Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


Tegul kalba Vilnius
Kotryna Tamkutė
Naujausia įranga dar negarantuoja modernaus turinio sprendimų (Fotobanko nuotr.).

Praėjo metai, kai Lietuvos radijas ir televizija (LRT) sulaukė valdančiosios daugumos puolimo, o po to ir naujos vadovybės. Kas pasikeitė?

2018 m. sausio 13-osios išvakarėse Seime priimtas sprendimas sudaryti laikinąją komisiją LRT finansinei ir ūkinei veiklai tirti buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni gyrė politikus už atsakingumą – esą jau kurį laiką LRT buvo valdoma neūkiškai, kiti juokėsi, kad reikėtų analizuoti ne finansavimą, o turinį. Treti kaltino politikus siekiu daryti įtaką visuomeniniam transliuotojui, veidmainyste ir įgaliojimų viršijimu.

Klasika, sakė apžvalgininkai, – bandymų kelti klausimus apie LRT kaip visuomeninio transliuotojo nepriklausomybę, bet ir siūlyti sprendimus jai didinti, būta ne vienas.

„Valdančiųjų parodytas noras daryti įtaką LRT nėra originalus, palyginti su tuo, kaip organizacijos finansinį, vadybinį ar užkulisinį gyvenimą norėjo keisti praėjusios valdžios, – kalbėjo Vilniaus universiteto (VU) profesorius Deimantas Jastramskis. – Per pastaruosius tris dešimtmečius kito tik formos ir mastas.“

Savarankiškumo garantija

Paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje imtasi diegti vakarietišką visuomeninio transliuotojo modelį, kuriam būdingas nepriklausomas valdymas ir finansavimas, nuomonių ir atstovaujamų grupių pliuralizmas. VU profesorius Žygintas Pečiulis straipsnyje „Politikų įtaka kuriant Lietuvos visuomeninio transliuotojo modelį“ rašė, kad buvo siekiama neleisti rinkimuose laimėjusiai daugumai monopolizuoti informacijos sklaidos, LRT paversti valstybės institucija.

Iki 1996 m. LRT buvo tiesiogiai pavaldi Seimui, tačiau, priėmus Visuomenės informavimo ir Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, jos valdymas buvo pakeistas ir iš esmės išliko panašus. Šiuo metu LRT tarybą 6 metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų – rotacijos principu sudaro prezidentas, Seimas ir visuomeninės organizacijos. Ji penkeriems metams viešojo konkurso būdu skiria LRT generalinį direktorių.

„Šis mechanizmas priklauso nuo politinės konjunktūros, – mano D. Jastramskis. – Politinė įtaka, kadangi ateinanti iš opozicijos, valdančiosios daugumos ir prezidento, gali būti subalansuota, atskiesta visuomenininkų filtru, bet nedingusi.“ Tačiau tai normalizavo LRT valdymą. 2003 m. LRT vadovu išrinktas Kęstutis Petrauskis tapo pirmuoju generaliniu direktoriumi, išbuvusiu visą kadenciją.

Visgi finansinė LRT nepriklausomybė įgyta tik 2015 m. „Iki tol LRT generalinis direktorius dalį savo darbo laiko praleisdavo Seimo koridoriuose, siekdamas užsitikrinti kitų metų finansavimą, – prisiminė buvęs LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis. – Jį Seimo nariai skyrė pagal formulę „patinka turinys–nepatinka turinys“.

Šiuo metu LRT finansavimas iš anksto žinomas, Ž. Pečiulio nuomone, nepriklausomas nuo valdančiosios daugumos, nes skaičiuojamas pagal praėjusių kalendorinių metų biudžeto ir akcizų surinkimo rezultatus. Tais pačiais metais panaikinta galimybė lėšas gauti iš reklamos ar kitų audiovizualinių pranešimų. Tai, D. Jastramskio teigimu, padaryti pavyko veikiant ne tik LRT interesų grupėms, tuo susirūpinusiems parlamentarams, bet ir komercinei žiniasklaidai, siekusiai išstumti LRT iš reklamos rinkos.

„Taip LRT buvo užtikrinta finansinė nepriklausomybė. To kontroliuoti negalinti dabartinė valdančioji dauguma užsimojo ieškoti kitų būdų, kaip plėsti politinę įtaką visuomeniniam transliuotojui“, – sakė pašnekovas.

