Meniu
Prenumerata

šeštadienis, lapkričio 28 d.
UŽSIENIO POLITIKA
Sunku būti mažam: įdėmus žvilgsnis į Lietuvos realpolitik
Kotryna Tamkutė
Fotobankas
Kaimyno nepasirinksi...

Kas yra Lietuvos užsienio politikos varomoji jėga: moralė ar savanaudiškumas?

Lietuva viena pirmųjų pasmerkė Aliaksandro Lukašenkos režimą, kai šis rugpjūčio pradžioje suklastojo rinkimus ir ėmė žiauriai dorotis su prieš jį sukilusiais žmonėmis. Rinkimus Lietuvos užsienio reikalų ministerija įvertino kaip neatitikusius tarptautinių įsipareigojimų ir visuotinai pripažintų demokratinių standartų, nelaisvus ir nesąžiningus. Paraginusi nutraukti represijas prieš gyventojus, baigti persekioti oponentus, paleisti suimtuosius ir gerbti žmogaus teises ir laisves, Lietuva ėmė kalbėti apie sankcijas A. Lukašenkos režimui. Pirmąsias jų patvirtino rugpjūčio pabaigoje.

Siekis palaikyti Baltarusijos gyventojų kovos už demokratiją dvasią, nuolat kalbėti apie žmogaus teisių problemas kaimynėje ir remti ten veikiančias pilietines organizacijas visuomet buvo vienas Lietuvos uždavinių. Tačiau vertybinė pozicija – ne vienintelė, kurios laikomės įgyvendindami savo užsienio politiką.

IQ kalbinti pašnekovai sutinka, kad koja kojon su ja kone visuomet eina ir pragmatinis interesas. „Lietuva daugeliu atvejų vadovaujasi politiniu išskaičiavimu ir vengia ugnies į save, ypač didesnių partnerių akivaizdoje, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas. – Pastaraisiais dešimtmečiais mes beveik visada visų pirma galvodavome apie savo saugumą plačiąja prasme. Ir tik tuomet, kai tariama „vertybinė pozicija“ su esminiais saugumo interesais sutapdavo, ją drąsiai skelbdavome.“

2020 10 20 06:00
Spausdinti