinių ar fizinių asmenų patirta žala. Ir, trečia, turėtų būti nustatytas neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys. „Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal civilinę teisę atsakomybė nekiltų“, – akcentavo pašnekovė. Be to, jeigu valstybė pasibaigus karantinui nekompensuos dėl valdžios laikinų ribojimų asmenims atsiradusių praradimų, tai taip pat gali būti pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Itin daug diskusijų ateityje gali kilti dėl jau gerokai po įvesto karantino papildytų Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Civilinės saugos įstatymų naujomis teisės normomis, kurios išplėtė Vyriausybės galimų nustatyti apribojimų ribas. Tačiau, net ir grindžiant ieškinį vien formaliu teiginiu, kad Vyriausybės ar kito subjekto priimti sprendimai buvo neteisėti, nes jiems priimti šie neturėję pakankamų įgaliojimų, teismai taip pat vertintų, ar, jei tam tikras teisės aktas būtų priimtas, patirti nuostoliai būtų mažesni. „Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad realiai patirtos išlaidos ar kiti nuostoliai nesiskiria nuo tų, kurie būtų patirti panašius apribojimus įvedus Seimui, o ne Vyriausybei, reikalavimų šią žalą atlyginti, tikėtina, lauktų nesėkmė“, – aiškino M. Nosevičius.

Fotobankas
Žurnalistai.

Visgi teisininkai pabrėžia, kad tik valstybės neteisėtų veiksmų arba neveikimo nuostoliams prisiteisti nepakanka. Taip pat būtina atsakyti, kaip konkrečiai nuo „neteisėtai“ įvesto karantino ar valdžios institucijų neveikimo nukentėjo asmuo ir kokia yra jo realiai patirta žala. Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris M. Nosevičius pabrėžia, kad Lietuvos teismų praktika dėl netiesioginių nuostolių priteisimo yra itin konservatyvi – teismai linkę pripažinti, kad ieškovų pateikti įrodymai neatitinka „leistinumo, sąsajumo, pakankamumo ir patikimumo“ kriterijų, todėl šie ieškiniai dažniausia lieka netenkinami. „O būtent jie, tikėtina, ir dominuotų tarp teismui pateikiamų reikalavimų masės nesant jokių kitų tiesioginę žalą galinčių pagrįsti įrodymų, – sakė pašnekovas. – Čia pabrėžtina, kad tikimybė, jog netiesioginiai nuostoliai panašiame ginče būtų priteisiami remiantis teismui ieškovų pateikiamais geresniais praėjusiųjų metų finansiniais rezultatais, bent jau sprendžiant iš ankstesnių metų teismų praktikos, beveik neegzistuoja.“

Todėl, nors prielaidų bandymams prisiteisti per COVID-19 pandemiją patirtą žalą iš valstybės yra, šia galimybe pabandę pasinaudoti ieškovai turėtų susidurti su nemenkais išbandymais, siekdami pagrįsti patirtą žalą.

Būtini nuostoliai

Šiuo metu aktualiausias klausimas – ar valstybė, pasibaigus pandemijos grėsmei, tinkamai kompensuos dėl viešosios valdžios nustatytų draudimų patirtus nuostolius. Jei fiziniams ir juridiniams asmenims tai pavyktų įrodyti ir teismas pripažintų neteisėtus valstybės veiksmus, atlyginama žala galėtų būti ne tik turtinė, bet ir neturtinė.

Pastaroji – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir panašūs dalykai, teismo įvertinti pinigais.

M. Nosevičius aiškino, kad neturtinės žalos faktą ir priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais privalo įrodyti reikalavimą teikiantis asmuo. Siekiant pagrįsti reikalavimą būtina nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. „Atsižvelgdamas į šiuos įrodymus, teismas paprastai priteisia nedidelę neturtinę žalą ir tik išimtiniais atvejais nuostolius įvertina didesne nei 10 tūkst. eurų ar panašaus dydžio suma“, – teigė pašnekovas.

Iki šiol Lietuvos teismai buvo linkę į valstybei pareikštus ieškinius žiūrėti gan nepalankiai ir dažniausiai juos atmesdavo.

Asmens patirta turtinė žala suprantama kaip turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos arba negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nuostoliai gali kilti pažeidus tiek įstatymais saugomą verslo interesą, tiek pamynus žmogaus teises, pilietines ir socialines teises. „Nors pastaruoju atveju yra ypač sudėtinga, o kai kuriais atvejais ir iš viso neįmanoma pagrįsti turtinių praradimų, tai yra įrodyti turtinės žalos“, – sakė M. Nosevičius. Pašnekovas taip pat užsiminė, kad iki šiol Lietuvos teismai buvo linkę į valstybei pareikštus ieškinius žiūrėti gan nepalankiai ir dažniausiai juos atmesdavo.