Teisė žinoti

2018 m. sausį sudaryta laikinoji Seimo komisija kaip tyrimo tikslus išsikėlė siekį įvertinti LRT valdymo struktūrą, veiklos skaidrumą, viešųjų pirkimų procedūras, sandorius su prodiuserių įmonėmis, programų pritaikymą neįgaliesiems ir kita. Komisijos išvadas, kuriose LRT administracinė komisija buvo kaltinama neteikiant išvadų dėl pirkimų, didesnių nei 29 tūkst. eurų, pažeidimais kilnojamosios televizijos stoties pirkimo procese, tiesioginės korupcijos rizikos veiksniais, suteikiant LRT transliuojamos informacijos įkainius ir nuolaidas, o LRT laidos „Tūkstantmečio vaikai“ rengėjai įvardyti kaip riboję konkurencinius reikalavimus, kritikai pavadino priemonėmis „depolitizuoti politizuojant“.

„Tai, kad tyrimą atliko valdančiosios partijos, o ne nepriklausomi tarptautiniai ekspertai, skleidė negerą kvapą, – kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. – Nes net ir pagrįsti klausimai ar siūlymai, galėję palengvinti LRT darbą, negalėjo būti priimami kaip racionalūs. Politikų intencijos nebuvo vien tik parama visuomeniniam transliuotojui.“

Nors metų pabaigoje Seimas net du kartus atmetė laikinosios tyrimo komisijos pateiktas išvadas, iš jų kylantį LRT įstatymo naujos redakcijos projektą valdantieji vis tiek pateikė. 2018 m. balandį LRT generaline direktore tapusi Monika Garbačiauskaitė-Budrienė teigė, kad komisijos pateiktose išvadose buvo dalis tiesos, tačiau daugelis pažertų kaltinimų subliūško. „Liūdina tai, kad šių išvadų pagrindu mėginamas keisti visas LRT valdymas. Mus gąsdina dar ir tai, kad nuolat žadamos diskusijos dėl pokyčių LRT įstatyme, bet kol kas jų nesulaukėme. Tad tik patys kalbėdami apie tai viešumoje galime tikėtis tas diskusijas inicijuoti“, – pasakojo LRT vadovė.

Seimui svarstyti teikiamoje įstatymo redakcijoje norima pakeisti LRT tarybos formavimo principus taip, kad tarybos nariai būtų skiriami penkerių, o ne šešerių metų kadencijai. „Taip tarybos narių skyrimas taptų priklausomas nuo politinio ciklo“, – sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Panašų siūlymą Seimas svarstė 2009 m. Tada valdantieji konservatoriai registravo pataisas su siūlymu LRT tarybos narius skirti juos deleguojančios institucijos kadencijai. Tokiu atveju po kiekvienų rinkimų būtų buvusi keičiama LRT vadovybė.

Be kitų, teiktas siūlymas sukurti naują LRT valdymo organą – valdybą. Įstatymo projekte nuogąstaujama, kad LRT taryba šiuo metu vykdo tarpusavyje nesuderinamas funkcijas, o tai silpnina visą LRT įstaigos valdyseną, vidaus kontrolės ir atsakomybės sistemą. LRT administracija atkerta, kad tokio valdymo organo įsteigimas yra ydingas, nes visuomeninio transliuotojo pagrindinis valdymo modelio reikalavimas yra užtikrinti redakcinę nepriklausomybę ir institucinę autonomiją.

Valdantieji nepatenkinti ir galiojančiais reikalavimais asmeniui, siekiančiam eiti generalinio direktoriaus pareigas. Jie siūlo, kad visuomeninio transliuotojo vadovu negalėtų tapti asmenys iš žiniasklaidos lauko: pagal darbo sutartis dirbantys radijo ir televizijos stotyse, interneto portaluose, tarp jų LRT, žiniasklaidos priemonių savininkai ir bendraturčiai.

Tokios nuostatos pribloškė buvusį LRT vadovą K. Petrauskį. „Siekiama dar labiau suvelti LRT valdymą, įsteigti naujų valdysenos grandžių. Įdomu, ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis taip pat išplauti atsakomybę siekia ir savo valdomose įmonėse? – svarstė pašnekovas. – O kai atsiranda tokie pasiūlymai, prasilenkiantys ne tik su vadyba, bet ir sveiku protu, kyla ne tik daug klausimų, bet ir įtarimų. Pirma, kad valdantieji negeba įgyvendinti pokyčių. Antra, kad už tokių neskaidrių pasiūlymų slypi nelabai demokratiški kėslai.“

Autoritarizmo link?

