Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 24 d.
POLITIKO PORTRETAS
Politikas, gimęs istoriku: A. Anušauskui yra tekę dirbti ir keturiais etatais
Kotryna Tamkutė
Fotobankas
Seimo narys Arvydas Anušauskas

Visuomeninį gyvenimą su moksliniu derinantis Seimo narys Arvydas Anušauskas – viena ryškiausių pastarojo laiko konservatorių figūrų

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys A. Anušauskas (56 metų) save vadina vienu daugiausia kalbančių ir daugiausia projektų Seime registruojančių opozicionierių, savo interneto svetainėse paskelbusiu daugiau kaip 200 straipsnių, parlamento posėdžiuose prikalbėjusiu kelis šimtus stenogramos lapų, apvažiavusiu daugiau kaip 50 miestelių, gavusių tris grasinimus teismais ir prokuratūra. Tačiau pripažįsta, kad Seime galėtų nuveikti ir daugiau. A. Anušauskas dažnai pabaksnoja įvairaus plauko valstybės tarnautojus – primena laikytis įstatymų. „Tokie dalykai tikrai neprideda draugų, tačiau kai kurie veiksmai yra neišvengiami“, – IQ sakė politikas.

Kritikai, kolegos, žurnalistai ir politiką aktyviai stebintys šalies gyventojai tyliai stebisi jaunute A. Anušausko žmona, tačiau politiką vertina už žinias, patirtį ir profesionalumą. Sutinkama ir dėl to, kad darbas politikoje jam netrukdo tęsti istorijos populiarinimo misijos ir mokslinių darbų. Priešingai, pasiekiama platesnė auditorija,, o pats politikas geba derinti pagarbą istorinei tiesai ir valstybės interesų gynimą.

„Tai yra istorikas, giliai ir plačiai išnagrinėjęs tam tikrus istorinius fenomenus, laikotarpius, procesus ir jų dalyvius, turintis nepaprastai platų pagrindą vienam ar kitam sprendimui priimti, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė ir pripažino: – Tokių istorikų kaip A. Anušauskas, aktyviai dalyvaujančių visuomenės gyvenime, kalbančių eteryje ir atsakinėjančių žmonėms į klausimus, Lietuvoje turėtų būti daugiau.“

Slapukas

A. Anušausko domėjimasis istorija išryškėjo labai anksti. „Dar vaikas buvau susigalvojęs žaidimų istorine tematika. Juos žaisdavau pagal savo susikurtas taisykles“, – IQ pasakojo politikas.

Sulaukęs šešiolikos jis jau žinojo, kad taps istoriku, buvo įsigilinęs net į tuos Lietuvos istorijos etapus, kurie viešai nutylėti, niekieno nepastebėtas iš laikraščio raidžių suklijavo atsišaukimą – naivų, tačiau skirtą valstybės nepriklausomybei. „Tik vėliau tyrinėdamas sužinojau, kad tokių atsišaukimų Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos per metus surankiodavo keletą šimtų“, – šypsojosi A. Anušauskas. Iš stilistikos dažniausiai nustatydavo, kad tai vaikų, jaunuolių darbas. Jei tekstas būdavo parašytas ranka, mokykloje būdavo rengiamas diktantas, rašiniai surenkami ir lyginami tarpusavyje, siekiant nustatyti atsišaukimo autorių. „Atpažintas nebuvau, nes buvau ne tik slapukas, bet dar ir gudrus – tekstą suklijavau iš laikraščio iškarpų“, – pasakojo pašnekovas.

1981 m. baigęs mokyklą A. Anušauskas bandė išpildyti savo svajonę – universitete studijuoti istoriją, tačiau to padaryti nepavyko. Neužteko balų, o gal ir pažinčių, sako politikas. Tais pačiais metais jis įstojo į Vilniaus 21-ąją technikos mokyklą, nes žinojo: ten gautas raudonas diplomas padės dar kartą bandant pasiekti svajonę.

Įgijęs šaltkalvio specialybę, po metų jis įstojo į dabartinio Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kartu su kurso draugais buvo tarp pirmųjų studentų, pasiųstų tarnauti į sovietų armiją. Dveji prievolės metai prašvilpė Estijoje. Tačiau mintys apie Lietuvos nepriklausomybę A. Anušausko neapleido ir ten. Kartu su keliais kitais lietuviais jis rašė ne tik atsišaukimus, tačiau ir pogrindinės jų organizacijos įstatus. „Pačių sukurtą programą nepriklausomybei pasiekti rimtai ruošėmės vykdyti, – pasakojo politikas. – Ir vėl tik paskui sužinojau, kad tokių grupelių per metus KGB susekdavo per devynias dešimtis.“

Kartu su žurnaliste G. Sviderskyte politikas sukūrė 14 dokumentinių filmų (Fotobanko nuotr.)