Svarstymai apie valstybės teisinę atsakomybę koronaviruso pandemijos kontekste neturi būti suprasti kaip ignoruojantys nustatytų priemonių reikalingumą ar padėties dėl COVID-19 rimtumą. Bandymą konstatuoti valstybės atsakomybę teismai analizuotų būtent tokiame kontekste – itin griežtų ribojimų taikymas infekcijos plitimo pirminiame etape galėtų būti pripažintas kaip proporcingas kilusiai grėsmei. Todėl net ir nustačius tam tikrus neatitikimus, teismai galėtų juos kvalifikuoti kaip tuos, kurie buvo padaryti esant būtinybei. Tai leistų netaikyti valstybės atsakomybės arba ją visai sumažinti. „Tai reiškia, kad ieškiniams prieš valstybę reikės įveikti dar aukščiau iškeltą kartelę negu iki šiol“, – konstatavo M. Nosevičius.

Kontrolė ateičiai

Skelbti karantiną ar ne, L. Meškauskaitės teigimu, yra politinio apsisprendimo klausimas. Tačiau labiausiai kliūva tai, kad jis buvo priimtas spontaniškai, trūko išsamesnės ekspertų analizės ir mokslininkų išvados, viešo jų aptarimo. „Atsakinga valdysena turi remtis specialistų išvadomis“, – pridūrė pašnekovė. Specialistų grupė esą turėjo būti sudaryta nedelsiant, jos nariai visuomenei turėjo būti žinomi, o politiniai sprendimai turėjo būti priimti jos padarytų išvadų pagrindu. „Deja, šito nebuvo, todėl atskirų gydytojų teiginiai ir sveikatos apsaugos ministro, nors ir mediko pagal išsilavinimą, diktuojami sprendimai visuomenėje buvo vertinami labai prieštaringai ir nekėlė pasitikėjimo“, – nuogąstavo L. Meškauskaitė.

Fotobankas
Policijos patikros postas.

Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, sutinkama, kad ateityje reikėtų aiškesnio teisinio reglamentavimo, kuriais atvejais ir kokia apimtimi gali būti ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Ypač jei kalba sukasi apie mastą, paliečiantį visą Lietuvos visuomenę. Tai turi būti išimtiniai ir itin ribotos trukmės atvejai.

Itin svarbu, kad įstatymai nustatytų tinkamą valdžių padalijimo principo veikimą ir taip užtikrintų minėtų priemonių konstitucingumą: ką nustatyti ar apriboti gali vykdomoji valdžia, kada būtinas įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimas. Reikia pripažinti, kad tam tikrais atvejais Vyriausybei būtina veikti pirmai, nes ji gali reaguoti greičiausiai. „Tačiau per tokias krizes, kurios trunka ilgesnį laiką, Seimo pareiga yra įteisinti vykdomosios valdžios sprendimus ir suteikti jiems tinkamą teisinį pagrindą“, – įsitikinusi advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vyresnioji teisininkė A. Vainorienė. Taip pat turi būti nustatyti skubūs teisminės kontrolės mechanizmai: asmuo turi galėti skubiai patikrinti įvestų apribojimų apimtį ir pagrindą teismuose.

Prieš įvesdami bet kokio pobūdžio žmogaus teisių apribojimus, tokių sprendimų autoriai turėtų kelis kartus įvertinti, ar šios priemonės yra proporcingos siekiant tikslo. „Nors ir nesinori teigti, kad konkrečiu atveju tam tikri sprendimai buvo neapgalvoti ar nepagrįsti, sprendžiant iš užsienio teismų praktikos, taip gali atrodyti toli gražu ne kiekvienam“, – sakė M. Nosevičius.

Šiuo laikotarpiu paaiškėjo daug aplinkybių, rodančių, kad mūsų valstybė nėra pasiruošusi, pavyzdžiui, neaišku, ar turime pakankamą valstybės maisto ir vaistų rezervą.

Pandemiją, kuri kelia didelę grėsmę žmonių sveikatai, galime laikyti teisėtu pagrindu taikyti tam tikrus fizinių ir juridinių asmenų teisių ribojimus. Tačiau tokiu atveju reikia nepamiršti, kad visi ribojimai turi atitikti proporcingumo kriterijų ir privalo būti laikini. „Dideli teisių ribojimai tam tikru atžvilgiu gali turėti daugiau neigiamų ekonominių, socialinių padarinių, nei iš tikrųjų suteikti valstybės institucijoms veiksmingų priemonių kovoje su pandemija“, – sakė A. Vainorienė.

Dėmesį verta atkreipti ir į tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija kaip esmines kovos su pandemija priemones akcentuoja savanorišką izoliaciją, testavimą, apsaugos priemones ir visuotinai prieinamą gydymą, o ne ribojimus ir draudimus. „Be to, šiuo laikotarpiu paaiškėjo daug aplinkybių, rodančių, kad mūsų valstybė nėra pasiruošusi, pavyzdžiui, neaišku, ar turime pakankamą valstybės maisto ir vaistų rezervą“, – pridūrė A. Vainorienė. Todėl ateityje pirmiausia valstybė turėtų imtis ne ko kito, o prevencinių priemonių.

Proporcingumo principas ir reikalavimas apriboti teises ir laisves tik tiek, kiek tai būtina, ypatingą reikšmę įgauna virusui ėmus slopti. Karantinas paskelbtas turint tikslą apsaugoti visuomenės sveikatą, todėl jį tęsti, pasibaigus grėsmei, būtų nepagrįsta. Kitu atveju tai gali tapti pagrindu galiojančius apribojimus skųsti.

2020 05 26 06:12
Spausdinti