Paklausti, ar tai kokiu nors būdu padėtį Lietuvoje priartina prie procesų Lenkijoje ar Vengrijoje, kur visuomeninis transliuotojas pradeda panėšėti į valdžios įrankį informacijai skleisti, IQ kalbinti pašnekovai dvejojo: LRT visuomeninio transliuotojo modelis Europos kontekste vertinamas kaip pavyzdinis, tačiau situacija pasikeistų panaikinus nepriklausomą finansavimą garantuojantį įstatymą.

Situacija Lenkijoje ir Vengrijoje, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Auksės Balčytienės teigimu, nevienoda, tačiau vietos politikų siekiai ten panašūs: „Prisidengiant visuomenėje įsigyvenusiomis baimėmis, siūlant greitus, neretai menamų problemų sprendimus, siekti politinio įsitvirtinimo.“

Anot pašnekovės, Vengrijoje valdančiųjų politinę retoriką, paremtą išmaniai sukonstruotomis tikslinėmis žinutėmis, įtvirtina intensyviai naudojamos valstybės finansuojamos viešųjų ryšių kampanijos, kurias plačiai įgyvendina visa žiniasklaida, įskaičiuojant visas be išimties medijas, finansiškai ir idėjiškai susaistytas su vietos valdžia, tokias kaip naujienų agentūros ar nacionalinis transliuotojas. „Tai jau yra informacijos laisvės ir demokratijos pralaimėjimas“, – sakė A. Balčytienė.

Kita vertus, kalbos apie Lenkijos ar Vengrijos scenarijus Lietuvoje primena spekuliacijas viešąja nuomone. „Tačiau prie situacijos tose šalyse mus stumia principinė valdžios nuostata įgyvendinti reformas, inicijuojant Seimo tyrimo komisijas, teikiant skubotus pasiūlymus ir išvadas, akivaizdžiai įtraukiančias pernelyg akivaizdžius pokyčius, apeinant principines nuostatas“, – nuogąstavo D. Radzevičius.

Kita vertus, LRT veiklos tyrimas Seime, diskusijos visuomenėje parodė, kad visuomeninio transliuotojo valdymą būtina keisti.

K. Petrauskis prisiminė, kad klausimų kilo ir dėl to, ar LRT taryba atlieka savo – priežiūros ir kontrolės – funkciją, taip pat dėl turinio nešališkumo.

Tai, kad LRT valdyme trūko skaidrumo, pripažino ir Lietuvos radijo ir komisijos rinkos tyrimo analitikas Nerijus Maliukevičius: „Visuomeninis transliuotojas skiriasi nuo kitų tuo, kad visuomenė turi teisę žinoti, kur leidžiami pinigai. Tad skaidrumas yra principinis dalykas, į kurį nebuvo atkreipta pakankamai dėmesio.“

Stokoja modernumo

Skaidrumo naujoji LRT administracija pasiryžusi siekti ne tik pristatydama atnaujintas veiklos ataskaitas. M. Garbačiauskaitė-Budrienė teigė, kad 2018 m. buvo atnaujintas programų pirkimo procesas, įdiegta korupcijos prevencijos programa, platforma darbuotojams pareikšti apie korupcijos atvejus, atnaujintos viešųjų pirkimų procedūros.

Visgi vienos problemos rėžia akį politikams ir valdžios institucijoms, visai kitos kiekvieną dieną pasitinka prie durų. „LRT nebuvo valdoma moderniai, pertvarkų jai reikėjo įvairiais pjūviais. Čia daug kas vyko paprotine teise, trūko įvairiausių dalykų – nuo darbuotojų pakaitumo užtikrinimo, personalo politikos iki darbuotojų ugdymo“, – vardijo M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Anot jos, stigo atsakymų į klausimus apie vadovų lyderystės stiprinimą, efektyvų nekilnojamojo turto valdymą, vidinių procesų optimizaciją ir automatizaciją, nepagrindinės veiklos sąnaudų sumažinimą, programų gerinimą.

LRT vadovus ant kilimėlio politikai gali išsikviesti bet kada (Fotobanko nuotr.)

Tai esą pastebi ir visuomenė. Lyginantis su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, vertinamos šešios ypatybės: kultūros puoselėjimas, žiūrovų ugdymas, patikimumas, operatyvumas, objektyvumas ir modernumas. „Pastarasis vienintelis, pritrūkęs gero vertinimo, – pabrėžė LRT vadovė. – Suprantame, kad į modernumą reikia žvelgti plačiau. Tai nėra tik dronai, kameros ar tai, kad pirmi pradėjome transliuoti HD formatu. Mūsų auditorija pasigenda modernesnio turinio sprendimų.“

Tad šiuos metus M. Garbačiauskaitė-Budrienė tikina skirsianti drąsesnių, nebanalių sprendimų paieškoms. „Nenorime, kad mums primestų konservatyvią rolę. Tai, kad esame visuomeninis transliuotojas, dirbame įvairioms visuomenės grupėms, nereiškia, kad turime būti nuolat nuspėjami, vengiantys aštrių kampų, judantys ir gyvenantys saugiai“, – sakė pašnekovė. Esminiu uždaviniu įvardijusi auditorijos plėtrą vykdant misiją, ji minėjo tikslą visų septynių LRT kanalų trijose – radijo, televizijos ir interneto – platformose kuriamą turinį sudėlioti taip, kad jis būtų pasiekiamas skirtingoms auditorijoms.