Studijas A. Anušauskas kartu su kurso draugais baigė kaip paskutinė sovietmečio laida. „Tuo metu jau aiškiai žinojau, ką darysiu ir ką tirsiu“, – prisiminė pašnekovas. Pirmą straipsnį parašė 1989 m. Jame plėtojami klausimai tema „Baimės ministerija Lietuvoje“ studentą vis dėlto pakišo po KGB didinamuoju stiklu. „Jie teiravosi, iš kur gavau straipsnyje naudojamą medžiagą, o aš jiems studentiškai naiviai mėginau aiškintis, bandžiau polemizuoti. Jie tarpusavyje tik žvalgėsi ir šaipėsi“, – pasakojo politikas.

Panašia tematika straipsnius A. Anušauskas ėmėsi leisti vieną po kito, pasirodė pirmoji jo rengta brošiūra apie Lietuvos laisvės kovas, 1992 m. tapo Represijų tyrimų centro, kuris tuo metu rengė visų nuo teroro nukentėjusių ir žuvusių asmenų vardynus, tarybos nariu. 1993 m. pasirodė pirmoji A. Anušausko knyga, atskleidžianti Lietuvos žvalgybos, kontržvalgybos ir politinio sekimo sistemos raidą, „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940“, o 1995 m. jis Vytauto Didžiojo universitete apgynė disertaciją. Šios rengimo procesas, A. Anušausko žodžiais, nebuvo lengvas.

„Tada norintiems įgyti daktaro laipsnį buvo keliami dideli reikalavimai, reikėjo išlaikyti dvylika ar trylika egzaminų, įstojęs buvau priverstas dėstyti, – kalbėjo politikas. – Tai buvo ne mano charakteriui. Pirmą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete iki šiol prisimenu: iš to, ką kalbėjau, atmintyje neišliko niekas, tačiau gerai pamenu – prakaitas tada per kūną bėgo upeliais.“ Vėliau įvairiuose Lietuvos universitetuose A. Anušauskas istorijos studijas nuo partizaninio karo iki Holokausto dėstė du dešimtmečius.

„Esu skaičiavęs, kad vienu metu teko dirbti net keturiais etatais“, – šypsojosi jis ir užsiminė, kad to imtis vertė gyvenimas: pinigų reikėjo, o atlyginimai, kaip ir šiais laikais, nebuvo įkvepiantys.

Po 1996 m. rinkimų būsimasis politikas buvo pakviestas dirbti dabartiniame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Iš pradžių jam siūlytos direktoriaus pareigos, galiausiai rinkimus laimėjusios Tėvynės sąjungos partnerių krikščionių demokratų pageidavimu tapo centro vadovo pavaduotoju. Didelių ambicijų jis neturėjo, tad dvylika metų praleido centre: „Tada jau teko iš esmės ir nuo pat pradžių įgyvendinti centro veiklą: dirbti administracinį darbą, atlikti ir organizuoti įvairius tyrimus, leisti žurnalą „Genocidas ir rezistencija“.“

„Kiekvienam linkėčiau tokio viršininko“, – apie A. Anušauską sakė T. B. Burauskaitė. Buvusį kolegą ji apibūdino kaip labai darbštų, turintį gerą atmintį, itin reiklų, bet labai dalykišką. „Mūsų analizuojama informacija yra emociškai sunki, susijusi su žmonių netektimis, patirtomis kančiomis. Dirbant tokį darbą labai svarbi kolektyvo motyvacija. A. Anušauskas turėjo reikalingus psichologinius, moralinius ir dalykinius gebėjimus bendrauti taip, kad galėtume efektyviai dirbti“, – teigė pašnekovė.

Drąsos užteko

Vien per šią Seimo kadenciją A. Anušauskas išleido ir pristatė keturias istorinio žanro knygas. Per visą gyvenimą jų – jau daugiau kaip ketvirtis šimto, kai kurios – itin didelio populiarumo visuomenėje sulaukę skaitiniai. Ir ne tik. „Atsimenu, turėjau idėją sukurti dokumentinį filmą su tam tikrais vaidybiniais intarpais apie, pavyzdžiui, 1940 m. birželio 15-ąją, – pasakojo A. Anušauskas. – Tačiau niekam daugiau ji nepasirodė tokia aktuali, kol atsitiktinai sutikau žurnalistę Gražiną Sviderskytę.“

2004 m. prasidėjęs jų bendradarbiavimas tęsėsi iki pat 2007-ųjų. Per tą laiką sukurta keturiolika ciklo „XX amžiaus slaptieji archyvai“ dokumentinių filmų. Jų scenarijui, A. Anušausko teigimu, teko skirti daug atostogų laiko, keliauti po įvairius užsienio archyvus. „Visuomet stengiausi surasti ką nors naujo ir išnarplioti tai, kas man atrodė svarbu. Pavyzdžiui, įvairių insinuacijų pripildytą „Lietūkio“ garažo bylą narpliojau Vokietijos archyvuose, kitos temos nuvedė į Londoną, Vašingtoną, Maskvą“, – sakė pašnekovas. Kai kurios jo nagrinėtos temos, pašnekovo teigimu, iki tol dėmesio nebuvo sulaukusios.

