Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


INTERVIU
V. Čmilytė-Nielsen: „Liberalai negali ignoruoti dramblių kambaryje“
Kotryna Tamkutė
Fotobankas
Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Abejonių dėl partijos pasirinkimo Seimo narei, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnei Viktorijai Čmilytė-Nielsen, jos pačios teigimu, niekada nekilo. Rudenį vyksiančiuose Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimuose ji gali tapti pirmąja istorijoje politinės jėgos lydere moterimi.

– Žaisti šachmatais pradėjote dar būdama vaikas, 2010 m. jums buvo suteiktas didmeistrės titulas. Po vos kelių metų nusprendėte pasukti į politiką. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?

– Į politiką pasukau dar būdama savo sportinės karjeros viršūnėje. Bet tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Tokią mintį puoselėjau jau labai seniai. Tiesa ta, kad šachmatininkai labai dažnai pasuka į politiką. Tai kelias, kuris, galima sakyti, šachmatų profesionalams jau pramintas.

Galbūt skamba keistai – sportas ir politika nelabai siejasi. Tačiau Lietuvoje mes žinome nemažai šachmatais žaidžiančių politikų, pavyzdžiui, profesorius Vytautas Landsbergis, Česlovas Juršėnas.

Tarptautinėje arenoje žinomiausias Garis Kasparovas – vėliau tapęs vienu ryškiausių Rusijos opozicijos veikėjų, netgi buvo priverstas išvažiuoti iš Rusijos. Dabar jis gyvena JAV, bet savo veiklą politinę tęsia. Taip pat mano labai artima bičiulė, vaikystės draugė, varžovė, Latvijos didmeistrė Dana Reizniecė-Ozola. Ji jau kelis kartus yra buvusi Latvijos ministrė, sugebanti ir vadovauti ministerijai, ir toliau žaisti. Tad man tai buvo pakankamai natūralus pasirinkimas.

– Kodėl pasirinkote Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį (LRLS)? Ar tai lėmė panašios ideologinės nuostatos, ar ten sutikti žmonės, galimybės, kurias tada matėte?

– Ne paslaptis, kad sporto žvaigždės sulaukia kvietimų į įvairias partijas ir politinius judėjimus. Man, kurią partiją pasirinkti, klausimų niekada nekilo. Su LRLS dar 2012 m. pirmą kartą kandidatavau į Seimą, niekur kitur aš savęs neįsivaizdavau nei idėjiškai, nei vertybiškai. Tai buvo mažiausiai klausimų, mažiausiai dvejonių sukėlęs sprendimas.

Daugiau teko svarstyti dėl pačios esmės: ar dabar yra laikas pasukti į politiką, ką tai reikš man mano asmeniniam gyvenimui, šeimai ir panašiai. Šitie dalykai buvo sudėtingesni atsakyti nei judėjimo, politinės partijos pasirinkimas.

Labiausiai patraukė ideologiniai, vertybiniai dalykai. Nuo ankstyvo amžiaus teko bendrauti su Vaidu Baciu, žinomu Šiaulių mokyklų direktoriumi. Kai mokiausi Didždvario gimnazijos penktoje klasėje jis buvo mano istorijos mokytojas, vėliau tapęs jos direktoriumi. Jau tada jis buvo labai progresyvus, daug jaunų žmonių jis užkrėtė laisvės, liberalizmo idėjomis, buvo, sakyčiau, įkvėpėjas.

– Kas jums yra liberalizmas? Kokiomis jo idėjomis vadovaujatės ir kurioje politinės kairės-dešinės skalės pusėje save pozicionuojate?

–  Na, man tai yra asmens laisvė, asmens laisvė veikti, gyventi su pagarba kitiems ir su atsakomybe. Tai yra ir valdžios pagarba žmogui ir pasitikėjimas juo. Man tai laisvė, neatsiejama nuo atsakomybės ir pagarbos, ir pasitikėjimo vienas kitu: tiek žmonių pasitikėjimo valstybe, tiek ir valdžios pasitikėjimo savo žmogumi. Taip liberalizmą apibrėžčiau paprastais žodžiais.

Kalbant apie kairės ir dešinės skirtį, aš sutikčiau, kad ji – išplauta ir nevisiškai atspindi politikos šiandieną. Tačiau aš matyčiau, kad būtent atvirumas ir uždarumas tampa didesne, svarbesne skirtimi, kuri apibrėžia politiką. Man atrodo, kad labai svarbu mums išlikti būtent atvirumo pusėje.