Iššūkiai LRT laukia ne tik tarp pastato sienų. Žiniasklaidos laukas Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, pasikeitęs iš esmės, rinka – fragmentuota ir specifinė. „Dėl interneto, socialinių tinklų įtakos Lietuvoje beveik išnyko analitinė žiniasklaida. Negana to, pripažinkime, kad, be kelių nedidelių išimčių, žiniasklaidos turinys vis labiau tampa pramoginis, – teigė K. Petrauskis ir pridūrė, kad dėl internetinei žiniasklaidai svarbaus greičio, turinio, kurį reikia „parduoti“ auditorijai, gausos nukenčia ir tokie tradiciniai žiniasklaidos fundamentai kaip nešališkumas, faktų tikrinimas, nuomonių ir faktų atskyrimas, atsiranda ir žiniasklaidos etikos problemų.“

Tad iššūkių kyla ne tik atliepti technologijų kaitą, persvarstyti veikimo modelius ir organizavimosi būdus. „LRT keisis ir jau dabar keičiasi drauge su kitais demokratiškos šalies visuomenės institutais: švietimo, kultūros ir meno, kitomis socialinėmis sritimis“, – konstatavo A. Balčytienė. LRT, jos nuomone, galėtų tapti kanalu, atliepiančiu kasdienes vietos demokratijos aktualijas, ugdančiu įgūdžius atsirinkti tai, kas svarbiausia.

IQ kalbinti pašnekovai sutiko, jog LRT deda nors ir mažus, bet tvirtus žingsnius, kad taptų panaši į britų visuomeninį transliuotoją BBC. Juos žengti esą ypač padeda neseniai įkurtas, aštrių kampų nevengiantis LRT tyrimų skyrius ir dėmesys į lrt.lt naujienų portalą. Abu šie elementai sulaukia ir kritikos. Vienas – dėl pasikartojančių temų, tendencingumo ir tęstinumo stokos. Kitas – dėl nenoro atsisakyti reklamos – to, kas, viena vertus, leidžia visuomeniniam transliuotojui užsitikrinti dar vieną finansavimo šaltinį, kita vertus, mažina pasitikėjimą pateikiamomis naujienomis ir didina konkurenciją rinkoje.

Tačiau lygintis su BBC neteisinga pačios LRT atžvilgiu: skiriasi kultūra, atsiradimo aplinkybės, teisinė bazė, uždaviniai ir finansavimas. BBC biudžetas gerokai viršija skiriamą LRT.

Reikia visuomenės palaikymo

Savo vardą visuomeninis transliuotojas, N. Maliukevičiaus teigimu, pateisina tada, kai neįtinka nei opozicijai, nei valdančiajai daugumai: „Visus metus stebėjome, kaip jis kliuvo valstiečiams, pastaruoju metu LRT valdymas užkliuvo ir Seimo narei Aušrai Maldeikienei.“

Visgi svarbiausia, apžvalgininkų teigimu, kad LRT išliktų nešališkumo, etiško elgesio, profesionalumo pavyzdžiu. „Tiek LRT vadovybė, tiek valdžia turėtų suvokti, kad visuomeninis transliuotojas privalo būti kokybiškos žurnalistikos ir kokybiškos pramogos pavyzdžiu. Tai svarbu visuomenei, demokratijai. Tai prisidėtų prie pilietiškumo, kritinio mąstymo“, – mano K. Petrauskis.

Būtent tai ateityje gali tapti esminiu LRT nepriklausomumo saugikliu. Valdžios bandymai daryti politinę įtaką visuomeniniam transliuotojui toli gražu nesibaigė. „Labai norėdami politikai gali pribaigti visuomeninį transliuotoją kraudami jam visokiausių įsipareigojimų, mažindami finansavimą, – mano M. Garbačiauskaitė-Budrienė. – Tikiuosi, kad visuomenė tai įvertins, supras ir, jei reikės, tam pasipriešins.“

2019 04 24 04:12
Spausdinti