Paraleliai su moksline ir administracine veikla dabartiniame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ėjo ir politinis A. Anušausko gyvenimas. Pirmą kartą rinkimuose jis, kaip išsiskyręs humanitarinių mokslų daktaras, kalnų turizmą, keliones ir fotografavimą mėgstantis kandidatas, dalyvavo 2004 m. Nors į rinkimus jį stumtelėjo konservatorė Rasa Juknevičienė, Vyriausiajai rinkimų komisijai politikas prisistatė kaip savarankiškas politinės kampanijos dalyvis. „Tada pirmą kartą susidūriau su politika, viešomis kalbomis, ūkininkais, apžiūrinėjau jų karvių ūkius – man buvo labai įdomu“, – prisiminė politikas. Vis dėlto A. Anušauskas, iškeltas Šilalės-Šilutės rinkimų apygardoje, nusileido būsimam Europos Parlamento nariui ministrui Zigmantui Balčyčiui ir dabartiniam Seimo frakcijos „Lietuvos gerovei“ nariui Vytautui Kamblevičiui – liko trečias. Tačiau prisvilo tik pirmas blynas.

Artėjant 2008 m. Seimo rinkimams, A. Anušauskas jau kurį laiką tuomečio konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus buvo kviečiamas į diskusijas dėl pasiruošimo artėjančiai ekonomikos krizei. „Mes neįsivaizdavome, kokia ir kokio masto ji bus, tačiau stengėmės ieškoti sprendimų, kaip geriausiai jai pasiruošti, – kalbėjo pašnekovas. – Galiausiai išaušo diena, kai A. Kubilius mus visus paragino dalyvauti rinkimuose ir žodžius paversti darbais. Taip atsitiko, kad iš visų ekspertų, tarp jų buvo ir dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda, sutikau tik aš. Kiti, matyt, buvo geresni ekspertai ir, pasvėrę galimybes bei krizės padarinius, atsisakė.“

Per šią Seimo kadenciją politikas parašė keturias knygas (Fotobanko nuotr.)

Tą kartą Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardoje A. Anušauskui taip pat nepasisekė, tačiau konservatorių sąraše iš 23 vietos pakilęs į 15-ą tapo Seimo nariu. „Žvelgdamas iš dabarties perspektyvų, galiu pasakyti, kad tada tikrai neįsivaizdavau, kaip atrodys darbas parlamente, žinoma, savo žymę paliko ir ekonomikos krizė. Net turėjau drąsos ir įžūlumo tapti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku“, – šypsojosi politikas.

Istorikas ar politikas?

Didelę dalį politikų žurnalistai kalbina ragindami pasiaiškinti, o iš A. Anušausko tikimasi paaiškinimo. Nesvarbu, ar klausimai būtų susiję su nacionaliniu saugumu, ar istorine atmintimi, ar vadinamojo Vijūnėlės dvaro statybomis Druskininkuose. Ne tik dėl nemenko patirties politikoje bagažo, bet ir dėl turimos kompetencijos. „Jis labai gerai įsigilinęs į istoriją, geba pritaikyti žinias ir daryti tam tikras įžvalgas apie dabartį, – apie kolegą Seime kalbėjo konservatorė Aistė Gedvilienė. – Jis atkreipia dėmesį į dalykus, kurie jam atrodo neteisingi, ir daro viską, kad jie neišvystų dienos šviesos.“

Tam ypač praverčia ir nė kiek netrukdo istoriko patirtis, mano IQ kalbinti pašnekovai. Paties A. Anušausko teigimu, ji svarbi, kai reikia analizuoti įvairius dokumentus, praeityje ir dabartyje ieškoti pasikartojimų, kritiškai įvertinti visuomenėje vykstančius procesus. „Istoriko kompetencija jam ir mums visiems labai naudinga, – įsitikinęs Vilniaus universiteto profesorius, filosofas ir kultūros istorikas Vytautas Ališauskas. – Apskritai bet kokia papildoma kompetencija, pavyzdžiui, medicinos ar meno srities, Seimo nariui labai praverčia.“ Kita vertus, pasitaiko atvejų, kai ribą tarp buvimo istoriku ir politiku peržengti labai nesunku. Dažnas politikas mėgina vaizduoti esantis objektyvus stebėtojas, nešališkai vertinantis kolegas. „Dažniausiai tai blefas. Tiek A. Anušauskas, tiek kiti, kai komentuoja politizuotus klausimus, kalba kaip politikai, nes, nepaisydami jų išsilavinimo, žurnalistai jų visada klausia kaip politikų“, – mano į politiką žengiantis politologas Vytautas Sinica.