– Praėjusiais metais išsiskyrė LRLS ir dalis partijos narių, ką tik įkūrusių naują, Laisvės partiją, keliai. Kaip jūs aiškinate šį išsiskyrimą?

– Politikoje, deja, kartais taip įvyksta. Akivaizdu, kad naujosios partijos atsiradimas pasunkino konkurencinę aplinką liberalų sąjūdžiui, tai natūralu. Mūsų elektoratas iš esmės persidengia, kalbame apie tas pačias vertybes. Galbūt naujoji partija akcentuoja kai kuriuos dalykus labiau nei liberalų sąjūdis tai darė praeityje.

Kodėl taip įvyko? Aš manyčiau, kad pirmiausia dėl pragmatiškų sumetimų. Aš siečiau tą išsiskyrimą, tą Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės išėjimą iš partijos vis tiktai su Vilniaus miesto savivaldos rinkimais. Pragmatizmas yra neatsiejama politikos dalis ir, pragmatiškai vertinant, akivaizdu, kad tendencija būti nesusaistytam partijos buvo labai ryški šiuose savivaldos rinkimuose. Tai buvo didelis pliusas, vienareikšmiškai patogesnė pozicija. Ir Remigijaus Šimašiaus pergalė parodė, kad tai buvo neblogas sprendimas. Postą jis iškovojo užtikrintai.

Nepaisant to, gyvenimas eina į priekį. Su naująją partija aš matau ir galimo bendradarbiavimo, ir bendravimo galimybių. Visgi liberalų sąjūdis išlieka didžiąja ir brandžia liberaliąja jėga, kuri, žinoma, turi taip pat ir keistis, ir eiti į priekį, nestovėti, ne trypčioti vietoje. Manau, kad mes tai darysime.

– Liberalai visuomet buvo už konkurenciją, tai galbūt tai ateis į naudą?

– Na, pažiūrėkime į liberalų istoriją Lietuvoje. Kolegos tarptautinėje arenoje dažnai juokauja, kad Lietuva yra pavyzdys, kaip liberalai turi konkuruoti. Iš dalies aš netgi džiaugiuosi. Jei pažvelgtume į tai, kiek ryškių, įdomių lyderių ne tik politikoje yra išauginusios liberalų partijos, galėtume teigti, kad tikrai turime kuo didžiuotis.

Konkurencija iš esmės nėra blogai, konkurencinė aplinka motyvuoja ir telkia. Galų gale aš atėjau iš sporto –  konkurencija verčia tave būti geresniu ir geriau dirbti, dėti daugiau pastangų.

– Prieš kelerius metus LRLS supurtęs korupcinis skandalas buvo laikomas vienas didžiausių tokio pobūdžio politinių įvykių, įtakos galėjęs turėti visai šalies politinei sistemai. Visgi labiausiai nuo to nukentėjo pati politinė jėga. Ar liberalų sąjūdžiui pavyko atsigauti ir kaip vertinate dabartinę partijos padėtį?

– Aš manau, kad sunkiausią laiką mes jau pergyvenome. Tiek mano, tiek mūsų vertinimu, nėra abejonės, kad tai buvo vieno žmogaus, o ne visos partijos problema.

Ir kitų valstybių politinių partijų istorijoje būna panašių periodų ir, mano galva, yra labai teisinga ir sąžininga prieš rinkėjus nepulti kurti naujos partijos, o pasitikėti teisine valstybės sistema, apsiginti ir pakilti iš pelenų. Aš manau, kad mes esame pakeliui į tai.

Šių metų rinkimai rodo, kad kai kurios politologinės prognozės mūsų atžvilgiu nepasiteisino, rinkėjai vis dar pasitiki ir tas pasitikėjimas pamažu auga.

– Jūs esate viena iš penkių kandidatų užimti LRLS pirmininko postą. Jei rinkimus jus laimėti pavyks, kaip ateityje atrodys liberalų sąjūdis, vadovaujamas V. Čmilytės-Nielsen?

– Liberalų sąjūdį aš įsivaizduoju kaip partiją, kuri drąsiau kalba apie tai, apie ką seniau nedrįsdavo, pavyzdžiui, socialinė atskirtis. Aš manau, kad liberalų sąjūdis turėtų būti tokia partija, kuri nebe ignoruotų tokių dramblių kambaryje, apie kuriuos metai iš metų kalba Europos Komisija. Aš manau, kad mes privalome apie tai kalbėti ir privalome turėti stiprius liberalius receptus.