Pats A. Anušauskas mano, kad jei istorija būtų paprasta, ir atsakymai į su ja susijusius klausimus būtų vienareikšmiški. Jo teigimu, tiek istoriją aiškinantiems istorikams, tiek politikams, visuomenininkams reikėtų parodyti daugiau išminties ir profesionalumo, nesistengti iš to pasipelnyti. „Tokius klausimus kaip Jono Noreikos atminimo lentos likimas reikėtų spręsti atsargiai, – sakė politikas. – Savivaldybė lentą finansavo, bet ne ji ją kabino. Tiesą sakant, Jono Noreikos bendražygiai ją pakabino savo veiklai, savo tėvų pasipriešinimui įamžinti.“

Vilniaus miesto savivaldybei, A. Anušausko nuomone, ir pritrūko ne ko kito, o išminties – dabar matome viso to padarinius. „Nereikia pamiršti ir to, kad mūsų valstybė yra paribyje, ir sumaištis čia reikalinga šaliai, kuri Lietuvoje siekia vykdyti savo politiką. Galvoje turiu Kremliaus režimą. Tokiu atveju, kai egzistuoja susipriešinimas, jo organizuotiems ar palaikomiems žmonėms neršti yra gerokai lengviau“, – įsitikinęs A. Anušauskas.

Idėjų sergėtojas

Politikas pabrėžia: jam priimtiniausias darbas – kūrybinis arba toks, kuriame priimi sprendimus ir pats esi už juos atsakingas. Nepaisant to, jis – įtakinga ir reikšminga figūra TS-LKD partijoje. IQ kalbinta A. Gedvilienė įsitikinusi, kad jo nuomonę partijos kolegos laiko autoritetinga ir itin vertina. „Konservatoriams labai gerai, kad kai kurie politikai turi mokslininko kompetenciją, todėl nepasiduoda grynai politiniam sprendimui“, – kalbėjo V. Ališauskas. Su juo sutiko ir V. Sinica: „Viešose diskusijose istorinėmis temomis jis per darbo Seime metus yra išmokęs kalbėti trumpai ir su aiškiais akcentais, tačiau neteko matyti jo dėl politinės pozicijos aukojant istorinę tiesą ir ignoruojant faktus.“

Kita vertus, klausimai, kuriuos dažniausiai komentuoja A. Anušauskas, yra vieni esminių konservatorių darbotvarkėje, reikšmingi tam, kaip pati TS-LKD šiandien siekia apibrėžti konservatyvumą. „Atkreiptinas dėmesys, kad liberalėdami moralės klausimais TS-LKD lyderiai vis dažniau konservatyvumą apibrėžia kaip antirusiškumą, valstybingumo ideologiją, pagarbą istorinei atminčiai“, – sakė V. Sinica. Tai, jo nuomone, gana paradoksalu žinant jų, ypač A. Kubiliaus, entuziastingą pritarimą federalizacijai ir didesniam suverenumo atsisakymui: „Atitinkamai A. Anušauskas, kaip vienas kompetentingiausių politikų šiose srityse, yra nepakeičiamas partijos įvaizdžio formuotojas.“

A. Anušauskas

1963 m. rugsėjo 29 d. gimė Vilniuje, 1981 m. baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija).

1981–1982 m. mokėsi Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje (dabar Vilniaus technologijų mokymo centras), 1982–1989 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo istoriko specialybę.

Nuo 1989 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, vėliau Vytauto Didžiojo, Vilniaus pedagoginiame, Vilniaus universitetuose.

1990 m. tapo krašto apsaugos savanoriu, 1995 m. – Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantu.

1995 m. apsigynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete, 2001 m. tapo docentu.

1997–2008 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, periodinio žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ mokslinis redaktorius.

2007 m. tapo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) (dabar TS-LKD) nariu.

2008 m. pirmą kartą tapo parlamento nariu, šiuo metu dirba Seimo Antikorupcijos komisijoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, yra TS-LKD frakcijos narys.

Veiklos sritys: teroro, genocido, slaptųjų tarnybų istorija; televizijos dokumentinių filmų scenarijų kūrimas.

25 knygų autorius ir bendraautoris, 14 dokumentinių filmų scenarijų autorius, apie 100 studijų ir straipsnių Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Prancūzijos ir Vokietijos moksliniuose leidiniuose autorius.

Pastaraisiais metais parašė ir išleido knygas „Prezidento žvalgas – du gyvenimai“, „Aš esu Vanagas“, „Užmirštas desantas“ ir kt.

2020 01 17 01:08
Spausdinti