Tokios problemos kaip socialinė atskirtis, kaip skirtumai tarp regionų, jų gaivinimas yra mūsų valstybės ateities teigiamų scenarijų būtinos sąlygos. Lygiai kaip ir švietimas. Liberalų sąjūdis ateityje apie tai kalbės ir turės ką pasiūlyti.

– Nebebūsite vien tik mažesnių mokesčių partija?  

– Toks yra mano matymas. Man tai atrodo toks aklas kalbėjimas. Taip, galbūt buvo laikas apie tai kalbėti. Tačiau manau, kad nuolatinis šios mantros kartojimas yra neteisingas ir neatliepia realių iššūkių.

– Kuo liberalų sąjūdis bus kitoks nei naujai įsikūrusi Laisvės partija? Kokius esminius skirtumus įžvelgiate jau dabar?   

– Manau, kad Laisvės partija pati puikiai supranta savo iššūkius. Šiuo metu aš matau, kad jie rizikuoja tapti dviejų klausimų partija. Mano galva, liberalų sąjūdis apie LGBT kalbėjo nuo pat pradžios ir tai darė drąsiausiai, drąsiau negu visos kitos partijos šiandien. Apskritai labai garsiai arba bent puse lūpų apie mažumų teises šiandien kalba praktiškai visos partijos.

Tad manau, kad šiek tiek pavėluotas yra šios temos ryškinimas. Ji, mano galva, jau yra tapusi visiškai mainstreaminė. Mes šios temos neatsižadame, bet nenorime būti dviejų ar trijų klausimų partija. Mūsų tikslas būti visos Lietuvos partija, ne vieno miesto.

Ir ja esame, tą parodo rinkėjai, parodo tų, kurie už mus balsuoja tiek regionuose, tiek didmiesčiuose, pjūvis. Taip, kažkokie bangavimai yra, bet iš esmės populiarumas tarp visos Lietuvos rinkėjų išlieka.

Mums svarbu, kad mes turėtume, ką pasakyti, ką pasiūlyti tam, kad visos Lietuvos žmonėms būtų geriau.

– Panašu, kad gerovės valstybės idėja Lietuvoje pritraukia vis daugiau paramos.

– Aš nedarysiu labai drąsių pareiškimų apie tai, nes programa bus paruošta neužilgo, tad tikrai nenoriu bėgti prieš traukinį. Tačiau taip, gerovės valstybės idėja gavo didžiulį pasitikėjimo mandatą. Mes matėme, kaip apie tai kalbėjo naujasis prezidentas. Tad akivaizdu, kad bet kuri partija, kuri atsakingai žvelgia į rinkėjų valią, vienaip ar kitaip turės apie tai kalbėti.

Liberalų sąjūdis apie tai ir toliau kalbės liberaliai. Mes puikiai suprantame, kas yra svarbu žmonėms, ir mes to tikrai ne ignoruosime.

– Šachmatai, kaip žinia, individualus žaidimas. Ar politikoje dažniau tenka žaisti individualiai ar komandoje?  

– Taip, šachmatai yra labai individualus žaidimas. Jame pasikliauji tik savimi, atsakomybę jauti už savo sprendimus ir, padaręs blogus sprendimus, pats moki kainą. Tačiau šachmatininkai žaidžia ir komandose. Man iš tikrųjų labai patikdavo žaisti už komandą, už Lietuvos rinktinę, už komandas lygose. Tai manau, kad to komandinio žaidimo praktikos aš taip pat turiu.

Šiam žaidimui esu labai dėkinga, nes ši patirtis man leido pilnai realizuoti savo asmenines ambicijas. Džiaugiuosi tuo, ką pavyko pasiekti. Politikoje būti man yra įdomu, bet aš čia esu ne tam, kad realizuočiau savo ambicijas. Būtent komandinis darbas, konsensuso paieškos ir bendravimas, bendradarbiavimas su žmonėmis man yra tai, kas įdomiausia politikoje.

– Dalis politikų sako, kad save motyvuoja galimybė įgyvendinti pokyčius. Ko siekiate jūs?

– Savaime suprantama, kad esi politikoje, nes nori padaryti geriau, ištaisyti tai, kas yra, kas veikia ne taip, kaip atrodytų, ir kaip galėtų. Per savo karjerą man teko labai daug keliauti po kitas šalis, žaisti jose ir itin didelį pėdsaką paliko Skandinavijos valstybės.

Būtent jose gyventojų pasitikėjimas vieni kitais ir valstybe leidžia kurti norą mokėti mokesčius. Tu žinai, kad bendram reikalui tau tikrai ne gaila kažką daryti. Tai man norėtųsi tokio pasitikėjimo ir mūsų šalyje.

– Jūsų vyras penkis kartus Danijos šachmatų čempionas Peteris Heine Nielsenas šiuo metu treniruoja  dabartinį pasaulio čempioną Magnusą Carlseną. Jis garsėja žaidimo improvizacijomis ir drąsa. Kuo jo žaidimas skiriasi ir kuo panašus su jūsiškiu?

– Šachmatuose yra taisyklės, bet yra ir praminti takai, kuriais visi eina nesusimąstydami. M. Carlsenas yra labai originalus žaidėjas. Jis labai daug eksperimentuoja, nebijo rizikuoti. Šachmatuose, kaip ir kitose sporto šakose, egzistuoja nuostata, kad jei bijai pralaimėti, tai tave labai suvaržo. Tu bijai padaryti klaidą ir tada pasiekti pergalę yra gerokai sunkiau. M. Carlsenas šito neturi. Jis labai drąsus žaidėjas ir mėgsta džiazuoti.

Aš labai mėgdavau rizikuoti. Tai buvo mano ryškiausias bruožas, dėl kurio sulaukdavau ir pagyrimo, bet ir kritikos. Man patikdavo žaisti principingai ir tose situacijose, kuriose aš matydavau, kad turiu rizikuoti, kad visa žaidimo logika diktuoja tam tikrą drąsų sprendimą, aš jį ir priimdavau. Jeigu aš matydavau, kad einu teisingu keliu, aš ir toliau jau eidavau.

Kai kuriais atvejais toks principingumas man kainuodavo taškų, yra kainavęs ir medalius. Bet man buvo įdomu taip žaisti. Tam aš atiduodavau visas jėgas.

– Politikoje nepanašu, kad taip elgiatės. Ar nebuvo progų, ar vadovaujatės kitokia veikimo logika?

– Šachmatininkai politikoje skiriasi nuo kitų politikų tuo, kad mes esame pripratę prie žaidimo su taisyklėmis, kurių reikia laikytis. Tą mes ir darome. Aišku ir tai, kad, banaliai kalbant, šachmatininkai numato kelis ėjimus į priekį. Tuo pat metu mes veikiame vertindami logiką ir gerbdami tam tikrus principus.

Taip aš įsivaizduoju šachmatininkų veikimą politikoje, tą matau ir iš savo kolegų. Na, ir tikriausiai pati taip veikiu. Tačiau politika yra kur kas sudėtingesnė nei šachmatai, nes čia nėra taisyklių.

– Kai prieš pusantrų metų Seimo narys Povilas Urbšys pareikalavo, kad jūs kaip besilaukianti moteris nepristatinėtumėte įstatymo projekto dėl embrionų saugojimo, jūs sakėte, kad neįsižeidėte, tačiau politiko tonas nustebino. Kas politikoje jus žeidžia?

– Mano moteriškumas, mano buvimas moterimi man politikoje nėra pakišęs kojos, nėra buvęs trukdžiu. Vėlgi, aš atėjau iš srities, kuri yra labai vyriška, moterų šachmatuose yra labai labai mažai. Jų dalis gerokai mažesnė nei politikoje. Tad manęs buvimas vyrų pasaulyje nė kiek netrukdo.

Kita vertus, politika nėra jau toks vyrų pasaulis, nepaisant to, kad moterų tikrai yra per mažai, ypač lyderiaujančiose pozicijose. Mano nuomone, kuo daugiau jų bus, tuo bus geresni, harmoningesni ir visiems naudingesni. Tuo aš nė kiek neabejoju. Tai įrodo visos pagal daugelį parametrų pasaulyje pirmaujančios valstybės.

Bet taip susiklostė, kad iki šiol buvimas moterimi man netrukdė. Tas mažas incidentas su P. Urbšiui buvo susijęs su tuo, kad aš tada laukiausi ir tai jau matėsi. Kaip žinia, kai kuriuos, ypatingai tradiciškai mąstančius vyrus trikdo besilaukiančios moters buvimas. O jei ji dar eina prie mikrofono...

Politikoje yra tokių kolegų, kurie prie mikrofono su ašaromis akyse sako viena, o apsisukę jau kita išraiška kalba priešingai. Man dėl to sunkumų nekyla, nes visada sakau, ką galvoju, ir skirtingų kaukių dėtis man nereikia. Tačiau mane trikdo visiškai neteisingi užsipuolimai, kurie ant tiek neturi nieko bendro su realybe, kad net nežinai, kaip į juos atsakyti.

Tam, kad įskaudintų mane, komentaras turi būti kokybiškas, jame turi būti kažkokia esmė, idėja, jis turi būti protingas.

– Jūs auginate keturis vaikus, kurie su vyru gyvena Šiauliuose, dirbate Seime, esate pradėjusi studijas. Kaip viską spėjate?

– Aš turiu labai gerus pagalbininkus. Mano kaip politikės karjera ir prieš tai metai sporte yra tiesiogiai susiję su tuo, kad artimiausi žmonės mane labai palaiko. Tai atsakymas labai paprastas: jei ne mano šeima, jei ne mano vyras, jei ne mano tėvai, vaikų seneliai, kurie tikrai nuoširdžiai, visada padeda, būtų labai sunku visur spėti.

– Valdantieji ne kartą yra kaltinę opoziciją neveiklumu. Ką jūs manote apie tokį vertinimą?

– Aš manau, kad opozicijos darbas iš esmės yra kritikuoti, kontroliuoti ir tik trečioje vietoje konstruktyviai veikti. Tačiau ne dėl to, kad opozicija iš esmės yra ne konstruktyvi, o dėl to, kad įrankiai teigiamam rezultatui pasiekti yra labai riboti. Šios kadencijos Seime ypatingai ryškiai matosi tai, kad valdančiųjų pozicija net neteikti opozicijos iniciatyvų svarstymui. Galima sakyti, yra uždėta tokia geležinė uždanga, kurios negali pakelti, neturėdamas balsų.

Aš, manau, kad gerai, jog opozicija yra ta jėga, kuri kritikuoja. Jei kritikuoja garsiai, puiku, o jeigu sugeba ir sukontroliuoti, parodyti pirštu į tai, ką daro valdantieji blogai, ji išpildo pagrindinį savo uždavinį ir darbą.

– Kodėl opozicijos lyderis buvo numatytas tik dabar – praėjus pustrečių metų nuo Seimo kadencijos pradžios? Kokius įrankius jums tai suteikė?

– Prireikė kelių metų, kad taip susidėliotų aplinkybės. Valdantieji buvo tie klijai, kurie suklijavo pakankamai skirtingas politines jėgas. Susivienijome, nes matome, kad būdami pavieniui esame dar silpnesni, o kai kuriais klausimais balsuodavome iš esmės taip pat. Ypatingai visa tai aktyvavosi artėjant 2019 m. rinkimams. Šių metų žiemą mes pradėjome apie tai kalbėti, kovo mėnesį sudarėme tokį susitarimą.

Ar būtų buvę geriau, kad būtų anksčiau taip įvykę? Galbūt, nes opozicijos lyderio postas duoda tam tikrų įrankių. Jie dažnu atveju yra tik formalumai: gali du klausimus užduoti be eilės, turi vietą prie valdybos stalo. Bet tai irgi yra svarbu.

– Jūsų vertinimu, kokioje politinėje aplinkoje vyks kitų metų Seimo rinkimai?

– Aš net neabejoju, kad valstiečiai nepakartos tokios unikalios pergalės, tęsis pralaimėtų rinkimų tendencija. Aš įžvelgiu didelį pavojų tame, kas vyksta šiandien: naujos-senos koalicijos formavime. Vienintelis jos tikslas yra kažkaip ištempti iki 2020 m. spalio, o tai reiškia, kad bus atsisakyta iš esmės bet kokių reformų. Viskas dabar veikia finišo tiesiosios prieš rinkimus režimu. Mano nuomone, prarasti pusantrų metų žmonės dar labiau nuvils. Tai gali atverti kelią naujoms gelbėtojų bangoms. Tai yra didelis pavojus. Nemanau, kad valstiečiai bus tie gelbėtojai, bet kita vertus, ką gali žinoti.

Kita vertus, pastarieji rinkimai, parodė tendencija, kad atsigauna tradicinės partijos – demokratijos daugelyje šalių pamatas. Tas atsigavimas, aš manau, kad tik stiprės. Vis tik tai atskaitomybės prasme nieko geresnio už partijas nėra. Jo, manau, irgi keičiasi, ir mes puikiai suprantame, kad privalome tą daryti, todėl privalome būti skaidresni, geresni ir tokiu būdu iškovoti rinkėjų pasitikėjimą.

2019 08 06 15:00
Spausdinti